Europos Sąjunga

Europos Sąjunga air. An tAontas Eorpach angl. European Union bulg. Европейски съюз ček. Evropská unie dan. Den Europæiske Union est. Euroopa Liit gr. Ευρωπαϊκή Ένωση isp. Unión Europea it. Unione europea kroat. Europska unija latv. Eiropas Savienība liet. Europos Sąjunga lenk. Unia Europejska malt. Unjoni Ewropea ol. Europese Unie port. União Europeia pranc. Union européenne rumun. Uniunea Europeană svk. Európska únia slovėn. Evropska unija suom. Euroopan unioni šved. Europeiska unionen veng. Európai Unió vok. Europäische Union
Vėliava
Europos Sąjungos valstybės narės
Šūkis: „Suvienijusi įvairovę“ (lot. In varietate concordia) Himnas: „Odė džiaugsmui“
Institucijos
Europos Komisija
Pirmininkė	Ursula von der Leyen
Būstinė	Briuselis
Europos Vadovų Taryba
Pirmininkas	Charles Michel
Būstinė	Briuselis
Europos Parlamentas
Pirmininkė	Roberta Metsola
Būstinė	Strasbūras
Europos Sąjungos Taryba
Pirmininkavimas	Ispanija
Būstinė	Briuselis
Organizacija
Narystė	27 valstybės  Airija  Austrija  Belgija  Bulgarija  Čekija  Danija  Estija  Graikija  Ispanija  Italija  Kipras  Kroatija  Latvija  Lenkija  Lietuva  Liuksemburgas  Malta  Nyderlandai  Portugalija  Prancūzija  Rumunija  Slovakija  Slovėnija  Suomija  Švedija  Vengrija  Vokietija
Oficialios kalbos	24 kalbos Airių Anglų Bulgarų Čekų Danų Estų Graikų Ispanų Italų Kroatų Latvių Lenkų Lietuvių Maltiečių Olandų Portugalų Prancūzų Rumunų Slovakų Slovėnų Suomių Švedų Vengrų Vokiečių
Įstatymų leidyba
Aukštieji rūmai	Europos Sąjungos Taryba
Žemieji rūmai	Europos Parlamentas
Istorija
Romos sutartis	1958 m. sausio 1 d. (1958-01-01)
Mastrichto sutartis	1993 m. lapkričio 1 d. (1993-11-01)
Lisabonos sutartis	2009 m. gruodžio 1 d. (2009-12-01)
Geografija ir demografija
Plotas – vandens	4 233 262 km² 3,08 %
Gyventojų (2023) – tankis	448 387 872 106 km²
Ekonomika
Valiuta	Euras (€) Kitos Bulgarijos levas Čekijos krona Danijos krona Vengrijos forintas Lenkijos zlotas Rumunijos lėja Švedijos krona
BVP (PGP) – iš viso – 1 gyv.	2023 m. 25,399 trln. $ 56 928 $
BVP (nominalus) – iš viso – 1 gyv.	2023 m. 17,818 trln. $ 39 940 $
Nuorodos
Interneto kodas	.eu
Svetainė	www.europa.eu

„EU“ nukreipia čia. Kitas reikšmes žiūrėkite EU (reikšmės).

Europos Sąjunga (ES) – dvidešimt septynių Europos valstybių viršnacionalinė sąjunga, ekonominė bei politinė bendrija. ES dažnai yra apibūdinama kaip federacijos, tiek konfederacijos bruožus turinti Europos valstybių sąjunga. Europos Sąjunga buvo sukurta sudarius Mastrichto sutartį 1992 m. (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.). Jos pirmtakė buvo 1957 m. Romos sutartimi šešių Europos valstybių sukurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB).

20-yje ES šalių galioja bendra valiuta – euras. Visos Europos Sąjungos narės, išskyrus Airiją, Bulgariją, Kiprą, ir Rumuniją, yra Šengeno zonoje, kurioje yra panaikinta pasų kontrolė. Standartizuotų įstatymų, galiojančių visose Sąjungos šalyse narėse, pagalba yra sukurta bendroji rinka, kurioje užtikrinamas laisvas žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimas.

Bendras Europos Sąjungos šalių gyventojų skaičius – 448 mln. Europos Sąjungos dalis pasaulio bendrajame vidaus produkte 2012 m. buvo apie 23 proc. pagal nominaliąją vertę (16,6 trln. dolerių) ir apie 19 proc. pagal paritetinę perkamąją galią (16,1 trln. dolerių).

