Vilniaus arkivyskupija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika yra arkivyskupijos centras

Vilniaus arkivyskupija – 1925 m. sudaryta vyskupija. Viena iš septynių Lietuvos vyskupijų, geografiškai apimanti vieną iš dviejų Lietuvos bažnytinių provincijų. Arkivyskupijos kurija įsikūrusi Šventaragio g. 4, LT-01122 Vilnius.

Dekanatai

Istorija

1925 m. vasario 10 d. Lenkija sudarė konkordatą su Vatikanu. Vilniaus vyskupija paskelbta arkivyskupija ir tapo viena iš 5 Lenkijos bažnytinių provincijų. Jai paskirtos sufraganinės Lomžos ir Pinsko vyskupijos.

Vakaruose sutapo su administracine linija, perskyrusia Lietuvos ir Lenkijos valstybes, rytuose – su Lenkijos ir SSRS siena, pietuose – Belsko ir Briansko dekanatai, taip pat Derevnos ir Nalibokų parapijos prijungtos, prie Pinsko vyskupijos. Iš Lietuvos Respublikos teritorijoje likusios Vilniaus vyskupijos dalies 1926 m. sudaryta Kaišiadorių vyskupija. Be to, Vilniaus arkivyskupijai atiteko 1920 m. Lenkijos užimtos Žemaičių vyskupijos Zarasų dekanato 6 parapijos su 7 filijomis ir Minsko vyskupijos 4 parapijos.

Naujoji arkivyskupija suskirstyta į 25 dekanatus (be karinių), turėjo 401 bažnyčią.

Paskelbus konkordatą ir reikalaujant kapitulai, Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis pasitraukė iš pareigų. 1926 m. Vilniaus arkivyskupu paskirtas Romualdas Jalbžikovskis skatino lietuvių lenkinimo per bažnyčią politiką. Kapituloje (6 prelatai, 6 kanauninkai) nebuvo nė vieno lietuvio. Net visiškai lietuviškose parapijose būdavo ir lenkiškos pamaldos, pamokslai. Kunigai, lietuvybės žadintojai, Lenkijos valdžios buvo persekiojami, tardomi, kalinami. 1927 m. suimta ir uždaryta į kalėjimą 14 lietuvių kunigų. Už lietuviškų pavardžių nelenkinimą bažnyčios metrikų knygose 1937 m. rugsėjo 14 d. kunigas Baltazaras Budreckas nuteistas mėnesį, o Petras Prunskis – 2 savaites kalėti. Keli aktyvesni lietuviai kunigai ištremti į nepriklausomą Lietuvą, kiti dėl nuolatinių persekiojimų patys pasitraukdavo.

Vilniaus kunigų seminarijoje nuo 1905 m. įvestos lietuvių kalbos pamokos buvo neprivalomos. Seminarijos profesoriai lenkai lietuvių kalbą laikė žemesnės kategorijos, negerbė lietuvių kultūros. Kunigų iniciatyva Vilniaus vyskupijoje įsteigtos lietuvių kultūrinės ir švietimo organizacijos – Lietuvių Šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti (1925–1937 m.; 1935 m. turėjo apie 477 skyrius), švietimo draugija „Rytas" (1922–1938) – Lenkijos valdžios persekiota, trukdyta joms veikti. 1936 m. dauguma šių draugijų skyrių uždaryti. 1939 m. arkivyskupijoje buvo 371 parapija, taip pat 8 karinės ir 8 rytų apeigų parapijos, 110 filijų, 549 kunigai bei 105 kunigai vienuoliai. Veikė 24 vyrų ir 19 seserų vienuolynų. 1938 m. arkivyskupijos kurija leido periodinius leidinius lenkų kalba.

Lenkiją užėmus Vokietijos ir SSRS kariuomenėms, 1939 m. spalio mėn. dalis Vilniaus krašto perduota Lietuvai (iš viso 70 parapijų). Kita Vilniaus vyskupijos teritorija buvo kontroliuojama SSRS (Baltarusijos) ir Vokietijos. Vilniaus arkivyskupijos hierarchija lietuvių atžvilgiu buvo nusiteikusi priešiškai. Svarbiausios Vilniaus bažnyčios dažnai tapdavo antilietuviškų manifestacijų vietomis, jose neleista laikyti lietuviškų pamaldų. Vėliau popiežiaus nuncijaus įkalbėtas Romualdas Jalbžikovskis nusileido. 1939 m. gruodžio 3 d. pradėtos laikyti pamaldos lietuvių kalba Šv. Jonų bažnyčioje. 1940 m. gegužės 18 d. kapitulos posėdyje nutarta leisti lietuviškas pamaldas Vilniaus katedroje, Šv. Dvasios ir Šv. Jokūbo bažnyčiose. Aneksavus Lietuvą, jai 1940 m. lapkričio 6 d. perduotos Švenčionių, Tverečiaus, Adutiškio, Dieveniškių, Marcinkonių ir Druskininkų apylinkės. Lietuvai priklausė 86 parapijos (117 bažnyčių).

