Vincent van Gogh

Vincentas van Gogas ol. Vincent van Gogh
Autoportretas, 1887 m.
Gimė	1853 m. kovo 30 d. Grot Zundertas, Nyderlandai
Mirė	1890 m. liepos 29 d. (37 metai) Overas prie Uazos, Prancūzija
Tautybė	Olandas
Tėvas	Teodoras van Gogas
Motina	Ana Kornelija Karbentus
Veikla	tapytojas, grafikas
Vikiteka	Vincent van Gogh

Vincentas van Gogas (ol. Vincent van Gogh, 1853 m. kovo 30 d. Grot Zunderte, Nyderlandai – 1890 m. liepos 29 d. Overe prie Uazos, Prancūzija) – olandų tapytojas ir grafikas, postimpresionistas.

Biografija

Ankstyvieji metai ir kūryba Olandijoje

Vincentas Vilemas van Gogas gimė protestantų pastoriaus Teodoro van Gogo (1822−1885) ir Anos Kornelijos Karbentus (1819−1907) šeimoje 1853 m. kovo 30 d. Grot Zunderte. Van Gogų giminė priklausė vidutiniajai klasei. Jis nebuvo pirmuoju šeimos vaiku − prieš metus gimęs brolis, pavadintas tuo pačiu vardu, mirė teišgyvenęs 6 savaites. Jis turėjo jaunesnes seseris Aną (g. 1855 m.), Elizabet (g. 1859 m.), Vilemin (g. 1862 m.) ir brolius Teodorą (trumpiau – Teo, g. 1857 m.), Kornelį (g. 1867 m.). 1862 m. datuojami pirmieji Vincento piešiniai. 1864−1866 m. Vincentas mokėsi Jan Provily vadovaujamoje berniukų mokykloje Zavenberge, 1866−1868 m. − Vilemo II vardo aukštojoje mokykloje Tilburge. Paskatintas savo dėdės Vincento 1869 m. jis įstojo tarnautoju prancūzų „Gupilio“ dailės kūrinių prekybos firmos filiale Hagoje. Jo dėdė buvo firmos partneris Olandijoje. Su firmos siuntimu jis dirbo Briuselyje, Londone ir Paryžiuje. Londone meilinosi savo būsto šeimininkės dukteriai Eugenijai Lojer, tačiau ji atmetė šį meilinimąsi ir Vincentas vėliau niekuomet taip ir neužmezgė rimtesnių ryšių su moterimis. 1875 m. Paryžiuje Vincentas prarado bet kokią motyvaciją tapti meno prekybos tarpininku. Jis susidomėjo religija, apleido darbą. 1876 m. pradžioje jis buvo atleistas iš firmos. Vincentas po to dirbo mokytoju Anglijoje ir nusivylęs šiuo darbu metų pabaigoje grįžo į Olandiją, nusprendęs tapti dvasininku, kaip ir jo tėvas.

1877 m. Vincentas studijavo teologiją Amsterdame. 1878 m. rugpjūtį jis persikėlė mokytis į naujai įsteigtą misionierių mokyklą Lekene prie Briuselio. Po trijų mėnesių jis buvo išsiųstas bandomajam laikotarpiui pamokslauti į Borinažo kasyklų rajoną Belgijos pietuose. Jis turėjo skaityti Bibliją, mokyti ir lankyti sergančiuosius. Vincentas van Gogas iš arti matė angliakasių skurdą, buvo labai sujaudintas ir siekė dalintis jų vargu. Jis atsisakė gyvenimo kepėjo namuose ir persikraustė į lūšnelę, atidavė bendruomenei ką turėjo vertingo, nebevalė dulkių nuo veido. Tačiau vietiniai jį laikė keistuoliu ar „šventuoju kvailiu“. 1879 m. liepą vadovybė nušalino jį iš šių pareigų. Vincentas keliavo į Briuselį patarimo pas mentorių, reverendą Pitersoną, kuris laisvalaikiu tapė. Vincentas apsilankė jo studijoje, parodė savo piešinių iš kaimo. Reverendas įtikino jį grįžti padėti kalnakasiams. Vincentas grįžo į Borinažo rajoną, tik į kitą kaimą, kur toliau pamokslavo, tačiau tuo pat metu vėl susidomėjo piešimu. Jis paprašė buvusio vadovo „Gupilio“ firmoje atsiųsti piešimo reikmenų ir vadovėlių. V. van Gogas praktikavosi piešdamas vietos valstiečius ir angliakasius. Tikriausiai tuo metu jam kilo idėja, kad kurdamas meną jis gali tarnauti žmonėms ne prasčiau nei pamokslaudamas.

