Gabija (4)

ŽEMAIČIŲ BALTŲ TIKĖJIMO BENDRUOMENĖS „ŠATRIJOS ROMUVA“ LEIDINYS 2019 m. Nr. 4 Džiaugiuosi, kad esame kartu su Gabija Prieš ketvirtį amžiaus (1993 m. gegužės 5 d.) būrelis Žemaitijos sostinės šviesuolių susibūrė į žemaičių baltų prigimtinio tikėjimo bendruomenę – romuvą. Pavadino ją „Šatrijos“ vardu. Seniūnu išrinktas tautodailininkas Adolfas Ged- Bendruomenės seniūnė Magdutė Gedvilienė Šatrijos Ugnies prasmė Sveikinu Ugnies sergėtojus 25 metus kūrenusius Šatrijos Ugnį. Dažnas klausia: „Kokia prasmė?". Tai būties esmė: – Tai gyviausias prigimtinio tikėjimo šaltinis. – Kol Ugnis kūrenama – Praamžius Dievas, dievai ir protėviai su mumis ir mumyse. – Gyvastis šventai tautos vietai – Šatrijos šventkalniui. – Tikro žmonių pasiaukojimo ir aukojimo apraiška. toliau skaityti 3 pusl. vilas. Ta proga susirinkimo dalyviai nuvyko ant Plinijos kalno, kur atliko Amžinosios Ugnies pagerbimo apeigą. Jau kitais metais ant Šatrijos kalno pačioje Žemaitijos širdyje buvo atkurta Amžinoji Ugnis laikantis protėvių papročių ir nuo to karto ji neužgęsdama dega jau ketvirtį amžiaus. Dega ji Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaro židinyje, Ryškėnų kaime, joje, gyvena deivė Gabija, kuri kasmet liepos mėnesio pabaigoje keliauja ant Šatrijos, čia atliekamos deivės pagerbimo apeigos. Šiemet jos vyksta dvidešimt penktąjį kartą. Gabija visada sutelkdavo žmones – šeima susėdusi prie židinio pajusdavo bendrystės jausmą, draugystę. Ir ne tik šeima, bet ir bičiuliai, pažįstami, svečiai. Ugnis apvalo sielą, joje galima „sudeginti“ blogas mintis. Aš – paprasta kaimo moteris – Gabijos dėka pamačiau pažinau ir pajutau daugybę kilnių, gerų, taurių bei gražių žmonių. Per tuos metus jų prie Gabijos aukuro, ar židinio pabuvojo bent keli tūkstančiai. toliau skaityti 2 pusl. Teka saulė ant Šatrijos Šatrijos Ugnis „Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika, skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė buvo ir bus suvokiama kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą.“ Vydūnas Amžinoji Ugnis vienija tautą Lietuviai nuo senovės buvo Amžinosios Ugnies garbintojai. Nuolatos kūrenta šventvietėse Ugnis vienijo tautą, teikė šviesą, dvasinę stiprybę, gyvatą. Ji buvo tarpininkė tarp žmonių ir dievų, namų sergėtoja. toliau skaityti 3 pusl. Lůkės daina Ont aukšta kalna Ognelė dega, Švėnta Ognelė ont Švėnta kalna. Dokrelės jaunas prabuočiu mūsa Ognelė Švėnta švėntā kūrena. Nȧ vëna karta pėkti krīžeivē Ognelė Švėnta kraujo gesėna, Jauni sūnelē prabuočiu mūsa Ognelė Švėnta garbingā gīnė. Prabiega omžē ė viel kūrenam Ognelė Švėnta ont aukšta kalna. ̄ Tegol negėsta Švėnta Ognelė Kap mūsa meilė Žemaičiu žemē. 2 psl Džiaugiuosi, kad esame kartu su Gabija atkelta iš 1 pusl. Juokinga dabar prisiminti keistus telefono skambučius ar laiškus, kurių autoriai vadino mus sektantais „velnio tarnais“ ir dar kitokiais smerkiamais žodžiais. Spėju, kad tie žmonės yra menko išsilavinimo ir patys niekada nematė apeigų ant Šatrijos kalno. Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems kurie tuos metus būrėsi prie Gabijos aukuro, domėjosi Žemaitijos istorija, folkloru ir padėjo parodyti visiems koks yra nuostabus mūsų kraštas. Apeigas padeda atlikti žynys Darius Ramančionis su kanklininke žmona Edita, kuris yra puikus etnogra jos bei protėvių kultūros žinovas. Nuoširdus ačiū jam ir visam Šiaulių „Aukuro“ klubui. Didžiuojamės bendravimu su Vydūno romuva, Žemaičių Alka, Ožnugario romuva ir dar daugybe kitų puikių žmonių. Nuoširdus ačiū Luokės etnogranio ansamblio „Šatrija“ moterims, kurios turbūt nepraleido nei vienos šventės ir visų švenčių metu dalyvius džiugino bei žavėjo savo gražia žemaitiška apranga, nuoširdžiai giedamomis apeigi- nėmis giesmėmis bei šiaip gražiomis žemaitiškomis dainomis. Taip pat dėkoju nuostabioms moterims iš Mažeikių. Be jų šventės tikrai būtų buvusios ne tokios nuostabios. Nuolatiniai svečiai, kuriems noriu padėkoti, yra Kauno romuviečiai, tame tarpe žynė Marija Pečkienė, kuri puikiai žino dar „smetonos“ laikų romuvietiškas apeigas. Taip pat pastovūs svečiai yra šauni Kauno merginų grupė „Raganaitės“, vadovaujamos Juditos. 