1940 m. liepos 9 d. Mečislovas Reinys pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupo padėjėju, tačiau kapitula ir pats arkivyskupas jam buvo priešiški. Dar 1940 m. konfiskuoti vyskupo rūmai. 1941 m. bolševikai suėmė ir ištrėmė dar Lenkijos valdžios persekiotą kunigą P. Prunskį (1942 m. gruodžio 7 d. žuvo Altajuje). 1941 m. Vokietijai užpuolus SSRS, žuvo 12 Vilniaus arkivyskupijos kunigų. 1941 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus arkivyskupas įpareigotas valdyti ir Vokietijos užimtas Minsko vyskupijos bei Mogiliovo arkivyskupijos dalis. 1942 m. kovo 3 d. hitlerininkai areštavo Vilniaus kunigų seminarijos profesorius ir 15 Vilniaus arkivyskupijos kunigų, kunigų seminariją uždarė. 1942 m. kovo 22 d. arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis išvežtas į Marijampolę. 1942 m. birželio 18 d. Mečislovas Reinys paskirtas Vilniaus arkivyskupijos rezidentiniu vyskupu. Kapitula jam visaip trukdė vykdyti pareigas.

1942 m. viduryje hitlerininkai suėmė 50 Vilniaus arkivyskupijos kunigų Baltarusijoje ir 6 iš jų sušaudė. 1942 m. birželio mėn. Lydoje kalėjo 16 kunigų, iš kurių 1 mirė, o 9 sušaudyti 1943 m. kovo mėn., kiti paleisti. 1943 m. liepos mėn. Gardine sušaudyti 4, Svisločėje – 3 kunigai. Vokietijos okupacijos metais žuvo 85 Vilniaus arkivyskupijos kunigai. Kalinti, bet išliko gyvi apie 40 kunigų. 1942 m. rugsėjo 28 d. pradėjo veikti lietuviška Vilniaus kunigų seminarija (į ją įstojo apie 50 klierikų), 1943 m. kovo 18 d. hitlerininkų uždaryta.

Po Antrojo pasaulinio karo Vilniaus arkivyskupija apėmė ne tik dalį Lietuvos, bet ir Baltarusijos bei Lenkijos teritorijos. Baltarusijoje buvo 273 bažnyčios, Lenkijoje – 51 parapija. Į Vilnių grįžęs metropolitas Romualdas Jalbžikovskis 1945 m. sausio 27 d. suimtas, liepos 9 d. išvyko į Balstogę. Iš ten valdė Lenkijai priklausiusią arkivyskupijos dalį. 1945 m. Balstogėje įsteigta kunigų seminarija. Baltarusijos dalyje neliko jokios diecezinės administracijos, trūko dvasininkų, kunigų, seminarijos nebuvo. Dauguma bažnyčių uždaryta. 1947 m. birželio 12 d. suimamas Mečislovas Reinys (mirė 1953 m. lapkričio 08 d. Vladimiro kalėjime). Pokario metais vien Vilniuje uždarytos 23 bažnyčios ir katedra, politiniais motyvais represuota apie 20 arkivyskupijos kunigų. 1991 m. gruodžio 24 d. Vilniaus arkivyskupija tapo viena iš dviejų Lietuvos bažnytinių provincijų. 1992 m. pabaigoje veikė 98 bažnyčios, 25 iš jų buvo aptarnaujamos iš kitur atvykstančių kunigų.

Vyskupai ir administratoriai

Arkivyskupas Jonas Cepliakas 1925 m. (pareigų nėjo);
Arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis 1926–1942, 1944–1945 m.;
Titulinis Arkivyskupas Mečislovas Reinys 1942–1944, 1945–1947 m.;
Administratorius Edmundas Basys 1947–1949 m.;
Administratorius Juozas Vaičiūnas 1949 m.;
Administratorius Panevėžio vysk. Kazimieras Paltarokas 1949–1958 m.;
Administratorius vysk. Julijonas Steponavičius 1958–1961, 1988–1991 m. (arkivyskupas 1989 m. vasario 7 d.);
Administratorius Česlovas Krivaitis 1961–1979 m.;
Administratorius vyskupas Juozas Tunaitis 1991–1992 (konsekruotas 1991 m. gegužės 19 d.);
Arkivyskupas Audrys Bačkis 1993 m. kovo 3 d. - 2013 m. balandžio 23 d.
Arkivyskupas Gintaras Grušas nuo 2013 m. balandžio 23 d.

Literatūra

Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios: Žinynas. – V.: Pradai, 1993.
Butautas - Kudirka R. Sūduvos dvasininkai (I-II d.): žinynas. - Vilnius, 2010.
Butautas - Kudirka R. Sūduvos dvasininkai (III-IV d.): žinynas. - Vilnius 2013.

Nuorodos

Arkivyskupijos tinklalapis
Katalikų bažnyčios Lietuvoje hierarchija (Vilniaus arkivyskupija)
Katalikų puslapiai
Arkivyskupija 1872 m.