Sąjunga priima įstatymus (direktyvas, įstatyminius aktus ir nutarimus) teisingumo ir vidaus reikalų srityse, taip pat formuoja bendrą politiką prekybos, žemės ūkio, žvejybos ir regioninio vystymosi srityse.

Visos ES šalys narės pasižymi aukštu žmogaus socialinės raidos indeksu. 2012 m. Europos Sąjungai buvo įteikta Nobelio taikos premija. Būdama tarptautinės viešosios teisės subjektu Europos Sąjunga turi įgaliojimus dalyvauti tarptautiniuose santykiuose ir sudaryti tarptautines sutartis. Yra suformuota bendra užsienio ir saugumo politika, numatanti užsienio ir gynybos politikos derinimą. Visame pasaulyje veikia nuolatinės diplomatinės ES misijos, veikia atstovybės JTO, Pasaulio prekybos organizacijoje, Didžiajame septynete ir Didžiajame dvidešimtuke. Europos Sąjungos delegacijoms vadovauja Europos Sąjungos pasiuntiniai. Dėl pasaulinės įtakos ES kai kurių apibūdinama kaip kylanti pasaulio supervalstybė.

Jungtinė Karalystė 2017 m. kovo 29 dieną aktyvavo Lisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradėjo oficialias derybas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Tai yra pirmoji valstybė, pasitraukianti iš Bendrijos po to, kai referendume 52 proc. britų išreiškė norą tai padaryti. 2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė galutinai pasitraukė iš sąjungos.

Šalys narės

  Valstybės narės (27)

  Kandidatės, su kuriomis vyksta derybos (4)

  Kandidatės (3)

  Potencialios kandidatės (2)

  Kandidatės, su kuriomis derybos sustabdytos (1)

Dabartinės ES narės:

Airija Austrija Belgija Bulgarija Čekija Danija Estija Graikija Ispanija

Italija Kipras Kroatija Latvija Lenkija Lietuva Liuksemburgas Malta Nyderlandai

Portugalija Prancūzija Rumunija Slovakija Slovėnija Suomija Švedija Vengrija Vokietija

Sąjungoje dalyvaujančių valstybių skaičius nuo pirmųjų šešių – Belgijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Prancūzijos – iki dabartinių 27 išaugo per keletą plėtimosi etapų: prisijungdamos prie sutarčių, šalys ribojo savo suverenitetą mainais į galimybę būti atstovaujamomis Sąjungos institucijose, kurios veikia bendrų interesų labui.

Norinti įstoti į Europos Sąjungą valstybė–kandidatė turi atitikti Kopenhagos kriterijus, kurie buvo priimti 1993 m. Europos Tarybos posėdyje Kopenhagoje ir patvirtinti 1995 m. gruodį Europos Sąjungos posėdyje Madride. Šie kriterijai apima reikalavimus, kad valstybėje veiktų konkurencinga rinkos ekonomika, būtų pripažįstamos bendros ES taisyklės ir standartai.

1985 m. Europos Bendriją paliko Danijos autonominė teritorija Grenlandija. 2016 m. surengto referendumo valia, Jungtinė Karalystė iš Europos Sąjungos pasitraukė 2020 m. (žr. Brexit). Valstybės išstojimo iš ES procedūrą ir sąlygas nustato Lisabonos sutartis.

Šiuo metu kandidačių statusą turi Albanija, Islandija, Šiaurės Makedonija, Serbija, Turkija, Juodkalnija, Moldova ir Ukraina, nors Albanija ir Šiaurės Makedonija dar nėra pradėjusios stojimo derybų. Bosnija ir Hercegovina įeina į oficialią plėtros programą.

Europos Sąjungos raida iki 2020 m. vasario 1 d.

Iškilmės Briuselyje 2004 m. gegužės 1 d., į Europos Sąjungą priėmus dešimt naujų narių

Istorija ir plėtra

1950 m. gegužės 9 d. R. Šumanas (Prancūzijos užsienio reikalų ministras) pateikė idėją apie dviejų Europos valstybių ekonominę sąjungą (Prancūzijos ir VFR). Tai buvo Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPS) pradžia. Europos sąjungos pirmtaką – EAPS – įkūrė šešios valstybės ( Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vakarų Vokietija) 1951 m. balandžio 18 d., Paryžiuje pasirašiusios sutartį, kuri įsigaliojo 1952 m. liepos 23 d. 1957 m. kovo 25 d. šios valstybės pasirašė Romos sutartis (Europos ekonominės bendrijos ir Euratomo), kurios įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. 1967 m. įsteigiamos šios bendros institucijos – Europos parlamentas (asamblėja), Europos komisija ir Europos taryba.