„Bulvių valgytojai“, 1885 m.

Pasiryžęs tapti dailininku V. van Gogas 1880 m. spalį persikėlė į Briuselį, kur nesėkmingai bandė įstoti į vietos dailės mokyklą. Tuo metu jis neturėjo pragyvenimo šaltinių ir jį pradėjo remti Teo van Gogas, kuris tuo metu dirbo „Gupilio“ firmoje meno prekybos tarpininku. Pasibaigus pinigams 1881 m. balandį Vincentas grįžo į tėvų namus Eteno kaime (Gerderlando rytuose). Jis kantriai mokėsi piešti, dirbo naktimis. 1881 m. vasarą pas tėvus lankėsi Vincento pusseserė, našlė Kornelija (Kė) Vos-Striker, kurią Vincentas įsimylėjo. Pusseserė atmetė jo meilinimąsi, tačiau Vincentas jos nepaliko ramybėje. Šie santykiai kėlė įtampą šeimoje ir 1881 m. pabaigoje Vincentas po konflikto su tėvu išvyko į Hagą. 1882 m. kovą Hagoje Vincentas pradėjo gyventi su nėščia prostitute Klasina (Sin) Hornik, net planavo ją vesti. Jis sukūrė apie 60 Sin piešinių ir akvarelių. Giminaičiai visiškai nepritarė šiems ryšiams. Jo mokytoju Hagoje buvo pripažintas vietos dailininkas ir giminaitis vedybiniais ryšiais Antonas Mauvė. Vincentas stengėsi ištobulinti savo piešimo techniką imdamas pavyzdį iš anglų iliustruotų žurnalų, pavyzdžiui, išThe Graphic. Tuo tikslu 1882−1883 m. Vincentas sukūrė grupę piešinių, vaizdavusių miesto vargšus. Vienas jų, „Liūdesys“, kuriame pavaizduota Sin, pavadintas anglišku Sorrow pavadinimu. 1882 m. lapkritį dailininkas publikavo litografiją „Prie amžinybės vartų“. Tais pat metais jo dėdė Kornelis, bukinistas, užsakė sukurti miesto peizažų piešinių seriją.

1883 m. Vincentas po kelių vienatvės mėnesių Drentėje grįžo pas tėvus, kurie tuo metu buvo persikėlę į Niuneno miestelį pietų Nyderlanduose, kur tėvas dirbo pastoriumi. Jis tapė sekdamas prancūzų tapytoju Fransua Milė (1814−1875), kurio valstietiška sunkaus darbo tematika jam buvo artima. Niunene Vincentas nesėkmingai bandė susisieti su Margo Begeman, jų santykiams pasipriešino merginos tėvai. 1885 m. kovo 27 d. mirė Vincento tėvas. Iškart po to Vincentas nutapė reikšmingiausias olandiškojo periodo drobes „Bulvių valgytojai“ ir „Valstiečių kapinės“. 1885 m. lapkritį–1886 m. vasarį Vincentas trumpai lankė anatomijos klases Antverpeno dailės akademijoje. Studijavo Rubenso paveikslą „Nuėmimas nuo kryžiaus“ Antverpeno katedroje. Iš šio meto pažymėtinas tik tapinys „Kaukolė su degančia cigarete dantyse“.

