Pampinis elnias
| Ozotoceros bezoarticus |
|---|
 Pampinių elnių patinas |
 Pampinių elnių patelė maitinanti jauniklį |
| Apsaugos būklė |
 Beveik nykstantys (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Ozotoceros bezoarticus Linnaeus, 1758 |
| Sinonimai |
|
| Paplitimas |
 Pampinių elnių apytikslis paplitimo arealas pasaulyje (Pietų Amerika) |
Pampinis elnias[3] (Ozotoceros bezoarticus) – porakanopių (Artiodactyla) būrio, elnių (Cervidae) šeimos žinduolių rūšis.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Reta ir saugoma rūšis, paplitusi Pietų Amerikos lygumose. Seniau jos arealas driekėsi nuo tropikų šiaurėje iki Patagonijos pietuose, tačiau dėl aktyvios medžioklės XIX a. ir gyvulininkystės plotų plėtimo pampinio elnio gyvenamoji erdvė gerokai sumažėjo. Dabar sutinkamas Brazilijoje, centrinėje ir šiaurės Argentinoje, vietomis Bolivijoje, Paragvajuje ir Urugvajuje.
Biotopas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ši rūšis gyvena neotropikų 0-1 000 metrų aukštyje virš jūros lygio esančiose įvairiose atvirose buveinėse, ypač pievynuose, savanose, pampose ir Serado ekosistemos krūmynuose, taip pat sezoniškai užliejamose pievose. Argentinoje ji taip pat aptinkama pakrančių druskingose pelkėse.[2]
Populiacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nėra naujausios informacijos apie bendrą populiacijos dydį, išskyrus tai, kad pasenusiais duomenimis kaip manoma, jų populiacijos bendras dydis nuo 20 000 iki 80 000 individų. Yra dalinių populiacijų įvertinimų, ypač Pietų Amerikos pietinėje dalyje. Argentinos ir Urugvajaus populiacijos rodo mažėjimo tendenciją (anot González et al. 2002 m. ir González et al. 2010 m.). Mažiausias įvertintas bendras populiacijos dydis yra 20 000 (anot Pinder, 1994 m.), o didžiausias – 80 000 (anot Pinder, 1994 m.) individų. Didžiausios išlikusios populiacijos gyvena Brazilijoje, šiaurės rytų Serado ekosistemoje, kurioje gyvena apie 2 000 individų, ir Pantanale, kur gyvena nuo 20 000 iki 40 000 individų (anot Pinder, 1994 m.). Dar vėliau buvo aptiktos dvi subpopuliacijos: viena iš jų – toliau į šiaurę – Maražo saloje, Amazonės upės žiotyse (anot Rossetti ir de Toledo 2006 m.), taip praplečiant rūšies arealą, kita – šalies pietuose, nedidelė subpopuliacija Brazilijos Paranos valstijoje, kurioje, kaip manoma, gyvena mažiau nei 100 individų (anot Braga et al. 2005 m.).[2]
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pastebėta, kad pampiniai elniai maitinasi šviežia krūmų ir žolių žaluma. Dauguma jų ėdamų augalų auga drėgname dirvožemyje. Siekiant išsiaiškinti, ar pampiniai elniai konkuruoja su naminiais galvijais dėl maisto, buvo tiriamos jų išmatos ir lyginamos su galvijų išmatomis. Iš tiesų jie minta tais pačiais augalais, tačiau skirtingomis proporcijomis. Pampiniai elniai ėda mažiau žolės ir daugiau žolių (žydinčių plačialapių augalų su minkštais stiebais) ir aukštesnio jardo augalais (ūgliais, lapais, šakelėmis). Lietinguoju laikotarpiu 20% jų raciono sudaro naujai augančios žolės. Jie juda pagal maisto, ypač žydinčių augalų gausumą. Galvijų buvimas didina dygstančios žolės, kuriai pirmenybę teikia pampų elniai, kiekį, o tai patvirtina mintį, kad elniai nekonkuruoja su galvijais dėl maisto. Priešingi tyrimai rodo, kad pampiniai elniai vengia galvijų gyvenamų teritorijų, o kai galvijų nėra, jų gyvenamieji plotai yra daug didesni.
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai nedidelė, lengvo sudėjimo elnių rūšis, pasižyminti palyginti nedideliu lytiniu dimorfizmu. Patinai vidutiniškai 15-20 % sunkesni už pateles. Patinų kūno ilgis nuo galvos iki uodegos pagrindo 90-120 cm, patelių – 85-90 cm. Patinų aukštis pečių lygyje 65-70 cm, patelių aukštis pečių lygyje 60-65 cm. Patinų svoris paprastai 24-34 kg (iki 40 kg), patelių 22-29 kg. Uodega neilga, 10-14 cm. Kaip ir baltauodegiai elniai (Odocoileus virginianus) bėgdami pakelia uodegą, po kuria matyti balta dėmė.[4]
Kailio įvairovė priklausomai nuo gyvenamos vietos labai didelė, bet kartu su metų sezonais kailio spalva nesikeičia. Pagrindinė kailio spalva nuo blankiai rausvai rudos arba šviesiai rudokos arealo šiaurėje, iki rausvai rudos arealo pietuose. Balkšvi plotai aplink akis, lūpas, gerklę, krūtinę ir kojos čiurnikaulį. Patelės ant kaktos turi dvi mažas baltas dėmeles. Jaunikliai dėmėti tris mėnesius.[4]
Jaunikliams ragai pradeda augti sulaukus penkių mėnesių amžiaus. Pirmieji ragai yra gumbeliai arba kaip trumpi smaigaliukai. Šešerių metų amžiaus ragai pasiekia visą savo dydį. Suaugusių gyvūnų ragai yra apie 30 cm ilgio. Ragų ciklai yra sezoniniai ir lokaliai sinchronizuoti, tačiau jų laikas priklauso nuo geografinės platumos. Brazilijoje gyvenančios populiacijos ragus meta rudenį, o Argentinos ir Urugvajaus populiacijos – žiemą. Didžiausias ragų metimas piką pasiekia žiemą arba pavasarį. Ragų ataugimas prasideda iš karto ir užtrunka apie 100 dienų.[4]
Nuolatinis dantų skaičius – 32 dantys.[4]
Skleidžia stiprų muskuso kvapą.
Dauginimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Patelės paprastai subręsta būdamos maždaug 14 mėnesių amžiaus. Patinai lytinę brandą pasiekia maždaug 12 mėnesių, tačiau paprastai pradeda daugintis vėliau. Apvaisinimas gali nutikti bet kada metuose, tačiau poravimosi sezonas dažniausiai būna vasarą ir rudens pradžioje. Patelių ruja trunka 21 dieną. Patinai gali sekti imlias pateles, ilgai jas persekiodami, ir artintis prie jų žemai ištemptoje pozoje, skleisdami švelnius bambėjimo garsus, galbūt imituodami jauniklio pavojaus šauksmą. Vidutinė nėštumo trukmė trunka apie 220 dienų.[4] Gimdydamos patelės būna atsiskyrusios nuo grupelės. Pagimdo vieną jauniklį, kuris sveria vidutiniškai apie 2 kg. Jaunikliai būna maži ir dėmėti, bet maždaug 2 mėnesių amžiaus praranda dėmes. Jaunikliai atsistoja ir pradeda žįsti praėjus 30-60 minučių po gimimo. 2-3 savaičių amžiaus jie pradeda bėgioti ir žaisti. Po keturių savaičių jie pradeda kramsnoti žolę, o po aštuonių savaičių maitinasi kartu su motina ir kitais elniais.[4] Kartu su motina jie išbūna mažiausiai metus, per šį laiką jie lytiškai subręsta.
Jauniklius galima pamatyti bet kuriuo metų laiku, tačiau daugiausia jų pasitaiko rugsėjo-lapkričio mėnesiais.
Pagrindiniai plėšrūnai yra jaguarai (Panthera onca), pumos (Puma concolor) ir karčiuotieji vilkai (Chrysocyon brachyurus), o pampinės lapės (Pseudalopex gymnocercus) ir ocelotai (Leopardus pardalis) gali nužudyti jauniklius.[4]
Amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žinoma, kad laukinėje gamtoje jie gyvena iki 12 metų, kur jiems gresia pavojus dėl pernelyg intensyvios medžioklės ir buveinių nykimo. Žmonių laikomi nelaisvėje gyvena ilgiau.
Veikla ir atsparumas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pampiniai elniai aktyvūs visą dieną, kartkartėmis maitinasi ir ilsisi.[4] Gali plaukti.
Tai nelabai socialūs gyvūnai, sudaro tik nedideles grupeles. Net ir praeityje, kai rūšis buvo gausi, jų grupės retai viršydavo penkių ar šešių individų skaičių. Patinai ištisus metus laikosi prie patelių, pereidami iš vienos šeimos grupės į kitą. Daugiau kaip 50 gyvūnų kaimenės yra laikinos ir pasitaiko tik maitinimosi vietose.[4]
Argentinoje gali ištverti žiemos temperatūrą iki -15 °C, bei vasarą pavėsyje pasitaikančią +42 °C temperatūrą.[4]
Nykimo priežastys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didelę grėsmę ir toliau kelia buveinių naikinimas, jų pavertimas dirbama žeme ir gyvulininkystė. Prie jų nykimo prisideda ir brakonieriavimas bei naminiai šunys.[4]
Porūšiai ir paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ozotoceros bezoarticus arerunguaensis González, Álvarez-Valin and Maldonado, 2002; populiacija gyvena vakariniame Urugvajuje.
- Ozotoceros bezoarticus bezoarticus (Linnaeus, 1758); į pietus nuo Amazonijos.
- Ozotoceros bezoarticus celer Cabrera, 1943; Argentinos pampose (Buenos Airių, San Luiso provincijose).
- Ozotoceros bezoarticus leucogaster (Goldfuss, 1817); Bolivija, Vakarų Brazilija, Paragvajus, Šiaurės Argentinos Čake (Korjenteso ir Santa Fė provincijos).
- Ozotoceros bezoarticus uruguayensis González, Álvarez-Valin and Maldonado, 2002; rytiniame Urugvajuje.
Pavadinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mokslinis pampinių elnių lotynų kalba – Ozotoceros bezoarticus rūšies pavadinimas kilęs nuo bezoaro akmens – kalkių masės, tariamai randamos šių elnių skrandžiuose.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „IUCN Red List - Ozotoceros bezoarticus“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2015-10-01.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 iucnredlist.org / Pampas Deer Ozotoceros bezoarticus
- ↑ terminai.vlkk.lt / Pampinis elnias Archyvuota kopija 2022-12-30 iš Wayback Machine projekto. | Valstybinė lietuvių kalbos komisija
- ↑ 4,00 4,01 4,02 4,03 4,04 4,05 4,06 4,07 4,08 4,09 4,10 4,11 4,12 zenodo.org / Ozotoceros bezoarticus; Don E. Wilson, Russell A. Mittermeier | August 31, 2011
- ↑ itis.gov / Ozotoceros bezoarticus (Linnaeus, 1758)
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- youtube.com / Pampas Deer (video vaizdo siužete pampinis elnias)