2017 metų rugsėjo 10 dieną Šatrijos romuvą ištiko skaudi netektis – mirė Adolfas Gedvilas – pirmasis romuvos seniūnas, Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaro įkūrėjas bei mano vyras. Jis palaidotas nuostabiai gražiai pagal romuviečių apeigas. Nuoširdžiai dėkoju visiems užjautusiems ir padėjusiems šią sunkią valandą. Visiems Šatrijos romuviečiams, savo dukroms, vaikams, giminėms ir kaimynams. Diekoju Dariui Ramančioniui už apeigų pravedimą, Daivai Šeškauskaitei už giesmes. Dėkoju palydint krivei Inijai Trinkūnienei. Dėkoju Antaninos, Petro ir Juro Kaspučių šeimai kurie pasiūlė Adolfo, labai mylėjusio Šatriją, sielos dalelę perkelti į aukuro Ugnį ant Šatrijos. Tai ir buvo padaryta – aukurą įžiebėme žvake degusia prie išėjusio Anapilin romuvos seniūno ir keturiasdešimt dienų ji degė ant Šatrijos. Vėliau aukuras persikėlė ant šalimais stūkstančio Raudonkalnio. Dėkoju Vaidotui Digaičiui, žemaičiui iš Laukuvos, kuris rūpinasi, kad Ugnelė neužgestų ir Adolfo siela galėtų justi Žemaitijos širdį. Galbūt buvo tokių, kurie tikėjosi, kad mirus seniūnui Šatrijos romuva išsisklaidys. Tačiau net pati nustebau supratusi, kaip per tuos metus išplito romuviečių pasaulėjauta ir kiek daug žmonių nori atrasti ryšį su gimtąja žeme. 2018 metais Šatrijos romuva surengė dešimt įvairių renginių ir švenčių skirtų romuvietiškam pasaulio suvokimui. Šventėme Žolinę, paminėjome Pavasario Lygiadienį, Ilges. Aišku, pagrindine mūsų švente, kaip buvo taip ir liko deivės Gabijos pagerbimas. Priklaupę prie Gabijos aukuro stengiamės būti geresniais, pajausti gimtinės, o gal ir viso pasaulio sielą. Mane labiausiai jaudina tai, kad niekaip nepajėgsiu padėkoti visiems kurie būna kartu, kuriuos subūrė Gabijos aukuras. Ačiū visiems, visiems... Būkime kartu su Gabija, su Žemaitija. Magdutė Gedvilienė Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenės Šatrijos romuva seniūnė „ŠATRIJOS ROMUVA“ veikla 2018 metais Visus metus ant Raudonkalnio buvo saugoma Šatrijos Ugnis. Nuolatos Ugnį pastatytame ugnume kursto savanoriai, tarp kurių ir Šatrijos Romuvos nariai. 2018 m. birželio 30 d. su apeigomis nuo Šatrijos buvo išlydėta Ugnis į Vilnių vyksiančią Dainų šventę. Ugnį 5 dienas pakinkytoje karietoje pasiryžo gabenti Vaidotas Digaitis. Jam talkino didelis būrys bendraminčių. Nuo Šatrijos Ugnies buvo užkurtas pagrindinis šventės aukuras Vilniaus Kalnų parke. Ugnies užkūrimą stebėjo visas pasaulis. Apie Šatrijos Ugnį sužinojo tūkstančiai žmonių. Tai didelis pasiekimas. 2018 m. liepos 21 d. vyko kasmetinė Ugnies šventė ant Šatrijos kalno. Susirinko virš šimto baltų tikėjimo puoselėtojų iš visos Lietuvos. Dalyvavo svečiai iš Latvijos, Gudijos, Lenkijos. 2018 m. rugpjūčio 15 d. ant Šatrijos vyko Žolinių šventė. Rišome puokštes ir sodus iš žolynų, puošėme Perkūno medį, šventinome žolynus. Šventėje dalyvavo apie 50 žmonių. Buvo atvykę svečiai iš Latvijos. Buvo įteiktos metų „Švyturio“ nominacijos Magdalenai Gedvilienei, Vaidotui Digaičiui, Dariui Ramančioniui, Valdui Celmui ir kt. 2018 m. rugsėjo 12 d. ant Šatrijos vyko Adolfo Gedvilo mirties metinių paminėjimas. Apeigos vyko ir prie kapo. 2018 m. rugsėjo 22 d. ant Šatrijos vyko Baltų vienybės ugnies sąšauka tarp piliakalnių. Renginyje dalyvavo ir mūsų bendruomenės nariai. Tą diena ant Raudonkalnio Ugnis buvo pernešta į naują ugnumą. 2018 m. spalio 27 d. Šatrijoje vyko protėvių pagerbimo Vėlinių apeiga ir pasitarimas dėl Ugnies kūrenimo. toliau skaityti 3 pusl. 3 psl Šatrijos Ugnis Šatrijos Ugnies prasmė Amžinoji Ugnis kūrenta ant Šatrijos kalno šimtus metų vienijo žemaičius. Tačiau 1417 m. Vytautas su Jogaila, krikštydami žemaičius, ją užgesino ir sugriovė čia buvusius aukurus. - Galimybė būti šventoje aplinkoje, bendrauti su Ugnimi, pagerbti, paaukoti, nusiskaistinti, nurimti, gauti agnos. - Kūrenti tautai Ugnį ir tikėti, kad ji bus kūrenama amžinai. - Galimybė bendrauti su žmonėmis, papasakoti kas vyksta ir perteikti jiems prigimtinio tikėjimo žinias. - Palydėti ir pasitikti Saulę su Ugnimi. - Regėti Ugnį visa kame: žvaigždėse, Saulėje, gyvybėje, savo širdyje. - Jungti Ugnį gerbiančią bendruomenę ir tautą. - Žadinti tautos atmintį ir sąmonę. - Grąžinti tautai tikėjimo Ugnį iš širdies į širdį. - Kūrenti nuolatos Ugnį – dvasinis žygdarbis. - Iššūkis tautai susigrąžinti prigimtinį tikėjimą, kad būtų laisva ir klestėtų. - Stiprinti vidinę gyvasties ugnį. - Lietuviai – Ugnies garbintojų tauta. - Ugnis – Šatrijos vainikas, protėvių didžiųjų galia, Perkūno ir Saulės dukra, žibanti gyvastis mūsų širdyse ir visa kame. - Kūrendami Šatrijos Ugnį tampame jos broliais ir seserimis, pažymėtais Agnos ženklu, pagarbos įgavusiais, save daugiau