Macuo Bašio

Macuo Bašio jap. 松尾 芭蕉
Gimė	1644 m.
Mirė	1694 m. lapkričio 28 d. (~50 metų)
Veikla	žinomiausias Edo laikotarpio poetas Japonijoje.
Vikiteka	Macuo Bašio

Macuo Bašio (松尾 芭蕉? 1644–1694 m. lapkričio 28 d.) – žinomiausias Edo laikotarpio poetas Japonijoje. Gyvas būdamas jis buvo vertinamas už bendradarbiavimą haikai no renga žanre, o dabar – už trumpus haiku.

Ankstyvasis gyvenimas

Bašio gimė kaip Macuo Kinsaku apie 1644 m., kažkur prie Ueno, Iga provincijoje. Jo tėvas galėjo būti žemo rango samurajus, o tai galėjo suteikti Bašio galimybę padaryti karjerą kariuomenėje. Tačiau Bašio tapo Tōdō Jošitada tarnu. Jie abu mėgo haikai (bendradarbiaujant sukurta poezija, prasidedanti 5-7-5 skiemenimis (dabar vadinamais haiku) ir užsibaigianti kito poeto 7-7 skiemenų priedu). Todo ir Bašio susigalvojo haigo (haikai rašytojų slapyvardžius). Bašio buvo Sobo ir jis turėjo Macuo Munefusa samurajaus vardą. 1662 m. buvo išspausdinta pirmoji išlikusi Bašio poema, 1664 m. du haiku išspausdinti rinktinėje ir 1665 m. Bašio ir Jošitada šimto eilučių renku su keliais pažįstamais.

1666 m. Jošitada mirė, užbaigdamas ramų Bašio kaip tarno gyvenimą. Nėra jokių to meto įrašų, bet tikima, kad Bašio atsisakė galimybės gauti samurajaus statusą ir paliko namus. Biografai svarsto įvairias priežastis ir tikslus, įskaitant neįtikėtiną romaną tarp Bašio ir Šinto šventikės, vardu Džutei. Paties Bašio pastabos apie tuos laikus yra itin miglotos. Jis prisimena, kad „aš troškau valdžios posto su žemės valda“ ir „buvo laikai, kai aš buvau susižavėjęs homoseksualia meile“, bet nėra nuorodų, ar tai realios, ar išgalvotos aistros. Jis net negalėjo nuspręsti, ar tapti profesionaliu poetu savo paties sprendimu: „alternatyvos kovojo mano mintyse ir padarė mano gyvenimą neramų“. Bet kokiu atveju jo poemos toliau buvo spausdintos 1667 m., 1669 m. ir 1671 m. antologijose bei įvairių autorių rinkinyje Jūros kriauklelių žaidimas (貝おほひ Kai Ōi?) 1672 m. Maždaug tų metų pavasarį jis persikėlė į Edo toliau studijuoti poeziją.

Išgarsėjimas

Edo mieste Bašio poezija buvo greitai pripažinta dėl paprasto ir natūralaus stiliaus. Jis susigalvojo naują slapyvardį Tosei ir 1680 m. turėjo nuolatinį darbą: mokė 20 mokinių, išspausdinusių Tosei dvidešimties mokinių geriausios poemos (桃青門弟独吟二十歌仙 Tōsei-montei Dokugin-Nijukasen?), parodydami savo ryšį su Tosei talentu. Tą žiemą jo mokiniai jam pastatė kaimišką trobelę ir pasodino bananmedį (芭蕉 bashō?) kieme, duodami Bašio naują haigo ir pirmus pastovius namus. Jis parašė šį hokku kaip pajuoką-dovaną šiogūnui:

kabitan mo / tsukubawasekeri / kimi ga haru

„Olandai irgi/ klaupiasi prieš Jo Šviesybę/ pavasaris jam valdant“ (1678 m.)