1973 m. sausio 1 d. prie Bendrijos prisijungė Airija, Danija, Jungtinė Karalystė. 1981 m. sausio 1 d. – Graikija. 1986 m. sausio 1 d. – Ispanija, Portugalija.

Griuvus Geležinei uždangai ir susivienijus Vokietijai, 1990 m. spalio 3 d. ES prasiplėtė ( Rytų Vokietija).

1995 m. sausio 1 d. į ES įstojo Austrija, Suomija ir Švedija.

2004 m. gegužės 1 d. ES narių gretas papildė Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Dar po trejų metų, 2007 m. sausio 1 d., – Bulgarija, Rumunija.

Paskutinė 2013 m. liepos 1 d. prisijungė Kroatija.

Oficialios kandidatės

Šiaurės Makedonija nuo 2004 m. kovo 22 d.  Juodkalnija nuo 2008 m.  Albanija nuo 2009 m.

Serbija nuo 2009 m. Ukraina nuo 2022 m. birželio 23 d. Moldavija nuo 2022 m. birželio 23 d. Sakartvelas nuo 2023 m. gruodžio 14 d.

Šalys, kurioms dar nesuteiktas oficialių kandidačių statusas

Kosovas Bosnija ir Hercegovina

Sustabdė (įšaldė) narystės siekimą

Šveicarija 1992 m. gruodžio 6 d. Norvegija 1994 m. lapkričio 28 d.

Islandija 2013 m. rugsėjo 13 d. Turkija 2018 m. birželį

Pasitraukė iš ES

• Jungtinė Karalystė (2020 m. sausio 31 d.)

Valdžia

Komisija

Europos Komisija yra Sąjungos vykdomasis organas, įstatymų leidžiamoji valdžia, atsakinga už kasdienę jos politiką. Komisija atstovauja visai Europos Sąjungai ir oponuoja Vadovų Tarybai, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai, ginantys savo valstybių nacionalinius interesus. Komisija taip pat reguliuoja Europos integraciją, jai atstovauja po vieną eurokomisarą iš kiekvienos šalies narės, taigi jų šiuo metu yra 27.

Komisijos pirmininką ir komisarus skiria Vadovų Taryba, tačiau tiek vadovą, tiek pačią Komisiją dar turi patvirtinti Parlamentas.

Parlamentas

Europos Parlamento salė Strasbūre

Europos Parlamentas sudaro pusę Sąjungos įstatymų leidžiamojo organo. 751 jo narius (europarlamentarus) kas penkeri metai tiesiogiai renka ES piliečiai. Nors Europos Parlamento nariai yra renkami nacionaliniu pagrindu, Parlamente jie sudaro daugiau politines nei tautines grupes. Kiekviena ES priklausanti valstybė turi atitinkamą vietų skaičių Parlamente (jis priklauso nuo šalies dydžio, neoficialiai – ir dėl įtakos). Parlamentas ir Taryba kuria bei leidžia įstatymus bendradarbiaudami, o atskirose politinėse sferose – vieningu sutarimu. Parlamentas taip pat turi teisę atmesti Komisijos sprendimus ar netvirtinti Europos Sąjungos biudžeto. Europos Parlamentui vadovauja ir jam atstovauja Parlamento pirmininkas. Pirmininką ir vicepirmininkus kas 2,5 metų renka Parlamentas.

Deputatų skaičiaus pasiskirstymas

Atminimo ženklas, skirtas Lietuvos priėmimui į Europos Sąjungą. Bernotai, Vilniaus rajonas

