Carl von Linné

Carl von Linné
Gimė	1707 m. gegužės 23 d. Roshultas,  Švedija
Mirė	1778 m. sausio 10 d. (70 metų) Upsala,  Švedija
Veikla	gamtininkas
Alma mater	Upsalos universitetas

Karlas Linėjus (šved. Carl Nilsson Linnæus, Carl Linné, po 1761 m. Carl von Linné, 1707 m. gegužės 23 d. Roshulto k., Švedija – 1778 m. sausio 10 d. Upsala, Švedija) – XVIII amžiaus švedų gamtininkas, mokslinės sistematikos kūrėjas. Daugelį savo darbų parašė lotyniškai, juos pasirašydavo kaip Carolus Linnaeus.

Augalų ir gyvūnų sistema

Pagrindinis vienetas Linėjaus sistemoje yra rūšis. Rūšimi Linėjus pavadino „grupę individų, panašių į vienas kitą, kaip vieno tėvo vaikai, arba kaip tėvai ir jų vaikai“. Pavyzdžiui, visos naminės katės sudaro vieną rūšį, tigrai – kitą, liūtai – trečią gyvūnų rūšį. Visa organinė gamta susidaro iš įvairių rūšių augalų ir gyvūnų. Visą gyvąją gamtą sudaro lyg kokios atskiros grandys – rūšys.

Visas augalų ir gyvūnų rūšis Linėjus sujungė į stambesnes grupes – klases. Klases suskirstė į būrius, būrius – į gentis, o gentis sudarė iš panašių rūšių.

Kiekvieną augalų ir gyvūnų rūšį Linėjus pavadino lotyniškai. Tai palengvino vienodai suprasti įvairių šalių mokslininkams.

Rūšies pavadinimas susideda iš dviejų žodžių: pirmasis reiškia genties, antrasis – rūšies pavadinimą. Pavyzdžiui, naminę katę Linėjus pavadino „Felis domestica“, t. y. katė (gentis), naminė (rūšis). Toks pavadinimo būdas vadinamas dviguba (binarine) nomenklatūra. Tokiu būdu išryškėja vieną gentį sudarančių rūšių panašumas, bendrumas, vieningumas.

Pats žodis gentis rodo į vienos genties sudėtį įeinančių rūšių giminingumą. Tačiau to meto mokslas dar negalėjo išaiškinti, kodėl vienai genčiai priklausančios rūšys yra panašios.

Linėjaus sukurtoji augalų ir gyvūnų sistema daugeliu atžvilgiu buvo dirbtinė. Skirstydamas rūšis grupėmis, Linėjus atsižvelgdavo tik į nedaugelį požymių. Sakykime, augalus jis suskirstė i 24 klases pagal dauginimosi organų sandarą. Žiedinius augalus jis suskirstė pagal kuokelių skaičių (I klasė – vienakuokeliniai, II – dviejų kuokelių ir t. t.). Viens kitam tolimi augalai (pvz., morkos ir serbentai) atsidūrė vienoje klasėje tik todėl, kad jų žiedai turi po tiek pat kuokelių. O daugelis giminingų augalų – į skirtingas klases.

Linėjaus gyvūnų sistema pasirodė esanti natūralesnė. Gyvūniją jis suskirstė į šešias klases: 1) žinduolius, 2) paukščius, 3) varliagyvius (jiems priskyrė varliagyvius ir roplius), 4) žuvis, 5) vabzdžius, 6) kirmėles. Paskutiniosios dvi klasės buvo gana dirbtinės: prie jų Linėjus priskyrė visus bestuburius gyvūnus.

Pats Linėjus suprato savo sistemos dirbtinumą, tačiau jis tikėjo, kad ateityje gamtininkai sukurs natūralią augalų ir gyvūnų sistemą, atsižvelgiant į visas organizmų ypatybes, o ne į vieną ar du jo požymius. Jis suprato, kad to meto mokslas neturėjo tam tikslui reikalingų žinių.

Nepaisant dirbtinumo, Linėjaus sistema suvaidino teigiamą vaidmenį biologijoje. Sisteminis skirstymas ir dviguba nomenklatūra tvirtai prigijo moksle ir naudojama šių laikų botanikoje ir zoologijoje. Vėliau buvo įvesti dar du padaliniai: 1) tipas – aukščiausias padalinys, jungiąs panašias klases, 2) šeima – jungianti panašias gentis.

Linėjaus pažiūros į gamtą

To meto mokslą veikė religijos įtaka. Daugelis mokslininkų aklai tikėjo tuo, ko mokė biblija, ir manė, kad visata, saulė, planetos ir Žemės rutulys su visais augalais, gyvūnais ir žmogumi esą Dievo sutverti.

Linėjus tvirtino, kad gamtoje egzistuoja tiek augalų ir gyvūnų rūšių, „kiek įvairių formų pasaulio pradžioje sukūręs visagalis“. Jis manė, kad rūšys nesikeičiančios – jos išlaikiusios savo ypatybes „nuo sutvėrimo momento“ ir, kad kiekviena šiandieninė rūšis esanti pačios pirmosios Dievo sukurtos poros palikuonys. Kiekviena rūšis dauginasi, bet, jo nuomone, išlaiko nepakeistas tos protėvinės poros ypatybės. Linėjus, būdamas geras stebėtojas, negalėjo nematyti prieštaravimų tarp tikėjimo visišku rūšių nekintamumu ir to, kas pastebima gamtoje. Negalėjo paneigti, kad rūšyje gali atsirasti atmainos, veikiant organizmus pasikeitusiam klimatui, dirvožemio savybėms ir kitoms išorės sąlygoms.

Idealistinis ir metafizinis mokymas apie rūšių sutvėrimą ir nekintamumą vyravo biologijoje iki XIX amžiaus pradžios, kol jį paneigė daugelis atskleistų evoliucijos įrodymų.

Nuorodos

Vikicitatos

• Biografija Upsalos universiteto svetainėje Archyvuota kopija 2008-02-14 iš Wayback Machine projekto.