Bet su sėkme augo nepasitenkinimas ir vienatvė. Jis pradėjo praktikuoti Zen meditaciją, bet tai nesumažino jo baimių. 1682 metų žiemą jo lūšnelė visiškai sudegė, o 1683 metų pradžioje jo motina mirė. Jis iškeliavo į Jamurą apsistoti pas draugą. 1684 metų žiemą jo mokiniai davė jam antrą trobelę Edo mieste, bet jo dvasia nepasitaisė. Vietoj to po kito rinkinio Sudžiūvę kaštonai (虚栗 Minashiguri?), 1684 m. jis paliko Edo ir patraukė į pirmą iš keturių betikslių klajonių.

Kelionės viduramžių Japonijoje buvo labai pavojingos ir iš pražių Bašio tikėjosi paprasčiausiai numirti dievo apleistoj vietoj ar nuo plėšikų rankų. Kelionei besitęsiant nuotaika pasitaisė ir jis apsiprato. Jis sutiko daug draugų ir pradėjo džiaugtis besikeičiančiu kraštovaizdžiu ir metų laikais. Jo poemose sumažėjo savistabos ir padaugėjo pasaulio stebėjimo aplink Bašio:

uma wo sae / nagamuru yuki no / ashita kana

Net arklys/ patraukia mano akis šį/ snieguotą rytą (1684 m.)

Jis keliavo iš Edo į Fudži kalną, Ueno ir Kiotą. Jis sutiko keletą poetų, besivadinančių jo mokiniais ir norinčių iš jo patarimo. Jis liepė ignoruoti to meto Edo stilių ir jo Sudžiūvusius kaštonus, sakydamas, kad juose yra „daug eilių, kurių neverta aptarinėti“. 1685 m. vasarą jis grįžo į Edo, pakeliui parašydamas dar daugiau hokku ir savo paties gyvenimo komentarą:

toshi kurenu / kasa kite waraji / hakinagara

Dar vieneri metai praėjo/ keliautojo dvasia virš mano galvos/ mano kojos šiaudiniuos sandaluose (1685 m.)

Sugrįžęs į Edo Bašio mielai atnaujino poezijos mokytojo darbą Bašio lūšnelėje, nors kūrė kitos kelionės planus. Poemos iš jo kelionės buvo išleistos Vėjo nugairinto skeleto pasakojimas (野ざらし紀行 Nozarashi kikō?). 1686 m. pradžioje jis sukūrė vieną labiausiai įsimenamų hokku:

furuike ya / kawazu tobikomu / mizu no oto

Senas tvenkinys/ varlė įšoko vidun/ vandenų garsas (1686)

Ši poema iš karto tapo garsi: balandžio mėnesį Edo poetai susirinko į Bašio lūšnelėj vykusį haikai no renga varžybas varlių tema. Tai buvo duoklė Bašio hokku, kuris buvo rinkinio pradžioje. Bašio pasiliko Edo, tęsė mokymą ir organizavo varžybas. 1687 m. vasarą jis išvyko į ekskursiją į kaimą stebėti Mėnulį, 1688 m. jis grįžo į Ueno švesti Mėnulio Naujuosius Metus. Kai tik apsistojo savo vardu pavadintoje lūšnelėje, Bašio nuolat jaudinosi dėl to, kad pakvietė per daug lankytojų ar jo suprasto „tingumo“. Tuo pat metu jis džiaugėsi gyvenimu ir turėjo subtilų humoro jausmą, atsispindintį šiame hokku:

iza saraba / yukimi ni korobu / tokoromade

Nagi išeikim laukan/ pasidžiaugti sniegu, kol/ paslysiu ir nukrisiu! (1688 m.)