Kūrybinė viršūnė ir mirtis Prancūzijoje

1886 m. kovo 1 d. Vincentas van Gogas atvyko į Paryžių. Jis gyveno kartu su broliu Teo Monmartre ir mokėsi akademinio dailininko Fernano Kormono studijoje. Joje susipažino su A. de Tulūz-Lotreku, L. Anketenu ir E. Bernaru. Pastarieji jį supažindino su tų laikų Paryžiaus daile: impresionizmu, neoimpresionizmu, kluazonizmu. Vincentas susipažino su P. Gogenu, kurio paveikslų pardavėju buvo Vincento brolis Teo. Paryžiuje Vincento van Gogo paletė pašviesėjo, jis išbandė įvairius stilistinius sprendimus, tapė šviesaus kolorito miesto vaizdus, peizažus, portretus. Šiuose darbuose žymi impresionistų, P. Sezano kūrybos, japoniškų medžio raižinių įtaka. Vincentas tikėjosi užsidirbti tapydamas portretus ir praktikavosi tapydamas save veidrodyje. Paryžiuje Vincentas sukūrė bent 24 savo autoportretus iš 47 ir pirmuosius „Saulėgrąžų“ paveikslus. Jo draugu tapo meno ir dailės reikmenų pardavėjas „tėtušis“ Tangi, kuris savo parduotuvėje eksponavo Van Gogo paveikslus; dailininkas nutapė jo portretą.

Vincentas van Gogas, pastele piešė Anri de Tuluz-Lotrekas, 1886 m.

Pagrindinę meninės išraiškos priemonę – šviesias, nepaprastai ryškias spalvas – Vincentas van Gogas atrado tik 1888 m. vasario mėnesį persikėlęs gyventi į nedidelį pietų Prancūzijos miestelį Arlį, kur prasidėjo brandžiausias jo kūrybos periodas. Per apie 15 mėnesių (444 dienas) dailininkas sukūrė 200 aliejinių paveikslų ir daugiau nei 100 piešinių. Tai buvo brandžiausias, tačiau neilgas aukščiausio kūrybinio pakilimo laikotarpis. Jo tapybos kūrinių spalvos tapo ekspresyvios ir intensyvios, naudojami taškai, linijos, potėpiai sukūrė tapybos vaizdą, artimą grafikai. Kodėl Van Gogas išvyko į Arlį, lieka neaišku. Žiemos metu jis Paryžiuje sirguliavo, bendras gyvenimas su broliu Teo kėlė įtampą ir Vincentas tikėjosi, kad pietų Prancūzijos šviesa, kraštovaizdis bus artimi jo mėgstamų japoniškų estampų vaizdams. Kai 1888 m. vasario 20 d. Vincentas atvyko į Arlį, mieste siautėjo sniego pūga. Atėjus pavasariui dailininkas nutapė 14 žydinčių medžių vaizdų. Birželį lankėsi pietų Prancūzijos pajūryje, tuo metu jo tapyboje impresionistinės dailės bruožai pranyko užleisdami vietą Van Gogo asmeniniam stiliui. Dailininkas susidraugavo su paštininku Žozefu Rulenu. Jis nutapė daug paštininko ir jo šeimos narių portretų.

1888 m. rugsėjo 18 d. Vincentas persikraustė į „geltoną namą“ Lamartino aikštėje. Jis puoselėjo viltį, kad ši buveinė taps naujos menininkų kolonijos centru, kurios lyderiu jis matė P. Gogeną. Jo brolis Teo sutarė, kad jis apmokės P. Gogeno gyvenimą Arlyje už keletą paveikslų. Polis Gogenas atvyko į Arlį 1888 m. spalio 23 d. Jis apsigyveno pas Van Gogą „geltonajame name“ ir iš pradžių menininkai sutarė, tačiau vėliau pradėjo ryškėti skirtumai tarp jų asmenybių charakterių, požiūrių į dailę, tapybos metodų. P. Gogenas nekentė Arlio ir neslėpė, kad jis nesiruošia ilgai jame užsilikti. Kūryboje P. Gogenas naudojo tapybą iš atminties, vaizduotės ir vertė Van Gogą tapyti lygiai taip pat, šaipėsi iš jo, kad jis priklausomas nuo tapybos objekto turėjimo prieš akis. Menininkų santykiai vis prastėjo.