pažinusiais, būties paslaptį pripažinusiais. - Su Ugnimi, per Ugnį į amžinybę keliauti tampame pasiryžusiais. - Kasdieną mes su Ugnimi stiprėjame, pakylėjame, tvirtėjame. - Šatrijos Ugnis nušviečia tautą atsikovoti savastį, laisvę ir būtį. Lai šviečia Šatrijos Ugnis amžinai. atkelta iš 1 pusl. Ugnies atkūrimas ant Šatrijos atkelta iš 1 pusl. 1994 m. liepos 17d. ant Šatrijos kalno pagal aisčių papročius buvo vėl įžiebta Amžinoji Ugnis. Ji buvo pernešta ir 23 metus saugoma Adolfo ir Magdutės Gedvilų sodyboje, deivės Gabijos židinyje, Riškėnuose, Telšių raj. Kasmet vidurvasarį Ugnis buvo atvežama ir užkuriama ant Šatrijos kalno, kur žmonės susirinkdavo į deivės Gabijos šventę nusiskaistinti. Iškeliavus į Dausas Žemaitijos garbės kriviui ir Ugnies Žynys Darius saugotojui Adolfui Gedvilui, pildant jo Žynys Darius Ramančionis valią, 2017 m. rugsėjo „ŠATRIJOS ROMUVA“ veikla 2018 metais 12 d. iš jo sodybos Amžinoji Ugnis buvo atvežta ant Šatrijos ir atkelta iš 2 pusl. nuolatos kūrenama. Po 40 dienų 2018 m. gruodžio 22 d. jau antri metai Šatrijoje vyko Kalėdinio Blukio Ugnis saugoti nuo Šatrijos buvo šventė. pernešta į ugnumą ant šalia Šatrijos Romuvos nariai dalyvavo ir kitose šventėse ir apeigose. esančio Raudonkalnio. 2018 m. vasario 5 d. narių dalyvauta Perkūno dienos minėjime prie Santakos aukuro, Kaune. Šatrijos Amžinosios Ugnies 2018 m. kovo 21 d. dalyvauta Pavasario Lygiadienio šventėje Dubysos ir saugojimas Nemuno santakoje prie Seredžiaus. 2018 m. balandžio 29 d. dalyvavome Jorės šventėje ant Jusaičių alkakalnio, Ugnis Šatrijos aukure užkūŠiaulių raj. riama kasdien. Ugnį ugnume ant 2018 m. gegužės mėn. dalyvavome Jorės šventėje ant Burbaičių piliakalnio, Raudonkalnio dieną – naktį Kelmės raj., kur pasveikinome vaidilą Valdą Rutkūną su 60 metų jubiliejumi. pasikeisdami kūrena savanoriai 2018 m. gegužės 13 d. dalyvavome Mildos šventėje ant Bubių piliakalnio, Ugnies sergėtojai. Jie įsipareigoja Šiaulių raj.. garbės žodžiu, bent parą laiko 2018 m. birželio 14 d. gausiai dalyvavome 200 metų senumo sodybos kūrenti ir prižiūrėti Ugnį švaroje gimtadienyje ir naktigonės šventėje Skruzdelynės km., Kelmės raj. ir darnoje. Ugnies sergėtoju gali 2018 m. birželio 23 d. dalyvavome Rasos šventėje ant Graužikų kalno, Kelmės būti prigimtinę baltų pasaulėžiūrą raj. puoselėjantis žmogus, už kurį 2018 m. lapkričio 1 d. gausiai dalyvauta Vėlinių šventėje Vėliuonoje ant laiduoja bent vienas saugojęs Gedimino kalno. Ugnį. Norintys budėti prie Šatrijos 2018 m. vyko bendruomenės seniūno ir tarybos perregistravimas, kuris Ugnies skambinkite ugnininkui užtrūko 5 mėnesius. Pavyko suderinti dokumentus Teisingumo ministerijoje ir Vaidotui Digaičiui tel. užregistruoti Registrų centre. Gautas priėjimas prie Šatrijos Romuvos +37068631079. dokumentų. Žynys Darius Seniūnė Magdutė Gedvilienė 4 psl Aš misliju... Baltų tikėjimas, lietuvių pasauIėjauta, papročiai ir apeigos Senasis mūsų protėvių tikėjimas nebuvo knygų skaitymas. Nebuvo nei biblijų, nei koranų. To tikėjimo esmė buvo pats gyvenimas ir jo išmintis. Laiko tėkmėje, besivystant civilizacijai, visuomenė susiskirstė į valdančiuosius ir pavaldinius. Valdantieji greitai suprato, kad žmogų priversti dykai tarnauti reikalinga užvaldyti jo sąmonę. Tam buvo panaudojama nepažinto pasaulio tobulybės ir jo dėsningumai. Pradžioje patys valdovai vadino save dievais, galinčiais valdyti gamtos galias ir žmonių likimus. Visuomenė pradėjo nebetikėti jų dieviškomis galiomis, kai kur net viešai bandydavo priešintis. Tada valdovai, žiaurios agresijos pagalba, ėmė kurti įvairiausias religijas ir išgalvotus dievus. Priverstinai išdilino natūralią tautos atmintį. O žmogus praradęs pasaulėjautą, natūralųjį tikėjimą, į jo vietą gavo svetimą, primestinę religiją. Šiandien iškyla reikalas po kruopelytę rankioti mūsų protėvių gerokai primirštas tradicijas, kurias tenka išreikšti literatūriškai. Dar nesame apsisprendę, kaip vadinti savo protėvius. Vadinti pagonimis, tai akivaizdus protėvių ir jų tikėjimo paniekinimas. Žodis religija nusako tai, kad religiją gali sukurti bet kas ir bet kada. Dirbtinai suformuluoti kanonus ir priversti bendruomenę tikėti ir griežtai jų laikytis. Naujai sukurtos sektos save laiko religinėmis bendruomenėmis. Net Lietuvos valstybinis registras, bet kokio religinio pobūdžio naujai sukurtas bendruomenes registruoja ir duoda teisę bet kokiai veiklai praėjus 25 metams po įsisteigimo. Sutinka