Glaukas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Graikų mitologijoje Glauko vardu buvo keturi personažai.
- Glaukas, jūros dievas;
- Glaukas, Lykijos karvedys;
- Glaukas, trojiečio Antenoro sūnus;
- Glaukas, Korinto karalius;
- Glaukas, vaikas, Mino ir Pasifajos sūnus.
Dievas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Glaukas – jūros dievas, Antedono ir Alkionės sūnus, arba pagal Euripidą Nerėjo sūnus. Buvo tikima, kad jis ateidavo į pagalbą jūreiviams audrų metu, nes anksčiau buvęs juo pats.
Virtimas dievu
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Istorija atpasakota Ovidijaus. Gyveno mirtingasis žvejys Boeotijos mieste Antedone ir kartą sugautas žuvis padėjo į vietą, kurioje augo magiškų savybių turėję augalai, atgaivinantis ir leidžiantys žuvims sugrįžti į jūrą. Glaukas, pamatęs augalų poveikį, taip pat suvalgė tų augalų. Augalai padarė jį nemirtingu, bet jam išdygo pelekai ir kojos žuvies uodega, neturėdamas kitos išeities jis nuplaukė į jūrą ir ten visam laikui pasiliko. Glaukas buvo nusiminęs dėl pašalinio augalų efekto, bet Okeanas ir Tetija svetingai jį sutiko ir greitai priėmė į jūros dievų tarpą. Jie išmokė Glauką pranašysčių meno, kuriame abu buvo įgudę.
Meilė Scilei
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Glaukas įsimylėjo jūros deivę Scilę, bet buvo atstumtas dėl savo žuviškos išvaizdos. Jis nukeliavo pasitarti su Kirke kaip priversti Scilę jį įsimylėti, bet pati Kirkė įsimylėjo Glauką. Kadangi Glaukui rūpėjo tik Scilė, Kirkė ją pavertė pabaisa, kurią sudarė dvylika šuniškų kojų ir žuvies uodega. Glaukas vis tiek liko ištikimas Scilei, ją mylėjo ir verkė dėl jos transformacijos.
Nerėjo sūnus
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Euripidas rašo savo pjesėje Orestes, kad Glaukas buvo Nerėjo sūnus, ir kad jis padėjo savo patarimu Menelajui grįžtant namo. Glaukas taip pat padėjo argonautams.
Karvedys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Glaukas buvo Belerofono anūkas. Jis vedė Lykijos karius į Troją, kur jie kovojo trojėnų pusėje Trojos karo metu.
(Iliada II, 876; VI, 199)
Karalius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Glaukas buvo Korinto karalius, Meropės ir Sizifo sūnus, Belerofono tėvas. Jis supykdė Afroditę, kai įsiutino Afroditės arklius karaliaus Pelijo žaidynių metu. Arkliai suplėšė Glauką į gabalus. Manoma, kad jo vaiduoklis gąsdindavo arklius Istminijos žaidynių metu.
Trojiečio sūnus
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Glaukas – trojiečio Antenoro sūnus. Glaukas padėjo Pariui pagrobti Heleną.
Vaikas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Glaukas buvo Mino ir Pasifajos sūnus.
Vieną dieną Glaukas žaidė su kamuoliu ir dingo. Jo tėvai nuėjo pas Delfų orakulą, kuris jiems pasakė „tarp jūsų gimė nuostabi būtybė, tas, kuris atras panašumą su ta būtybe taip pat ras vaiką“.
Orakulas kalbėjo apie naujagimį veršiuką Mino bandoje. Tris kartus per dieną veršiukas keisdavo spalvą iš baltos į raudoną, vėliau į juodą. Polydas atrado panašumą, veršiukas keitė spalvą panašiai kaip gervuogės, ir Minas pasiuntė jį ieškoti Glauko.
Ieškodamas Glauko Polydas pamatė pelėdą nuvejančią bites iš vyno rūsio Mino rūmuose. Vyno rūsyje buvo medaus statinė, o joje negyvas Glaukas. Minas pareikalavo Glauką prikelti, bet Polydas prieštaravo. Kai Minas apkabino sūnaus palaikus, netoliese pasirodė gyvatė. Polydas ją užmušė su Mino kardu. Pasirodė kita gyvatė, ji pamatė, kad pirmoji gyvatė yra mirusi, pasišalino ir grįžo su augalu, kurio pagalba prikėlė užmuštąją gyvatę. Sekdamas gyvatės pavyzdžiu Polydas surado tą patį augalą ir prikėlė Glauką.
Minas atsisakė paleisti Polydą iš Kretos, kol Polydas neišmokys Glauko visko ką pats žino. Polydas įvykdė Mino reikalvimą, bet prieš išvykdamas paprašė Glauko spjauti jam į burną. Glaukas atliko Polydo prašymą, atiduodamas viską ką buvo išmokęs iš Polydo.
Vėliau Glaukas vadovavo armijai, užpuolusiai Italiją. Taip Glaukas supažindinęs italus su kariniu elastišku diržu ir skydu. Iš to ir kilo jo itališkas vardas, Labicus, reiškiantis „apjuostas“.