Vincentas van Gogas, tapantis saulėgrąžas (aut. Polis Gogenas, 1888 m.)

Gruodžio viduryje P. Gogenas padovanojo Van Gogui jo portretą, kuriame Vincentas pavaizduotas tapantis saulėgrąžas. Pasak legendos, Van Gogas paveikslą apibūdino žodžiais: „iš tiesų tai esu aš, tik išprotėjęs“. Po to Van Gogas bare sviedė stiklą absento P. Gogenui į galvą. Dailininkai lygtai susitaikė, tačiau, pasak P. Gogeno, gruodžio 23 d. jis buvo išėjęs pasivaikščioti po vakarienės ir pajuto, kad yra sekamas. Atsisukęs pamatė Vincentą su skustuvu rankoje. Neatlaikęs Gogeno žvilgsnio Vincentas nusisuko ir nuėjo. P. Gogenas nesiryžo grįžti į „geltoną namą“ ir naktį praleido viešbutyje. Ryte jis „geltoname name“ rado policijos pareigūnus ir miesto smalsuolius. Vincentas buvo išgabentas į Arlio ligoninę. Prieš tai vakare jis nusirėžė dalį kairės savo ausies ir nuėjęs į viešnamį ją atidavė prostitutei Rašelei „saugoti“.

P. Gogenas apie įvykius pranešė telegrama Vincento broliui Teo, kuris atvyko vienai dienai į Arlį ir gruodžio 27 d. kartu su P. Gogenu išvyko į Paryžių. Vincentas iš ligoninės buvo išleistas 1889 m. sausio 7 d. diagnozavus epilepsiją ir grįžo į „geltoną namą“. Jis buvo vis labiau vienišas, jo draugas paštininkas Žozefas Rulenas išvyko gavęs naują postą Marselyje ir vasario 4 d. Vincentas vėl buvo paguldytas į ligoninę dėl nunuodijimo persekiojimo manijos. Joje jam girdėjosi balsai, rodėsi haliucinacijos. Po 10 dienų tapytojas buvo išleistas. Kaimynai jo bijojo, policija uždraudė grįžti į „geltoną namą“ bei keli miestiečiai pasirašė peticiją, reikalaujančią, kad dailininkas būtų uždarytas ar išsikraustytų iš miesto. Vasario 25 d. jis vėl paguldytas į ligoninę. Kovo pabaigoje Vincento sveikata pasitaisė. Jį aplankė Polis Sinjakas, kartu jie grįžo į „geltoną namą“, kurį rado neišplėštą. Vincentas vėl pradėjo tapyti. Po šių įvykių Vincentas toliau susirašinėjo su P. Gogenu, tačiau menininkai daugiau niekuomet nebesusitiko.

Van Gogui buvo sunku iškęsti vienatvę ir pasitaręs su vietos dvasininku jis nusprendė persikelti į Šv. Pauliaus psichiatrinę ligoninę, įsikūrusią senoviniame vienuolyne netolimame Sen Remi de Provanso miestelyje. 1889 m. gegužės 8 d. jis atvyko į Sen Remi ir išbuvo ligoninėje apie 1 metus laiko. Pirmuoju joje sukurtu kūriniu buvo „Vilkdalgiai“ − paveikslas, kuris išsiskiria tarp visų Vincento sukurtų gėlių vaizdų. Vienišą baltą žiedą jame galima traktuoti kaip dailininko personifikaciją. Sen Remi periodo darbuose dailininkas pripildydavo paveikslo erdvę objektais vengdamas tuštumos. Net ir tapyto dangaus atskiri potėpiai sudaro tarsi objektų, „plytų“, visumą. Dailininkas tapė ligoninę, autoportretus, o leidus jam išeiti − kiparisus, alyvmedžius ir netoliese buvusią skaldyklą. Taip pat grįžo prie senesnių kūrinių: tapė „Miegamojo Arlyje“ versijas ir nauja stilistika sukūrė paveikslą „Prie amžinybės vartų“, pagal dar 1882 m. publikuotą litografiją. Jis taip pat kopijavo kitų dailininkų darbus: O. Domjė, Rembranto, Delakrua, F. Milė, G. Dorė.