laikyti jas prigimtinėmis religijomis. Dabartiniu laiku susiburiančios baltiško etnokultūrinio puoselėjimo grupelės labai skirtingai įvardija savo protėvių tikėjimo pavadinimus. Kiekviena grupelė (bendruomenė), surenka labai skirtingus papročius ir apeigas, prikelia iš praeities labai įvairius papročius. Mano manymu, daugelis mūsų bendraminčių naudoja dalinai abejotinus papročius ir apeigas, kurie labiau atitinka induistų, šamanų ir kitokias labiau panašesnes į tolimųjų rytų šalių apeigas. Mano manymu, daugeliu atvėjų maišoma baltiška kultūra ir papročiai su kai kuriomis svetimybėmis. Čia ir noriu pastebėti tai, kad mūsų protėviai, praeityje neturėjo jokių kanonų, neegzistavo kieno nors padiktuoti papročiai. Neturėjo hierarchų, kurie iš tikėjimo būtų darę pelningą verslą. Tiksliau sakant, nebuvo religinės vergovės. Kadangi senais laikais ryšių informacija buvo labai silpna, todėl atskiros bendruomenėlės susikurdavo daug skirtingų apeigų ir papročių. Visur tiksliai buvo laikomasi visų kalendorinių švenčių, taip pat visur vienodai buvo suvokiami astronominiai reiškiniai ir jų poveikis žmogui ir gamtai. Tas viskas leidžia suprasti tai, kad nebuvo jokios prievartos ir diktato. Žmonės gyveno didžiąja Paslaptimi, darnoje siekė pasaulio pažinimo. Garbino Dievus, nuo kurių priklausė žmogaus ir gamtos kiekviena ląstelė. Aš manyčiau. kad mūsų protėvių tikėjimo ir papročių pasekėjai – kiekvieno atskiro regiono bendruomenė, privalėtų vadovautis to krašto dar kiek nors žinomais papročiais ir kultūra. Iš to susikurti savo šventines apeigas, kad būtų priimtinos savo krašto visuomenei. Įvairovė labai sveikintinas reiškinys, išskyrus svetimybes. Yra sukaupta labai žymių ir plačiai žinomų autorių Dundulių, Gimbutienės, Trinkūno plati literatūrinė medžiaga. Liberto Klimkos labai išsamiai dėstomi mūsų protėvių kultūros ir tikėjimo papročiai ir jų reikšmės. Tie skirtumai pilnai parodo mūsų tautinių regionų skirtingą kultūrą ir papročius, todėl akivaizdu, kad nebuvo vieno dvasinio valdovo, nebuvo jokios bendros hierarchijos. Tikėjimas ir apeigos buvo nevaržomi. Kiekvienas regionas turėjo savo niekam ne- priklausomą dvasinį vadovą: ar žynį, ar vaidilą, ar krivį, ar kunigą, tarp kurių nebuvo jokio pavaldumo. Jie atskirai kiekvienas buvo pavaldus tik savo valdovui: kunigaikščiui, karaliui ar valdovui, kaip asmeninis patarėjas, tik jam pavaldžios bendruomenės įkvėpėjas. Dėl tuometinių ryšių stokos, papročiai susiformuodavo pagal kiekvienos bendruomenės gyvenimo būdą ar kitas aplinkybes. Kartais skyrėsi net dievų vardai. Būtinai sutapo kalendorinių ir astronominių švenčių laikas ir jų reikšmių samprata. 2016 m. k.K.R.D. žynys Adolfas Gedvilas Žmogus Tautodailininkas Adolfas Gedvilas buvo žmogus kuriam labai tiko katalikų dvasininkų sugalvotas žodis „pagonis“. Lotyniškas žodis „paganus“ reiškia piemuo, kaimietis. Katalikų dvasininkai norėjo pasakyti kad gamtos jėgas garbina tik tamsūs, neišsilavinę kaimų žmonės. Tai ne visai tikslu – vargu ar galima laikyti kaimiečiais Romos imperatorius, senovės Graikijos losofus, Egipto faraonus ... Tačiau Adolfo atveju katalikai buvo teisūs. Jis gimė Ruišėnų kaime tikrų tikriausioje Žemaitijoje, kur žmonės „rokuojasi“ vis dar gimtąja kalba ir visą gyvenimą liko darbščiu, gabiu, gudriu mūsų krašto kaimo žmogumi. Jis niekada nebuvo nutolęs nuo savo krašto kalnų, upių, miško, droždamas medį jautė kad jis turi „dūšią“, jautė, kad „dūšią“ turi ir per Ruišėnus vingiuojantis Gervainio upeliukas. Žemaitijos kaimiečiui nereikėjo ieškotis dievo tolimoje Jeruzalėje kur ant Golgotos kalvos romėnų kariai prieš du tūkstančius metų, gal būt, nukryžiavo žydų pranašą Ješuą. Jo dievai visada buvo šalia – Žemyna po kojomis, Medeina kiekviename medyje iš kurio darbščios tautodailininko rankos išdroždavo tai pypkę, tai kaušą, tai dar ką nors, deivė Gabija – namų židinyje. toliau skaityti 5 pusl. Todel labai norėčiau, kad mes, protėvių tikėjimo atgaivinimo pasekėjai, nenuskęstume tame pačiame liūne iš kurio baigiame išsikapstyli. Labai pavojinga bendro valdovo, „diktatoriaus" išsirinkimas. Ten ir bendri įstatai tuoj bus reikalingi, tuoj bus reikalinga kuo aukštesnė galia. Ten reikės patvirtinti įsipareigojimus, žinoma, pakankamai naudingus vyriausiam iš vyriausių. Jam prisieis išskirtnių sąlygų, kurias privalės sudaryti mažosios bendruomenėlės. Svarbiausia prireiks tinkamų valdymo teisių, kurias ir vėliau