Henri Rousseau
| Anri Ruso pranc. Henri Rousseau | |
|---|---|
| |
| A. Ruso „Autoportretas su lempa“(1903) | |
| Gimė | 1844 m. gegužės 21 d. Lavalis |
| Mirė | 1910 m. rugsėjo 2 d. (66 metai) Paryžius |
| Tautybė | Prancūzas |
| Veikla | Dailininkas |
| Sritis | Primityvizmas |
 Vikiteka |
Henri Rousseau |
| Parašas | |
| |
Anri Ruso (pranc. Henri Rousseau, 1844 m. gegužės 21 d. – 1910 m. rugsėjo 2 d.) – prancūzų savamokslis dailininkas, primityvistas. A. Ruso pasižymėjo, iš pirmo žvilgsnio, vaikiškos piešimo technikos lygio ir įvairiais fantastiniais egzotiškų tropinių džiunglių paveikslais.
Gyvenimo metu A. Ruso buvo pramintas Muitininku Ruso dėl jo, iki tapimo tapytoju, buvusios profesijos. Ši pravardė prigijo ir vėlesnėje literatūroje apie dailininką. Ilgainiui A. Ruso buvo pripažintas vienu unikaliausių postimpresionizmo meistrų. Žymiausiu jo kūriniu įvardijamas paveikslas „Mieganti čigonė“ (1897).
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Anri Ruso (piln. pranc. Henri Julien Félix Rousseau) gimė 1844 m. gegužės 21 d. Lavalyje, Prancūzijoje, smulkioje vietinių prekijų šeimoje. Nuo pat mažens A. Ruso parodė potraukį menui ir įgavo įvairių menų pradmenis Lavalio licėjuje. 1851 m. A. Ruso tėvai bankrutavo ir pradėjo keltis iš vieno miesto į kitą, bet tai nesutrukdė A. Ruso baigti licėjų neakivaizdžiu būdu. 1862–1867 m. A. Ruso savanoriškai tarnavo Prancūzijos kariuomenėje, kad išvengtų baudžiamojo persekiojimo dėl vagystės. 1868 m. mirė A. Ruso tėvas ir būsimasis dailininkas persikėlė į Paryžių, kur tais pačiais metais vedė Klemensiją Boitar, su kuria susilaukė 7 vaikų, tačiau tik 2 vaikai išgyveno vaikystę. Sūnus mirė 18 metų ir vienintele palikuone liko duktė Julija, gimusi 1876 m. 1871 m. A. Ruso įsidarbino Paryžiaus muitinėje, dėl ko vėliau buvo pramintas „Muitininku“.
Maždaug tuo pat metu A. Ruso pradėjo intensyviai piešti. Manoma, kad tam jį paskatino akademinis dailininkas Feliksas Klementas, gyvenęs kaimynystėje. F. Klementas taip pat parūpino A. Ruso laisvą prieigą prie Luvro salių, kuriose buvo galima perpiešti pasaulinių tapybos meistrų darbus. Be akademinių tapybos ir piešimo pagrindų A. Ruso neturėjo šansų patekti į Prancūzijos akademijos organizuojamas parodas, nors ir bandė. Tikru išsigelbėjimu dailininkui tapo 1886 m. įsteigta Nepriklausomų dailininkų draugija. Už simbolinį mokestį įsigiję narystę, dailininkai įgydavo teisę eksponuoti darbus Draugijos parodose be meninės cenzūros. Ilgainiui A. Ruso tapo Draugijos parodų žvaigžde, o dar svarbiau, Draugijos parodos A. Ruso suvedė su visa ne akademinės mokyklos Paryžiaus dailininkų „grietinėlės“ tapyba. Draugijos parodose eksponavo V. van Gogas, Ž. Sera, A. de Tulūz Lotrekas ir kiti.
1888 m. mirė A. Ruso žmona Klemensija. 1889 m. A. Ruso parašė pjesę „Apsilankymas 1889 m. parodoje“ Pasaulinės parodos Paryžiuje atidarymo proga, bet ji buvo atmesta teatro. 1893 m. A. Ruso metė darbą ir išėjo į pensiją tam, kad atsidėti dailei. Dažniausiai A. Ruso tapyba sulaukdavo pajuokos ne tik iš publikos ir kritikų, bet ir iš kitų menininkų pusės. 1898 m. A. Ruso siūlė parduoti gimtojo Lavalio miesto merui paveikslą „Mieganti čigonė“, tačiau jam buvo atsakyta. 1899 m. A. Ruso vedė Žozefiną Noury, kuri mirė vos po 4 metų. Tais pačiais metais parašė pjesę „Rusijos našlaičio kerštas“, kuri vėl buvo atmesta teatro. Skolų spaudžiamas dailininkas 1900 m. pradėjo dėstyti muziką ir tapybą savo namuose. Tuo metu pradėjo didėti dėmesys dailininko kūrybai. A. Ruso surado draugų, tarp kurių P. Pikasas ir G. Apolineras (pastarasis pavaizduotas paveiksle „Poetas ir jo mūza“). 1907 m. tapytojas apkaltintas finansinėmis machinacijomis ir suimtas, tačiau po kiek laiko paleistas įtikinus tyrėjus jo nekaltumu. A. Ruso mirė 1910 m. rugsėjo 2 d. dėl infekcijos, patekusios į sužeistą koją. Dailininkas palaidotas Cimetière de Bagneux kapinėse, tarp menko būrelio draugų – Polis Sinjakas ir Roberas Delonė, epitafiją parašė G. Apolineras. 1947 m. dailininko palaikai perkelti į gimtąjį Lavalį.
Tapybos darbai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
A. Ruso kūryba garsi savo egzotiniais, tropinių džiunglių peizažais. Pirmą tokio pobūdžio paveikslą „Tigras džiunglėse (Staigmena !)“ dailininkas parodė 1891 m. ir sulaukė visiško publikos nesupratimo, tačiau vėliau tokius peizažus ėmė tapyti drąsiau. Iš tikro A. Ruso niekuomet netgi nebuvo išvažiavęs iš Prancūzijos, o įkvėpimo sėmėsi Paryžiaus zoologijos ir botanikos sode. Fantastiškumo jis pripildo ir Prancūzijos vaizduose, bei portretuose. Paskutiniame, viename garsiausių savo paveikslų „Sapnas“ 1910 m. A. Ruso nutapė repliką E. Mane „Olimpijai“ ir Ticiano „Urbino Venerai“ kaip savąjį moteriškumo idealą – džiunglių karalienės.
Žymiausi darbai:
- „Tigras džiunglėse (Staigmena !)“ (1891, Nacionalinė Londono galerija);
- „Karas“ (1894, Orsė muziejus, Paryžius);
- „Mieganti čigonė“ (1897, Šiuolaikinio meno muziejus Niujorke);
- „Alkanas liūtas puola antilopę“ (1905, Beyeler fondas, Bazelis);
- „Poetas ir jo mūza“ (1909, Meno muziejus Bazelyje);
- „Sapnas“ (1910, Šiuolaikinio meno muziejus Niujorke).
Darbų galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
„Karnavalas, vakare“ (1886) -
„Autoportretas“ (1890) -
„Tigras džiunglėse (Staigmena !)“ (1891) -
„Karas“ (1894) -
„Moters portretas“ (1895) -
„Laivas audroje“ (1896) -
„Mergaitė su lėle“ (1905) -
„Alkanas liūtas puola antilopę“ (1905) -
„Flamingai“ (1907) -
„Egzotiškas peizažas“ (1908) -
„Poetas ir jo mūza“ (1909) -
„Liuksemburgo sodai. Šopeno monumentas“ (1909)