Oku no Hosomichi

Bašio planai kitai kelionei baigėsi 1689 m. gegužės 16 d., kai jis išvyko su savo studentu Kawai Sora į kelionę į šiaurės provincijas. Bašio ir Sora patraukė į Hiraizumi, kurį pasiekė birželio 29 d. Po to jie patraukė į vakarinę šalies dalį, liepos 30 d. žvalgėsi po Kisakatą ir lėtai pėsčiom grįžo pakrante. Jis pabaigė savo kelionės rankraštį, Siauras kelias į Oku (奥の細道 Oku no Hosomichi?) 1694 m. Jis dažnai laikomas didžiausiu Bašio pasiekimu, įskaitant hokku kaip šis:

araumi ya / Sado ni yokotau / amanogawa

Audringa jūrą/ ištįsusi link Sado/ Paukščių Takas (1689)

Bašio su savo mokiniu Kawai Sora kelionę pradėjo Edo 1689 m. gegužės 16 d. arba Jajoi 27 Genroku eros antrais metais. Jis nukeliavo 600 ri (2400 km) per 150 dienų po šiaurės rytinę Japonijos dalį ir sugrįžo į Edo 1691 m. Kai jis atvyko į Ogaki miestą (dabar Gifu prefektūroje), jis buvo pabaigęs Oku no Hosomichi.

Gyvenimo pabaiga

1691 m. žiemą jis sugrįžo į Edo ir apsigyveno trečiojoje Bašio lūšnelėje, vėl parūpintoje mokinių. Šį kartą jis buvo ne vienas: jis priėmė sūnėną ir jo draugę Džutei, bandančius atsigauti po ligos. Jis turėjo labai daug lankytojų.

Bašio vis dar buvo nelengva su darbu. Jis rašė draugui: „trukdomas kitų, neturiu ramybės mintyse“. Jis toliau užsidirbo iš mokymo ir dalyvavimo haikai varžybose iki 1693 m. rugpjūčio pabaigos, kai uždarė lūšnelės vartus ir atsisakė mėnesį ką nors matyti. Galiausiai jis nusileido priėmęs karumi, pusiau budistinės filosofijos, mokančios verčiau sveikinti šį žemišką pasaulį, nei atsiriboti nuo jo. Bašio paliko Edo paskutinį kartą 1694 m. vasarą ir leido laiką Ueno ir Kiote, prieš vykdamas į Osaką. Jis susirgo skrandžio liga ir ramiai mirė apsuptas mokinių.

Įtaka ir literatūros kritika

Vietoje to, kad liktų prie kigo formulės, populiarios Japonijoje ir dabar, Bašio įkvėpė išreikšti tikras žmonių emocijas savo hokku. Gyvam esant jo poezijos pastangos ir stilius buvo plačiai vertinami, o po mirties jo šlovė tik dar labiau padidėjo. Keli jo mokiniai surinko Bašio citatas apie jo paties poeziją, labiausiai pasireiškė Mukai Kyorai ir Hattori Dohō.

XVIII a. Bašio poemų garbinimas buvo dar karštesnis, ir tokie komentatoriai, kaip Ishiko Sekisui ir Moro Nanimaru, įdėjo daug pastangų rasti Bašio hokku užuominas apie istorinius įvykius, viduramžių knygas ir kitas poemas. Šie komentatoriai itin vertino miglotas užuominas, kai kurios iš jų, atrodo, buvo literatūriškai padirbtos. 1793 m. Šinto biurokratija sudievino Bašio ir kurį laiką kritikuoti jo poemas buvo šventvagiška.

Iki pat XIX a. pabaigos nesibaigė vieningas žavėjimasis Bašio poemomis. Masaoka Shiki, tikriausiai žymiausias Bašio kritikas, sudraskė ilgai buvusią ortodoksiją drąsiais ir atvirais prieštaravimais Bašio stiliui. Bet Šiki taip pat buvo instrumentas, padaręs Bašio poeziją prieinamą intelektualams ir plačiajai publikai. Jis sugalvojo terminą haiku (pakeitusį hokku) 5-7-5 formai, laikomai artistiškiausia ir geidžiamiausia haikai no renga dalimi.

Kritika tęsiasi ir XX a. su pastebimais Yamamoto Kenkichi, Imoto Nōichi, ir Ogata Tsutomu darbuose. XX a. Bašio poezija taip pat buvo verčiama į kitas kalbas.

Literatūra

• J. D. Selindžerio apsakyme „Tedis“ pagrindinis herojus cituoja Bašio haiku.
• Jano Flemingo romane „Gyveni tik du kartus“ cituojami keli Bašio haiku.