Europos parlamento iškaba Europos Sąjungos kalbomis

	Rug. 1952	Kov. 1957	Sau. 1973	Bir. 1979	Sau. 1981	Sau. 1986	Bir. 1994	Sau. 1995	Geg. 2004	Bir. 2004	Sau. 2007	Bir. 2009	Geg. 2014
Vokietija	18	36	36	81	81	81	99	99	99	99	99	99	96
Prancūzija	18	36	36	81	81	81	87	87	87	78	78	72	74
Italija	18	36	36	81	81	81	87	87	87	78	78	72	73
Belgija	10	14	14	24	24	24	25	25	25	24	24	22	21
Nyderlandai	10	14	14	25	25	25	31	31	31	27	27	25	26
Liuksemburgas	4	6	6	6	6	6	6	8	6	6	6	6	6
Jungtinė Karalystė			36	81	81	81	87	87	87	78	78	72	73
Danija			10	16	16	16	16	16	16	14	14	13	13
Airija			10	15	15	15	15	15	15	13	13	12	11
Graikija					24	24	25	25	25	24	24	22	21
Ispanija						60	64	64	64	54	54	50	54
Portugalija						24	25	25	25	24	24	22	21
Švedija								22	22	19	19	18	20
Austrija								21	21	18	18	17	18
Suomija								16	16	14	14	13	13
Lenkija									54	54	54	50	51
Čekija									24	24	24	20	21
Vengrija									24	24	24	20	21
Slovakija									14	14	14	13	13
Lietuva									13	13	13	12	11
Latvija									9	9	9	8	8
Slovėnija									7	7	7	7	8
Kipras									6	6	6	6	6
Estija									6	6	6	6	6
Malta									5	5	5	5	6
Rumunija											36	33	32
Bulgarija											18	17	17
Kroatija													11
Iš viso	78	142	198	410	434	518	567	626	788	732	786	732	751

Vadovų taryba

Europos Sąjungai politiškai vadovauja Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai ir Komisijos pirmininkas. Šalis narė gali pasirinkti, ką išrinkti sau atstovauti – valstybės ar vyriausybės vadovą – pavyzdžiui, prezidentą arba ministrą pirmininką. Taryba susitinka mažiausiai keturis kartus per metus viršūnių susitikimuose, jai vadovauja pirmininkaujančios ES valstybės atstovas. Šios ES institucijos nereikėtų painioti su Europos Taryba, kuri yra tarpvyriausybinė organizacija, nepriklausoma nuo Europos Sąjungos.

Politika

Du pagrindiniai Europos Sąjungos tikslai yra šalių integracija ir plėtra. Pastarasis uždavinys – labiausiai politikuotas dalykas, mat jos rėmėjai, pavyzdžiui, Europos Komisija, teigia, jog Sąjunga skatina demokratinę santvarką ir atskirų valstybių ekonomiką, o priešininkai baiminasi, kad ES gali tapti sunkiai valdoma dėl skirtingų kultūrų poveikio ir politinės sistemos galimybių. Viešoji ir kai kurių politinių partijų nuomonė šiuo klausimu tapo gana skeptiška po 2004-ųjų, kai per metus, tiesiog impulsyviai ir mažai teatsižvelgiant į teisės aktus bei kitus kriterijus, buvo priimta dešimt naujų narių. Norinčios įstoti į Sąjungą Turkijos atžvilgiu, tai komplikuota situacija.

Euroskeptikai nerimauja ir dėl paties integracijos proceso, mat pasak jų, ilgainiui, Sąjungą sudarančios šalys galėtų prarasti suverenumą.

2004 m. valstybių vadovai ir ES institucijos priėmė Europos Konstituciją. Tačiau ji neįsigaliojo dėl referendumų Nyderlanduose bei Prancūzijoje, kai viešoji tų šalių gyventojų nuomonė jai nepritarė. Tuomet ratifikavimo procesas buvo nutrauktas. 2007 m. spalį Europos lyderiai parengė naują Lisabonos sutartį, kurią praktiškai sudaro buvusios Europos Konstitucijos turinys, tik pašalinti kai kurie konstituciniai terminai ir kiti smulkūs elementai. Jos ratifikavimas numatomas baigti 2009-aisiais. Priėmus Reformų sutartį, ji suteiktų Tarybai didesnės galios balsuojant, o Parlamentui – daugiau įgaliojimų. Sutartis taip pat pakeistų ES kolonų struktūrą. Europos Sąjunga vaidintų didesnį pasaulinį vaidmenį, t. y. pagalba bei kitais klausimais padėtų ne tik tarpvyriausybiniu Sąjungos narių lygiu.