sugebės pasididinti. Valdančioji asmenybė diktuos sąlygas ir didins reikalavimus. Bendruomenės, netekusios iniciatyvos ir savarankiškumo vegetuos ir neteks aktyvaus organizuotumo. To pasekoje tikėjimas taps reglamentuotas, pilnas visokiausių drausmės kodeksų. Kaip ir visi kiti dievobaimingi religiniai tikėjimai vers atlikinėti absurdiškiausius ritualus, laikytis sveiku protu nesuvokiamų papročių. Mano nuomone, tokia bendrija taptų skurdi sekta. Bendruomenės, būdamos laisvos, galėtų laisvai rodyti savo iniciatyvas, patys studijuoti ir atrasti daugiau senųjų papročių, juos pritaikyti švenčių renginiuose. Labai svarbu priimti iniciatyvą iš visų dalyvių ar jis narys, ar dar ne. Jie taip pat gali įnešti daug pamirštų tradicijų ir labai paįvairinti bendravimą ir apeigų turinį. Bendruomenės, nebūdamos priklausomos jokiai hierarchijai, tai yra bendrijai, gali organizuoti bendras šventes ir simpoziumus tarp bendruomenių, bendrauti su užsienio šalimis. Žinoma, gyvenant biurokratinės Testamentas civilizacijos laikais gali būti naudinga pasirašyti kokią bendrą sutartį, bet tik be jokio pavaldumo, tik lygiais bendravimo paritetais. Aš tvirtai tikiu, kad dasileidus iki to, kad kai kas valdytų ir diktuotų tūkstantmečiais mūsų protėvių pažinimo ir darnos pagrindais išpuoselėtą prigimtinį tikėjimą, nuvestų į neviltį kuo ne visus pasekėjus, vietoj to, kad daugėtų gretos – tos pačios imtų skaidytis. Atleiskite, čia tik mano nuomonė. Aš jos niekam neperšu, žinoma, išskyrus Šatrijos gerbėjų bendruomenę. Tik norėčiau, kad visi žinotų, kokia buvo mano nuomonė aukščiau minetų bendrijų steigimo klausimu. Nepamirškime, kad religijos savo laiku pačios valstybes valdė. Vėliau, kai buvo nušalintos nuo valstybės valdymo, po šiai dienai religijos laiko dvasinę diktatūrą ir tikėjimas nėra laisvas. Visa tikėjimo forma ir ideologija vyksta pagal diktatūrinius kanonus, pagal koraną, pagal bibliją ir kitokius prigalvotus mitus. Tuo pačiu labai svarbu išsaugoti nuo įvairiausių svetimybių savo laisvą ir nė nuo ko nepriklausomą mūsų protėvių tikėjimą. Nuo šamanizmo, magijos, raganavimų. Nuo pranašų, kurie dėl sveikatos būklės susidariusias vizijas sureikšmina ir pateikia kaip ypatingas savo toliaregystės išdavas. Nereikėtų išradinėti tokių apeigų, kokių mūsų protėviai tikrai nekultivavo. Reikalinga saugotis nuo pranašų, kurie apsimeta paslaptingais žyniais ir reiškinių, kurių niekas niekada nepatikrins. Visuomenė pilna ir visokiausių sąmonės teršėjų. Vieni pasiėmę virgules sėkmingai gydo žmonių kišenes, kiti prisistato galintys už didelius pinigus pakeisti net ir Dievo valią. Jeigu kuris tiki, kad kažkas pastoviai valdo jo likimą, už tai duoda šarlatanui pinigus, tikėdamas, kad jis stipresnis už Dievą, ir jis paveiks net Dievo valią. Labai gaila, kad kai kada darosi įspūdis, kad mažiau skiriama dvasingo pagerbimo ir dėmesio šventoms esybėms, nuo kurių priklauso ir mūsų visų būtis. Švenčių, apeigų vadovai savo veiksmais stengiasi susireikšminti, iškelti savo įvaizdį kuo aukščiau, demonstruojant savo ypatumus. Labai atsiprašau, tikiuosi, kad mano nuogąstavimai neišsipildys. Linkiu visiems darnos, garbingų ir kilnių siekių. Esu nepaprastai dėkingas visiems dalyviams, už gausų, aktyvų dalyvavimą 5 psl ir už didžiulę pagarbą mūsų Šatrijai, žemaičių šventovei. Dekingas už saugomą atminimą apie joje saugomą šventą Ugnį, amžinai degusią garbingoj žinyčioj ir šventai saugomą vaidilučių. Nuoširdžiausiai esu dėkingas už dvasingą ir pagarbų dalyvavimą simboliškai Šatrijoje atkurtos šventos Ugnies deivės Gabijos kasmetinėse pagerbimo šventėse, kurios yra tapusios tradicinėmis. Šiais metais įvyks 23–oji tradicinė atkūrimo šventė. Nepaprastai dėkingas kolegoms: Marijai, Dariui, Kęstučiui. Ypatingai noriu padėkoti kauniečiams už kasmetinį gausų dalyvavimą. Labai norėčiau išsinešti su savimi viltį, kad Šatrijos tradicijos išliks ilgam ir nepraras senos Žemaitiškos formos ir turinio. 