Van Gogo „Autoportretas su aprišta ausimi“, 1889 m.

Sen Remi Vincentas patyrė ramybės periodus, pertraukiamus ligos priepuolių. Jis sukūrė vieną garsiausių savo paveikslų „Žvaigždėta naktis“. 1889 m. rugsėjį 11 jo paveikslų Teo rūpesčiu buvo eksponuoti Paryžiaus Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodoje ir buvo pastebėti kai kurių kritikų. Olandų kritikas J. J. Isaäcson Nyderlandų spaudoje publikavo entuziastingą straipsnį apie jo kūrybą. 1890 m. sausį Van Gogo kūriniai įtraukti į Les XX draugijos parodą Briuselyje. Prancūzų kritikas Albert Aurier publikavo pirmą esė apie dailininko kūrybą žurnale Mercure de France. 1890 m. sausio 31 d. broliui Teo ir jo žmonai Johanai gimė sūnus, kuriam jie suteikė Vincento Vilemo vardą. Kovą už 400 frankų Briuselyje buvo parduotas paveikslas „Raudonieji Arlio vynuogynai“, kuris laikomas vieninteliu parduotu Van Gogui gyvam esant.

1890 m. gegužės 16 d. pagerėjus sveikatos būklei Vincentas paliko ligoninę Sen Remi, kurioje sukūrė 150 paveikslų, ir išvyko į Paryžių, kur tris dienas praleido su brolio šeima. Paryžiaus triukšmas jį vargino ir gegužės 20 d. dailininkas persikėlė į Overo prie Uazos kaimą, kur jį prižiūrėjo daktaras Polis Gašė, pats tapytojas mėgėjas ir K. Pisaro, P. Sezano pažįstamas. Tačiau liga tapytojo nepaliko, 1890 liepos 27 d. jis išėjo į laukus su molbertu tarsi tapyti ir šovė sau į krūtinę. Susižeidęs Van Gogas dar nušliaužė iki užeigos, kur jį rado daktaras Gašė. Dailininkas mirė 1890 m. liepos 29 d. Tikėtina, kad žaizda nebuvo mirtina, o pagrindinė mirties priežastis buvo infekcija dėl neišimtos kulkos. Overe Van Gogas sukūrė 70 drobių. Brolio mirties palaužtas Teo van Gogas, kurio sveikata ir taip nebuvo labai gera, mirė po šešių mėnesių 1891 m. sausio 25 d. Teo iš pradžių buvo palaidotas Utrechte, 1914 m. jo palaikai perlaidoti Overe prie Vincento.

Liga, pomirtiniai faktai

Van Gogo liga tikriausiai buvo epilepsijos forma, komplikuota sifilio. Simptomai per priepuolius, kurie kuo toliau, tuo labiau aštrėjo, rodė depresijos ir šizofrenijos požymius. Tapytoją taip pat galėjo paveikti darbas karštyje ir nuolatinis smarkus alkoholio vartojimas Arlyje. Buvo iškelta versija, kad dailininką galbūt kamavo porfirija. Jis niekuomet neužmezgė rimtesnių ryšių su moterimis, motina jo nemėgo. Vincentas jautriai reagavo, kai jo svajonė apie tapytojų koloniją Arlyje sužlugo. Jis išgyveno stresą dėl žinios apie planuojamas brolio Teo vedybas, nerimavo dėl savo paveikslų, kurių buvo daug, o niekas jų nepirko. Dailininkas jaudinosi dėl savo paties ligos. Jį galėjo paveikti nuolatinis skurdus gyvenimas ir mintis apie jo nesėkmę.

