Midžikendai

Amijikenda
Gyventojų skaičius	~1,5 mln.
Populiacija šalyse	Kenija (1,3 mln.)
Kalba (-os)	midžikendų kalba
Religijos	krikščionybė, islamas
Giminingos etninės grupės	svahiliai, segedžu
Vikiteka:	Amijikenda

Midžikendai (savivardis Amijikenda) – Kenijos tauta, sudaranti apie 5 % visų jos gyventojų. Koncentruojasi rytinėje šalies dalyje, palei visą pakrantę nuo Somalio šiaurėje iki Tanzanijos pietuose. Jie kalba midžikendų kalba, kuri priklauso bantų kalboms ir artima svahilių kalbai.

Teritorija ir įvairovė

Midžikendai gyvena Kenijos pakrantės juostoje tarp sienos su Tanzanija pietuose ir Tanos upės šiaurėje (dabartinės Kvalės ir Klifio apskritys). Ties Tanos upe jie ribojasi su pokomais, o ties Tanzanijos siena - su segedžu. Žemyno gilumoje jų kaimynai yra taitai ir tavetai, o pakrantėje - svahiliai.

Midžikendai nėra vieningi, ir juos sudaro 9 atskiri subetnosai. Pats Midžikendų pavadinimas, oficialiai suteiktas jiems XX a. viduryje, reiškia „9 gyvenvietės“. Midžikendų subetnosai yra digai (Digo), čonji (Chonyi), kambiai (Kambe), durumai (Duruma), kaumai (Kauma), ribiai (Ribe), rabajai (Rabai), džibanai (Jibana) ir giriamai (Giriama). Dalis piečiausio digų subetnoso taip pat gyvena gretimose Tanzanijos teritorijose.

Istorija

Midžikendai (kaip ir pietiniai jų kaimynai segedžu) dalijasi bendra legendine istorija, kuri teigia, jog jų protėviai atsikėlė iš Šungvajos vietovės. Pirmieji jų įkūrė 5 pirmines gyvenvietes, – aptvertas vietoves su vartų sistema ir netoli esančiu neliečiamu mišku, kuriame gyvena dvasios. Gyvenvietės turėjo apsauginę funkciją priešiškoje aplinkoje, o kiekvienos jų centre buvo užkasta relikvija – fingo. Šis gyvenvietės ir šventosios giraitės kompleksas yra vadinamas kaja (kaya). Pirmosios kajos buvo Giriama, Džibana, Kambė, Ribė ir Kinondo.

Manoma, kad ankstyvosios kajos įsikūrė XVI a., o XVII buvo įkurtos ir antrinės kajos, kurios jau neturėjo fingo relikvijos. Taip kajų skaičius išaugo iki 9, o kiekviena bendruomenė tapatinosi su savo kaja. Iš to ir kilo devyni subetnosai.

Vigango

Midžikendų namas

Nuo XI a. midžikendai buvo veikiami svahilių civilizacijos, dėl ko priėmė islamą. Skirtingai nei galinguose uostuose gyvenę svahiliai, midžikendai nesukūrė monumentaliosios architektūros bei urbanizuotos kultūros. Dėl to svahiliai juos vadino paniekinančiu terminu wanyika, kas reiškė „krūmynų žmonės“. Nepaisant to, midžikendai, kaip ir jiems kultūriškai artimi pokomai, segedžu, buvo labai svarbūs svahilių civilizacijoje, nes miestams augino ir tiekė maistą.

Pradedant XIX a. midžikendai apleido Kajas, kurios ir toliau vaidina svarbų vaidmenį jų kultūroje kaip sakralios vietos, į kurias įžengti gali tik genties vyresnieji, ir kuriose priimami sprendimai. Nuo 2008 m. Kaja paskelbtos Pasaulio kultūros paveldu.

Kultūra

Midžikendai yra sėslūs žemdirbiai. Jie augina sorgus, kukurūzus, ankštinius, kasavą, eleusiną, kešju riešutus, kokospalmes, ananasus. Svarbiausi gyvuliai - jaučiai ir vištos. Giriamai ir digai taip pat užsiima žvejyba. Midžikendai užsiima senovine geležies pramone, iš geležies gamina įrankius, ginklus, papuošalus. Jie taip pat gamina memorialinius medinius stulpus skirtus mirusiesiems vigango.

Tradiciniai pastatai dažniausiai apvalaus arba ovalaus plano, kupolo formos, renčiami iš šakų ir apdengiami žole bei lapais. Gyvenvietės išsidėstę linija arba netvarkingo plano. Šiuo metu paplitusi ir svahiliško tipo architektūra.