2016 m. k.K.R.D. žynys Adolfas Gedvilas Žmogus atkelta iš 4 pusl. Nors visas išsilavinimas tebuvo keturios pradinės mokyklos klasės tautodailininkas gyvai domėjosi aplinkiniu pasauliu daug skaitė ir daug bendravo su įdomiais žmonėmis, gyvai jautė Žemaitijos kaimą ir mūsų krašto gamtą. Pasaulį vertino savaip, įdomiai ir originaliai , jo mintys nedingo – Adolfas išleido tris biogra nes knygas, kurias tikrai verta paskaityti. Manau, kad „Šatrijos“ romuvos pirmasis seniūnas, Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaro kunigaikštis atgaivinęs ant Šatrijos amžinąją ugnį dabar smagiai sėdi Dausose prie midaus kaušais nukrauto skobnio, jo galvą puošia ąžuolo lapų vainikas. Antanas Kakanauskas 6 psl Šatrijos giesmės Kūrenas Ugnele Žemaičių žemelėj Šatrijos kalnely Pačioj viršunel. Šatrijos Ugnele Saulės dukrele Perkūno sesele Mus skaistintojel. Laimink Ugnele Žemaičių žemelę Kiekvieną žmogelį Ir žalia medel. Žalia medelį Pilką akmenelį Sraunųjį upelį Ir paukščių giesmel. Mūsų sodybeles Geltonus laukelius Mūsų gyvūlelius Ir visus žvėrel. Kūrenas Ugnele Žemaičių žemelėj Šatrijos kalnely Pačioj viršunel. Rimo tūto rimojo Dega Ugnis Šatrijuoj. Šatrija Šatrija Žemaičių garbė. Rimo tūto rimojo Teka Saulė Šatrijuoj. Šatrija Šatrija Žemaičių garbė. Rimo tūto rimojo Stovi vyrai Šatrijuoj. Šatrija Šatrija Žemaičių garbė. Rimo tūto rimojo Šoka mergos Šatrijuoj. Šatrija Šatrija Žemaičių garbė. Rimo tūto rimojo Skamba dainos Šatrijuoj. Šatrija Šatrija Žemaičių garbė. Diena šventykloje debesyse Saulė jau pakilusi gerokai į dangų, šviesi giedra diena, saulės spinduliai maloniai šildo, nors vėjas neleidžia pamiršti kur esu. O esu aš ant Šatrijos, sėdžiu patogioje kėdėje ant paties kalno krašto. Vaizdas tiesiog kerintis; kur bepažvelgtum – gražioji kalvomis nusėta Žemaitija. Atrodo, kad sėdėdamas turėčiau mėgautis kiekviena akimirka ir neatitraukti akių nuo kraštovaizdžio. Netiesa, aš įdėmiai stebiu akmeninį aukurą, kuriame jau įsidega Ugnis ir mažą aukurėlį, kuris negęsta jau 11ta para, kuris šią naktį šildė ir švietė jam pastatytoje šventovėje, o dabar taip maloniai traškėdamas "kalba" ir skleidžia po visą kalno viršų aštrų dūmą. Atrodo taip nesenai, tik prieš kelias valandas amą užėmę vaizdai jau nutolo, kalvos liko lengvame melso atspalvio rūke, kuris savo pasteline spalva kažkur toli toli sujungia į vieną visumą ir dangų ir žemę. Visuomet taip turėtų būti – viskas turėtų egzistuoti visumoje. Besėdint galvoje sukasi pačios keisčiausios mintys – nuo žavėjimosi Lietuvos grožiu iki vidinių apmąstymų apie žmones, jų tikėjimą, svajones ir jų įgyvendinimą. Nebereikalo aš apie tai kalbu, būtent dėl žmogiškojo užsispyrimo ir mums suteiktos laisvės svajoti, šiuo metu esu čia. Esu vienas iš tų žmonių, kuris palaiko mintį ant Šatrijos kalno kūrenti šventąją Ugnį. Trumpam tapom šio kalno šeimininkais, Ugnies sergėtojais. Nors ir keičiamės paromis, atrodo, kad esu čia gerokai ilgiau. Kaip vakarykštė diena buvo pilna žmonių šurmulio, turistų ir žioplinėtojų, susidomėjusių kas čia vyksta ir tokių, kurie nebyliai praeidami tik numeta šaltą abejingumo pilną žvilgsnį. Taip šis rytas yra visiška priešingybė – tyla, ramybė, kalno eikštelėje tik lengvai šmėžuojantis dūmas ir tolumoje skrendančių gervių balsai. Atrodo visai nesenai, prieš geras tris valandas būdinomės iš snaudulio, kūnas pavargęs po beveik bemiegės nakties buvo sustingęs, o ryto vėsa visai netraukė laukan. Tačiau pravėrus duris ir žengus kelis žingsnius laukan akis pasitiko pasakiškas vaizdas – galybė kalvų ir kalvelių, pribarstytų Žemaitijos žemėse, "mirko" šaltame rudens rūke. Bundant Saulužei rūkas darėsi vis didesnis, pamažu ėmė skandinti kalvas ir ant jų įsikūrusias sodybas bei jas supančius medžius. Ir atrodo vieninteliai gaidžiai tam priešindamiesi šaukė, o tylios sodybos ir miegantys medžiai lėtai atsidavė rūko valiai. Nepraėjo net pusvalandis ir Šatrija tapo tikrų tikriausia Ugnies šventykla debesyse. Nebeliko nieko – nei sodybų, nei kalvų – viską užliejo tirštas rūkas. Rūkas, kuris negailestingai paskandino viską, kas maišėsi jo kelyje, keista, tačiau kalno jam įveikti nepavyko, ko pasekoje pranykus išorinam pasauliui likome tik mes. Mes ir tik mes paskutinę parą esame čia svarbiausi – juk mes ugnies sergėtojai. Dienai vis labiau įsibėgėjant dingo rūkai, kartu su jais ir miego noras. Galvoje sukosi tik ateinančios dienos planai, bet svarbų svarbiausia – kas pakeis mus, kas prisidės prie didžio darbo ir nepabijos parodyti savo tikėjimo tvirtumo, savo valios ir užsispyrimo. Gal todėl sutikus Vaidotą kaskart noras padavus ranką apkabinti kuo stipriau – taip išreiškiant pagarbą jam už pastangas ir siekius pagerbti Adulį. Ant kalno vėl pradėjo rinktis žmonės ir viduje ėmė rastis šiluma ir žinojimas, kad gera gyventi šalyje, kurioje yra tokių žmonių. Antanina Kasputienė 7 psl Gimtinė Žemaitija "Pilikė" - šiandien skamba a.a. mamos atsakymas smalsuoliui, kurį pirmą kartą vedėsi grybaut. "Na, kalnas!" - galvojau. Statumas, dydis, lazdynų, akmenų, aukštų kelmų gausa stebino. Taip, tai Šilgalio piliakalnis, įsispraudęs tarp Dubės ir Ringės upelių. Tai Šventojo miško galas. Kelių aprašuose dar XIV am. pabaigoj kryžiuočiams teikiama žinia: " ...