Po Vincento mirties Teo van Gogas atidarė paminėjimo parodą savo bute, 1891 m. P. Sinjako pastangomis dailininkas buvo pagerbtas atminimo paroda Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodoje, 1892 m. Emilis Bernaras suorganizavo pirmąją Van Gogo personalinę parodą Paryžiuje. Netikėtai beveik niekam iki tol nežinomas dailininkas pradėjo traukti plačiosios publikos dėmesį. 1891 m. mirus Teo, jo palikimą ir kartu milžinišką Vincento darbų kolekciją paveldėjo Teo našlė Johana Bonger-van Gog, kuri po to grįžo į Olandiją. Ji atliko didelį darbą populiarindama vyro brolio kūrybą, skolindama paveikslus parodoms. 1893 m. E. Bernaras pradėjo publikuoti jam siųstų Vincento laiškų ištraukas.

Van Gogo dailė turėjo didelę įtaką fovistams, ekspresionistams ir, apskritai, XX a. modernistinei dailei. Jis ypač paveikė vokiečių ekspresionistus, 1901−1914 m. Vokietijoje įvyko ne mažiau 30 Van Gogo parodų. 1934 m. buvo išleistas Irvingo Stouno biografinis romanas „Gyvenimo geismas“, 1956 m. pastatytas Holivudo filmas tuo pačiu pavadinimu apie dailininko gyvenimą. 1962 m. Teo ir Johanos sūnus Vincentas Vilemas perdavė šeimos kolekciją Van Gogo vardo fondui ir ji pradėta eksponuoti 1973 m. Amsterdame atidarytame Van Gogo muziejuje. Jame yra stambiausia Van Gogo darbų kolekcija pasaulyje, apie 200 paveikslų ir 400 piešinių, bei 700 laiškų. Antra pagal stambumą kolekcija, su beveik 90 paveikslų ir 180 piešinių, sukaupta Kröller-Müller muziejuje Oterlo Nyderlanduose.

1970 m. lietuvių kalba išleistas I. Stouno romanas „Gyvenimo geismas“, 1978 ir 1995 m. − Anri Periušo knyga „Van Gogo gyvenimas“. XX a. pabaigoje keli Van Gogo paveikslai sumušė brangiausiai aukcione parduoto paveikslo rekordą: „Saulėgrąžos“ (1987 m., 39,9 mln. JAV dolerių), „Vilkdalgiai“ (1987 m., 53,9 mln. JAV dolerių), „Daktaro Gašė portretas“ (1990 m., 82,5 mln. JAV dolerių).

Kūrybos bruožai

Van Gogo kūrybos vietos

Ankstyvajai Vincento van Gogo kūrybai būdingi vargingų žmonių gyvenimo vaizdai (pvz., paveikslai „Valstietės portretas“ arba „Bulvių valgytojai“). Nutapė nemažai peizažų, natiurmortų. Šie Vincento van Gogo paveikslai realistiniai, tamsaus kolorito. Šio laikotarpio Van Gogo kūrybai įtaką padarė F. Milė, J. H. Mariso, A. Mauvė. Dailininkas savo kūrinius pasirašinėjo tik vardu Vincent.