Pasirašyta Įsigaliojo Dokumentas

1948 1948 Briuselio sutartis

1951 1952 Paryžiaus sutartis

1954 1955 Pakeista Briuselio sutartis

1957 1958 Romos sutartys

1965 1967 Sujungimo sutartis – Briuselio sutartis

1975 N/A Europos Vadovų Tarybos išvados

1985 1985 Šengeno sutartis

1986 1987 Suvestinis Europos aktas

1992 1993 Mastrichto sutartis

1997 1999 Amsterdamo sutartis

2001 2003 Nicos sutartis

2007 2009 Lisabonos sutartis

Europos Sąjungos ramsčiai

Europos Bendrijos

Europos atominės energetikos bendrija (EURATOM)

Europos anglių ir plieno bendrija

Sutartis baigė galioti 2002 m.

Europos Sąjunga (ES)

Europos ekonominė bendrija

Šengeno taisyklės

Europos Bendrija (EB)

TREVI

Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse

Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose

Europos politinis bendradarbiavimas

Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)

Nekonsoliduoti organai

Vakarų Europos Sąjunga (VES)

Sutartis nutraukta 2011 m.

Gyventojai

Europos Sąjungoje gyventojų skaičius 2023 m. buvo 448 milijonai žmonių. 2015 m., dar JK esant ES nare, registruota 5,1 mln. 000 gimimų. Migracijos neto 2013 metais ES siekė +653 100. 2010 m. gyveno 47,3 milijonų žmonių, kurie gimė ne savo gyvenamoje ES šalyje. Tai sudarė 9,4 % visos ES populiacijos. Iš jų 31,4 milijonai (6,3 %) gimė ne ES, o 16 milijonų (3,2 %) gimė kitoje ES šalyje. Daugiausiai gyventojų, kurie gimę už ES ribų, 2011 m. gyveno Vokietijoje (6,4 mln.), Prancūzijoje (5,1 mln.), Ispanijoje (4,1 mln.), Italijoje (3,2 mln.) ir Nyderlanduose (1,4 mln.). 2017 m. apie 825 000 asmenų įgavo Europos Sąjungos šalies piletybę. 2017 m. daugiausia migrantų atvyko iš Maroko, Albanijos, Indijos, Turkijos ir Pakistano. – iš viso 2,4 milijonų imigrantų iš ne ES šalių.

Kalbos, turinčios daugiausia šnekančiųjų – anglų, vokiečių, prancūzų, italų ir ispanų. Kitomis kalbomis šneka mažiau nei 10% ES gyventojų.

Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo 17 straipsnyje rašoma, kad ES „gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę“ ir „filosofinių ir nereliginių organizacijų statusą, nustatytą nacionalinėje teisėje.“ Taip pat Europos Sąjungos sutarties preambulėje yra žodžiai: „Semdamiesi įkvėpimo Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo“, neminint konkrečios religijos ar Dievo. Kita vertus, absoliuti dauguma ES gyventojų (71,6%) priklauso krikščionių bažnyčiai (tarp jų daugiausia katalikų (45,3%) ir protestantų (11,1%)). Antra pagal dydį grupė – netikintys, įskaitant agnostikus ir ateistus.

Socialinė ir aplinkosauginė politika

Europos Sąjunga nuo seno stengėsi amortizuoti laisvosios rinkos poveikį užtikrindama darbuotojų teises ir stengdamasi apsaugoti Europos Sąjungą nuo socialinio dempingo ir aplinkosauginio dempingo. Europos Sąjungoje priimti įstatymai (Darbo laiko direktyva ir Poveikio aplinkai direktyva), kuriais siekiama užtikrinti adekvačius darbo ir aplinkosaugos standartus. Europos Sąjunga taip pat koordinuoja šalių narių socialinės apsaugos ir sveikatos sistemas tam, kad būtų palengvintas laisvas piliečių judėjimas ir būtų prieiga prie socialinės apsaugos ir sveikatos paslaugų kitose šalyse narėse. Socialinę apsaugą reguliuoja šios direktyvos: Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose (86/378/EEB), Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (79/7/EEC), Direktyva dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (1408/71/EC) ir and kitos.

Europos socialinė chartija yra pagrindinė organizacija, atsakinga už socialines Europos piliečių teises.