įjosite į šventąjį mišką, pastoviui visko pilna." Jaunodava, Pašilė, Kražiai, kur Girstautas gyvena - vietovardžiai, susieti su miško vieta. Padėka vietovardžiams, jie išliko su nuostabia žinia - Šventasis miškas - mano Gimtinė. Pašilės miške didžiulis kalnas su "Dievo pėdos" akmeniu pašonėj bei daugybe seno tašymo akmenų. Dar kalno vidury prūdo likučiai, išvažos - tai teikia jautą: "- Čia būta šventovės!". Žemaitija - visa pilna Šventų miškų, kur žamaitę saugiai gyveno ne vieną tūkstantį metų. Jie ir buvo MILŽINŲ Tauta, mylėjo žinias, išmanė dangų, buvo puikūs amatininkai ir žemdirbiai. Reikalui esant ir nuožmūs kariai. "-Atlapotom krūtinėm kaip skydais, gynė Lietuvą" - Broniaus Mockevičiaus eilės. Žemėlapiuose išlikusi "Samogetijos", nuo XVI a. ir "Samogitijos" vardais, kur regi širdį, o ne Žemaitiją. Taip, esam Europos širdis! Tebesam senųjų getų palikuonys, kurie imperijoj gyveno prieš Romą. Getijos gentys: dakai, trakai - kalbėjo mums suprantama kalba. Spartakas sakė: "-Nu, dūsu!" - ir davė romėnams kailin. Et, o čia aiškina: "Paminėta prieš 800 metų". Žaiskime primestą žaidimą, bet žinokim, Mindaugas nužudytas 6771 metais. Tai galėjo padaryt tėvas, brolis ar sūnus. Tuomet prigimtinę teisę vadino Lėnų teisyba ar tiesiog - Lėnais. Oi, kiek dar Šventasis miškas suteiks žinių. Džiaugiuos - tai Gimtinė. Marijus Čekavičius Padavimai apie Šatrijos kalną Emilija Ginčiauskienė iš Užvenčio, gimusi 1910 metais Vieną kartą keliavo milžinas. Jo kišenė buvo pilna žemių. Pavargo jis ir atsisėdo pailsėti po medžiu. Tik prisėdo – ir užmigo. Tuo metu pro šalį bėgo maža pelytė. Pamačiusi miegantį milžiną, aštriadantė, nieko nelaukusi, ėmė ir pragraužė jo išsipūtusią kišenę. Žemė išbyrėjo ir atsirado didelis kalnas. Pelytė pasislėpė. Netrukus milžinas pabudo. Ogi žiūri: priešais – didžiulis kalnas. Dirst į kišenę, o ši – kiaura. Baisiausiai supyko milžinas už tokį piktą darbą ir kad suriks: „Kai dėsiu aš jums su šatra!“ Nuo to laiko žmonės tą kalną Šatrija ir vadina. Kazimiera Eirošienė iš Rainių kaimo, gimusi 1899 metais Labai seniai, kai pasaulyje dar nebuvo Šatrijos kalno, gyveno raganos ir velniai.Jie buvo piktuoju. Velniai sugalvojo ir pasistatė kalną, kad būtų matyti visas kaimas. Ant jo užkėlė du didelius katilus ir pripylė dervos. Raganos pamatė tą kalną ir panoro ją atimti iš velnių. Atskrido jos su grūstuvėmis pas velnius ant kalno ir sako: „Atiduokite mums tą kalną“, mes neturime kur šokti per Jonines“. Velniai nenori atiduoti ir sako: „Jums kalną atiduosime tik po šimto metų“. Raganos supyko ir pavertė visus velnius medžiais, nors velnių ir buvo prisirinkę labai daug. Raganos ir katilus nusviedė nuo kalno. Ten, kur greta dabar yra du kalniukai, tai apvirtę katilai. Raganos Joninių naktį atskrenda ant kalno ir šoka, šluotas apžergusios, o velniai, paversti medžiais, liūdnai žiūri į jas. Nuo laužuose sukūrentų pelenų kalnas padidėjo, o jo viršūnė nupliko nuo ugnies. Gintautas Saikauskas Senų senovėj Lietuvoje buvo raganų, kurios mokėjo žmones apžavėti, ligas gydyti, nelaimes užtraukti ir pašalinti ir kitokių gudrybių, kurių nei šių laikų mokslas nežino. Laikas nuo laiko visos raganos susilėkdavo į Šatrijos kalna mokytis įvairių gudrybių, susitarti ir velnių „veselijas“ kelti. Taip vieną kartą gudrus vaikiūkštis, kuris tarnavo pas vieną ragana už piemenį, paslapčiomis nusiklausė raganas tariantis lėkti į Šatrijos kalna. Vaikas patyrė, kad raganos rengiasi lėkti avilį apžergusios (tą, sykį ne ant šluotos). Jis tuojau nuėjęs sode įlindo į tuščiajį avilį, ant kurio buvo nutarta raganų juti, ir laukia. Atėjo raganos, kažin kuo ištepė avilio viršų, o į vidų nė nepažiūrėjo (aviliai būdavo kaladiniai, iš apvalaus rąsto galo, ir užkalami lentinėmis durelėmis, vadinamomis plautais). Sėdo ir lekia. O lekia taip smarkiai, net kibirkštys eina. Vaiką apėmė baimė, ir ėmė jis žegnotis. Nuo to ima avilys leistis ir krinta žemėn, tuomet raganos ir vaikas aviiyj persigando, kad neištiktų kokia nelaimė, bet nieko, naktį pasiekė Šatrijos kalnų. ir kai raganos nematė, piemuo iš avilio išlindo, viska stebėjo ir matė, kas