Svarbus Vincento van Gogo kūrybos šaltinis – gamta. Jo kūrybos tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais perteikti daiktų ir reiškinių esmę, įamžinti ne tai, kas atsitinka, o tai, kas tipiška. Spalvomis jis tapė ir modeliavo formas, kūrė ritmą, apibrėžė proporcijas ir erdvinius santykius. Kartais dideli spalviniai plotai apvedami gyvu, neramiu kontūru. Vėlyvuosiuose dailininko darbuose gamtos grožis įgauna tam tikro grėsmingumo, liūdesio, nors koloritas išlieka raiškus. Atsiranda ekspresyvi formų deformacija, stiprinanti dramatizmo nuotaiką. Kūrybai būdinga spalvos ir piešinio sintezė, ekspresyviai iškreiptos formos, vyrauja raudona, violetinė, sodri geltona spalvos – jos turi simbolinę prasmę, išreiškia vidinį nerimą (pvz., „Žvaigždėta naktis“, „Daktaro Gašė portretas“, „Kviečių laukas su varnais“). Garsieji jo darbai, vaizduojantys kėdę, porą batų, javų lauką ir varnus, rodo, kad kasdieniški, žinomi ir įprasti daiktai gali būti „pakelti“ iki simbolių ir vidinės įtampos, emocijos veikiama forma gali pasidaryti iškalbinga. Ta linkme vėliau pasuko ekspresionistai. Vincentas van Gogas sukūrė daugiau nei 800 drobių ir 1100 piešinių, bet tik vieną paveikslą – „Raudonieji Arlio vynuogynai“ – pardavė būdamas gyvas.

Žymesni darbai

• Bulvių valgytojai (1885 m.)
• Naktinė kavinė (1888 m.)
• Žvaigždėta naktis virš Ronos (1888 m.)
• Raudonieji Arlio vynuogynai (1888 m.)
• Saulėgrąžos (1888–1889 m.)
• Miegamasis Arlyje (1888 m.)
• Autoportretas su aprišta ausimi (1889 m.)
• Žvaigždėta naktis (1889 m.)

Olandiškojo periodo kūriniai, 1881−1886 m.

• 
  „Liūdesys“, 1882 m.
• 
  „Prie amžinybės vartų“, 1882 m.
• 
  „Stogai“, 1882 m.
• 
  „Mergaitė, klūpanti prie lopšio“, 1883 m.

• 
  „Klebonijos sodas Niunene žiemą“, 1884 m.
• 
  „Natiurmortas su šiaudine skrybėle“, 1885 m.
• 
  „Tuopos Niunene“, 1885 m.
• 
  „Kaukolė su degančia cigarete“, 1886 m.

Paryžiaus periodo kūriniai, 1886−1888 m.

• 
  „Imperatoriškosios margutės varinėje vazoje“, 1887 m.
• 
  „Kavinės staliukas su absentu“, 1887 m.
• 
  „Tėtušio Tangi portretas“, 1887 m.
• 
  „Senos krantas“, 1887 m.

Arlio periodo kūriniai, 1888−1889 m.

• 
  „Žydinčių vaismedžių sodas“, 1888 m.
• 
  „Kavinės terasa naktį“, 1888 m.
• 
  „Raudonieji Arlio vynuogynai“, 1888 m.
• 
  „Saulėgrąžos“, 1888 m.

• 
  „Miegamasis Arlyje“, 1888 m.
• 
  „Paštininko Žozefo Ruleno portretas“, 1888 m.
• 
  „Vincento kėdė su pypke“, 1888 m.
• 
  „Arlio ligoninės kiemas“, 1889 m.

Sen Remi periodo kūriniai, 1889−1890 m.

• 
  „Vilkdalgiai“, 1889 m.
• 
  „Kviečių laukas su kiparisais“, 1889 m.
• 
  „Žvaigždėta naktis“, 1889 m.
• 
  „Arlietė (madam Žinu)“, 1890 m.

Overo periodo kūriniai, 1890 m.

• 
  „Namai Overe“, 1890 m.
• 
  „Overo bažnyčia“, 1890 m.
• 
  „Daktaro Gašė portretas“, 1890 m.
• 
  „Kviečių laukas su varnais“, 1890 m.

Šaltiniai

• Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai, Janina Celiešienė

Nuorodos

• bernardinai.lt
• „Vakarų ekspresas“
• Van Gogo muziejus Archyvuota kopija 2013-05-07 iš Wayback Machine projekto.
• Muzikinė baladė, skirta Vincentui van Goghui

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.