Europos Sąjungos struktūriniai fondai remia vystymąsi tuose Europos Sąjungos regionuose (daugiausia pietinėje ir centrinėje Europoje), kurie išsivystymu atsilieka nuo bendrijos vidurkio. Taip pat fondai teikia skubią pagalbą, paramą kandidatėms šalims, su tikslu padėti pasiekti atitikti standartus (tarp jų PHARE, Pasirengimo narystei struktūrinės politikos programa ir Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa), paramą Nepriklausomų valstybių sandraugai (per Techninę pagalbą Nepriklausomų valstybių sandraugai). Iš pastarosios išsivystė „EuropAid“ bendradarbiavimo tarnyba, teikianti paramą ne tik Europoje esančioms valstybėms.

Europos Sąjunga skiria vis didesnį dėmesį aplinkosaugai. Tai iš esmės skiriasi nuo laikotarpio, kai buvo įkurta Europos ekonominės bendrija ir kuomet nebuvo jokios aplinkosauginės politikos. Teisinė ES aplinkosaugos politikos bazė buvo įsteigta priėmus Suvestinį Europos aktą 1987 m. Nuo to laiko sukurta didelė įstatyminė bazė, apimanti aplinkosaugą ir tokias ekologines problemas, kaip oro užterštumas, vandens kokybė, atliekų tvarkymas, aplinkos saugojimas ir cheminių junginių, pramonės sukeliamų pavojų ir biotechnologijos reguliavimas. Europos aplinkosaugos politikos instituto skaičiavimais, aplinkosauginę teisę sudaro daugiau nei 500 direktyvų, reglamentų ir sprendimų, o aplinkosaugos politika tampa kertine Europos Sąjungoje.

Pradžioje ES aplinkosauginė politika koncentravosi į Europą. Pastaraisiais metais ES pademonstravo lyderystę pasauliniame aplinkos valdyme, pvz., kuomet ES užtikrino Kioto protokolo ratifikaciją ir įsigaliojimą nepaisant JAV nepritarimo šiam protokolui. Tarptautinį aspektą atspindi ES Šeštoji aplinkos veiksmų programa, kurioje pripažįstama, kad šios užsibrėžti tikslai gali būti pasiekti tik tokiu metu, jei esminiai tarptautiniai susitarimai yra aktyviai palaikomi ir tinkamai įgyvendinami tiek ES, tiek pasauliniu mastu. Lisabonos sutartyje lyderystės ambicijos dar labiau pabrėžiamos. ES teisė atliko svarbų vaidmenį gerinant buveinių ir rūšių saugojimą bei oro, vandens kokybę bei atliekų tvarkymą Europoje.

Klimato kaitos mažinimas yra vienas prioritetų ES aplinkosauginėje politikoje. 2020 m. išsikėlė tikslą tapti klimatui neutraliu žemynu iki 2050 metų, drastiškai mažinant iškastinio kuro vartojimą energetikoje ir pramonėje, užtikrinant pastatų energetinį efektyvumą ir panaudojant moderniąsias technologijas. Diskusijos dėl tokio tikslo išsikėlimo vyko dar 2018–2019 metais, tačiau pradžioje tam priešinosi Čekija, Estija, Vengrija ir Lenkija.

ES veikia taršos leidimų prekybos sistema, taip siekiant sumažinti anglies dvideginio emisijas ekonomikoje. Kasmet skelbiama Europos žalioji sostinė – apdovanojami miestai, didelį dėmėsį skiriantys aplinkai, energetiniam efektyvumui, gyvenimo kokybei ir siekiantys tapti išmaniaisiais miestais.

2021 m. ES kartu su JAV pažadėjo iki 2030 m. sumažinti metano emisijas 30%. Šio pažado įgyvendinimas būtų reikšmingas klimato kaitos mažinimui.

2017 m. ES buvo atsakinga už 9,1% šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų pasaulyje, nors ES gyventojų skaičius sudarė kiek daugiau nei 6,7% viso pasaulio gyventojų.

Literatūra

• Jordan, A.J.; Adelle, Camilla, eds. (2012). Environmental Policy in the European Union: Contexts, Actors and Policy Dynamics (3rd leid.). Abingdonas: Routledge. ISBN 978-1-84971-469-3.
• McCormick, John (2007). The European superpower. Palgrave Macmillan. ISBN 978-1-4039-9845-3. OCLC 71266552.

Nuorodos

Vikicitatos

Vikižodynas

• Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: Europos susivienijimas ir Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje (redaktoriai Klaudijus Maniokas, Ramūnas Vilpišauskas, Darius Žeruolis). – Vilnius: Eugrimas, 2004. – 519 p.: iliustr. – ISBN 9955-501-64-2
• Europos Sąjungos portalas