ten dėjosi, o matęs daug keistenybių, ko nė apsakyti negalėjęs. Be to, nors ir žiemos metu tas atsitikę, ant Šatrijos kalno buvę žirnių, kurių jis ten prisivalgęs ir dar užantį prisiskynęs, vėl į avilį įlindęs parlėkęs namo su raganomis. Jonas Stripeika iš Luokės, gimęs 1908 metais Ten, kur dabar yra Šatrijos kalnas, senovėje stovėjo bažnyčia. Į ją melstis susirinkdavo davatkos. Kartą supyko raganos ant tų davatkų ir sugalvojo apipilti bažnyčią žemėmis. Tada atnešė viena ragana du skreitus žemių ir supylė ant bažnyčios. Trečią kai nešė, sugiedojo gaidys. Ragana išsigando ir papylė žemių šalia. Raganos vardas buvo Šatrija. Tai jos vardu kalnas ir buvo pavadintas, po kuriuo liko užpilta bažnyčia, o greta – mažesnis kalnas, pavadintas Raudonkalniu. 8 psl Pasaka api pradiejėma žemaiťiu Kuožna tauta tor sava pasakuojėmus kāp atsirada sviets, žmuogos a pati tauta. Tonkē tas vaizdingā sogoldīta mitūs, sakmies, pasakuos a legėndūs. Daugis anū vieliau liōb taps švėntrašťiu īžongėniem kninguom ė būs garsėnami ont vėsa svieta. Žemaitē tor tuokiū ėrgi, ale paťiū žemaiťiu atsiradėma legėndu nie. Bėnt jau tǡp atruoda. Dā 1994 metās „Valstiečių laikraštis“ nomerie Gorodeckis Arings paskelbė bovos tuokiam, bet ons bova užrašīts nȧ lietovė (a žemaitė), bet vuokītė, todie mūsa bova sotėkts ītarē. Atradėms nȧpelnītā lėka nȧpastebiets, nuors vieliau bova pakartuots „Žemaiťiu žemė“ žornalė 1998 metās 4 nomerie ė dabā dā gal rastė internetė http://www.vartiklis.lt/ history/lith/zepas.htm . „Die Mythen, Sagen und legenden Żamaiten (Litauer)“ – tuoks veikals 1883 metās dr. Feckenštedta Edmunda (Edmund Albert Veckenstedt, 1840–1903) bova ėšleists ̄ net dvėjūs tuomūs. Abi kningi toriejė sorinktas legėndas, mitus ė sakmės ėš muokėniū žemaiťiu, katrë XIX omžė vėdorie Lëpuojės Nikaluojė gimnazėjuo, Koršė, muokies pas mėnieta asaba, katras tėn diestė senāsės kalbas. Daktars Feckenšteds žėnuoms sava etnoluogėjės ė folklorėstėkas tīrėniejėmās. Kartās pasirašė Heinrich Veltheim vardo. Dā 1880 metās ėšgarsiejė darbo api vendu tauta (Die wendischen Volkssagen der Niederlausitz). Iduomiuoji šėta veikala legėnda īr „Pasaka api pradiejėma žemaiťiu“, katruo pasakuo kāp bova sonaikinta žmuonėjė ė naujam svietė ėšleistus žemaiťius ėš krikštuolėniu rūmu tarp dongaus ė žemės, kāp anë keliava i če, api Žemaitė, žemaiťiu pramuotė, ėr anuos sūno Dungi, kudie žemaitems atējė vargā ė kumet anë bėngsȧs. Bova puora vertėmau šėtuos pasakas. Šliūps Juons pargoldė 1897 m. ė Anīsā Martīns ė Valerėjos pateikė beveik ciela vertėma 1970 m. Būtom dėdlē smagē pateikti žemaitems žemaitėškā pargoldīta vėsa sava pradiejėma legėnda. Arns U. KVIEČIAME Į AMŽINOSIOS UGNIES ŠVENTĘ ANT ŠATRIJOS KALNO 2019 metų liepos 20 d. (šeštadienį) Pieš 25 metus ant Šatrijos buvo užkurta Amžinoji Ugnis, kuri yra nuolatos kūrenama. Paremkite Šatrijos Romuvos veiklą Skirkite 2 % pajamų mokesčio žemaičių baltų tikėjimui puoselėti. Duomenys reikalingi skiriant paramą: Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenė "Šatrijos Romuva", kodas 292102450, adresas: Gaubelių g. 15, Ryškėnų k., Ryškėnų sen., Telšių r. Ačiū! Šventės eiga: 11 val. Amžinosios Ugnies paėmimas iš Žemaičių Karaliaus Ringaudo dvaro (Gedvilų sodyba, Ryškėnai, Telšių raj. tel. 862173491) ir išvykimas į Šatriją. 12 val. renkamės ant Raudonkalnio, esančio šalia Šatrijos kalno, kur ugnume saugoma Šatrijos Ugnis. Eisena su Ugnimi į Šatrijos kalną. Eidami ratu giesmėmis pagerbsime Šatriją, Dievus ir protėvius. Ugnies pagerbimas ir atnaujinimas. Skaistinsimės Ugnelės kaitroje. Žemynėliaudami susitelksime bendrume ir vienybėje. Žyniai palaimins eiti protėvių keliu. Dainuos Luokės seniūnijos folkloro ansamblis „Šatrija“. Po apeigos ant Raudonkalnio suneštinės vaišės ir vakaronė. Pageidautina atvykti su šventiniais – tautiniais rūbais arba šviesiais apdarais. Prašome atsivežti vaišių. Daugiau apie šventę: Facebook ŠATRIJOS UGNIS Rengėjai: Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenė ŠATRIJOS ROMUVA Asociacija ŽEMAIČIŲ KARALIAUS RINGAUDO DVARAS ŠATRIJOS UGNIES SERGĖTOJAI Redaktorius: Arnas Udovičius Nuotraukų autoriai: Rimas Pakeris, Sigitas Kazlauskas, Valdas Kančauskas, Darius Ramančionis Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenė "Šatrijos Romuva" Gaubelių g. 15, Ryškėnų k., Ryškėnų sen., Telšių r., LT-87151. Tel. 868337741. El. paštas: satrijosromuva@gmail.com . Facebook: Šatrijos Romuva.