Himedžio pilis

Baltojo garnio pilis
Pasaulio paveldo sąrašas

Vieta	Japonija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	i, iv
Nuoroda	661
Regionas**	Azija
Įrašymo istorija
Įrašas	1993 (17 sesija)
Himedžio pilis šalies/regiono žemėlapyje
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Himedžio pilis (jap. 姫路城 = Himeji-jō) – viena iš lankomiausių Japonijos pilių pastatytų XVII a. Himedžio mieste. Per savo istoriją pilis nebuvo sugriauta, dėl šios priežasties iki mūsų dienų išliko autentiška pilies architektūra. Himedži pilis yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Dėl savo išvaizdos pilis taip pat vadinama Baltojo garnio pilimi (jap. 白鷺城 = Hakuro-jō arba Shirasaki-jō).

Istorija ir architektūros ypatybės

Baltojo garnio pilimi pastatą japonai pavadino dėl to, kad su šiuo paukščiu asocijuojasi aukštos baltai tinkuotos pilies sienos. Jos pagrindinio bokšto, išreiškiančio tradicinį japonišką stilių, stogai ir dvikraigiai stogai pakopa po pakopos iškyla aukštai virš pilies ir žvelgia į Himedžio miestą ir plytinčias šalies Kansajaus provincijos apylinkes. Pilis yra labai gerai įtvirtinta, tačiau jos įtvirtinimai niekada nebuvo išmėginti mūšyje. Šiandien Baltojo garnio pilis įsikūrusi išpuoselėtame parke, o pirmykštė karinė jos paskirtis visai pamiršta.

Įtvirtintos pilys buvo paplitusios Japonijoje. Jos suklestėjo XVII a. antrojoje pusėje. Tada jomis kaip prieglobsčiu per karus ir centrais, kurie padėdavo išlaikyti jų valdžią naujai užgrobtose teritorijose, naudojosi daimyo – Japonijos feodalai. Kiekviena įtvirtinta palis, tarp jų ir Baltojo garnio, turėjo daugiaaukštį pagrindinį bokštą ir medinę rėminę konstrukciją, kylančią nuo apjuosto siena ir supamo griovio centro. Nepaprasti pilies gynybiniai pajėgumai, bokštas, įtvirtintas ant aukšto mūrinio stačiakampio formos pagrindo, su įgaubtais nuožulniais šonais ir pasvirusiais kertiniais akmenimis – tokia konstrukcija buvo numatytas tam, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Į šį veiksnį atsižvelgia ir šių dienų Japonijos architektai.

Japonijos feodalas Terumasa (XVI–XVII a.) Himedžį pasirinko savo pagrindine gyvenamąja vieta ir tada nutarė, kad Baltojo garnio pilis netenkina jo reikalavimų. Pasiryžęs nustelbti savo pirmtakus kaip karinės architektūros patronas, jis ėmėsi pertvarkyti pilį iš esmės. Vis dėlto nuo 1609 metų – tada pilies rekonstrukcija buvo baigta – ji išliko beveik nepasikeitusi. Pirmasis, 1581 metais statytas pagrindinis Bokštas buvo trijų aukštų. Terumasa vietoj jo pastatė įspūdingesnį penkių aukštų bokštą. Jis laikėsi ant daug masyvesnio ir aukštesnio mūrinio pagrindo negu ankstesnysis statinys. Kad dar labiau sustiprintų pilį, Terumasa pristatė tris bokštus iš šonų, žemesnius negu pagrindinis, tačiau besijungiančius su juo ir vienas su kitu dviaukščiais koridoriais. Jei pilis būtų užpulta, gynėjai galėtų greitai judėti iš vienos komplekso dalies į kitą, priklausomai nuo to, kur jiems reikėtų atremti priešą. Daug išmonės pareikalavo sumanymas padaryti teritoriją aplink pilies centrą neprieinamą. Išorinę gynybos liniją sudarė vingiuotas griovys. Jai priklausė keletas gerai įtvirtintų vartų, toliau ėjo vidaus kiemų ir koridorių labirintas, kurio paskirtis – suklaidinti priešą. Aikštė ir apvalios angos (ambrazūra) sienose buvo pritaikytos šaudyti muškietomis, trikampės – strėlėmis.

1993 metais pilis buvo įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.