Talas
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Graikų mitologijoje Talas arba Talos vardu buvo du personažai.
Žmogus
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Talas – Perdikso sūnus ir Dedalo sūnėnas, sukūrė pjūklą pagal gyvatės žandikaulį ar žiedžiamąjį ratą. Dedalas iš pavydo užmušė Talą, numesdamas nuo akropolio.
Automatonas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Talas – bronzinis automatonas ar varinis milžinas, kurį Dzeusas padovonojo Europai.
Pasakota, kad jis buvo pagamintas Hefaisto ir kiklopų. Pagal Apolodoro „Argonautika“ jis buvo bronzinės kartos atstovas, išgyvenęs pusdievių erą. Europa pasiėmė jį į Kretą apsaugai ir jis ten pasiliko, sukdamas ratus tris kartus per dieną aplink salą. Talos mėtė akmenis į artėjančius laivus. Pasakojama, kad Talas pats užsidegė raudona ugnimi ir sugniaužė svetimšalius savo glėbyje, kai tik jie išsilaipino saloje.
Talas turėjo vieną veną, kuri ėjo nuo galvos iki kulkšnies, pritvirtinta viena bronzine (varine) vinimi. Jasonas ir argonautai plaukdami Argu artėjo prie Kretos, jau gavę aukso vilną. Talas saugodamas salą mėtė akmens luitus į Argą ir neleido prisiartinti prie salos. Talą sunaikino Medėja, kuri jį apgavo apsvaiginusi narkotiniais augalais, jis užkliudė aštrų akmenį ir nukraujavo, ar pagal kitą versiją Medėja apgavo Talą sakydama, kad ištraukęs bronzinę vinį jis taps nemirtingas (pagal Apolodorą). Argonautikoje, Medėja užhipnotizuoja jį iš Argo, sukeldama jam pamišimą, priversdama išsitraukti vinį ir taip jį užmušdama. Pasak kitos istorijos Talą užmušė Filokteto tėvas argonautas Pojantas, šovęs į Talą Heraklio lanku ir pataikęs į kulkšnį. Bet kuriuo atveju, kai vinis buvo ištraukta, Talos kraujuojantys pūliai išteka ir netekęs kraujo miršta. Po Talos mirties Argas galėjo saugiai priplaukti prie Kretos kranto.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Apolodoras. „Biblioteka“ I, 26;
- Apolonijas Rodietis. Argonautika. IV, 1638-93. Iš sen. graikų k. vertė Audronė Kudulytė-Kairienė. Vilnius, Mintis, 2012.