Stounhendžas
51°11′ š. pl. 1°50′ v. ilg. / 51.183°š. pl. 1.833°r. ilg.
Stounhendžas (angl. Stonehenge) – vienas pačių svarbiausių priešistorinių statinių Europoje, pietinėje Anglijoje, siekiantis neolito ir bronzos amžių (pastatytas apie 3100–2000 m. pr. m. e.). Jį sudaro ratu išdėstyti didžiuliai akmeniniai žiedai. Didžiausios megalitinės sistemos išorinio žiedo skersmuo siekia apie 30 metrų, už jo yra žiedo formos pylimas, dar toliau – apvali duobė. Nėra aišku, kas ir kodėl pastatė Stounhendžą, bet vyrauja nuomonė, kad tai buvusi didžiulė astronominė stebykla.
Baigiantis trečiajam tūkstantmečiui prieš Kristų, Stonhendžą supo tik žemių pylimas ir griovys. Jo skersmo buvo apie 90 m, viduje – apie penkiasdešimt duobių. Spėjama, kad jos išraustos laidojimui t. y., kremavimui.
Trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje – antrojo pradžioje iškilo megalitų kompleksas. Jį sudarė du koncentriški menhyrų žiedai. Tai buvo melsva vulkaninės kilmės uoliena, randama už 300 km. Šie menhyrai buvo atgabenti būtent šiam žiedui statyti. Tačiau iki mūsų dienų išliko tik nedidelis apskritimas. Tikėtina, kad visas statinys niekada ir nebuvo baigtas.
Antrojo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje jau buvusių kromlechų viduje iškilo apie trisdešimties menhyrų, sujungtų akmens architravais, žiedas. Žiede pasagos forma buvo išdėstyti penki trilitai – trijų akmenų konstrukcijos – o pasagos viduje padėtas plokščias luitas, vadintas Aukuro akmeniu. Paskutinėms statyboms naudoti vietinio smiltainio gabalai – gali būti, kad jie pagaminti iš ankstesnių kromlechų. Į rato vidų buvo galima patekti keliu, skersai kurio buvo vadinamieji Kulno ir Skerdynių akmenys.
Susidomėjimo Stonhendžui duoda nežinomas statybos būdas – nežinia, kaip čia buvo atgabenti ir į tokį aukštį pakelti daugiau nei 50 tonų sveriantys luitai – ir statinio paskirtis. Jeigu Stounhendžas būtų pastatytas per metus, tai jo statybai reiktų 10 000 žmonių, nors iš tiesų, greičiausiai statyba buvo sezoninė ir truko kelias kartas.[1] Kryptis, kuria išdėstyti akmenys, leidžia spėti, kad kompleksas naudotas astronominiais tikslais (vasaros saulėgrįžą virš Kulno akmens pakyla saulė), o tokie stebėjimai buvo religinių apeigų dalis
Statinys 1986 m. įtrauktas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ James E. McClellan III, Harold Dorn. Science and Technology in World History: An Introduction, JHU Press, 2006, 24-25 p. ISBN 978-0-8018-8360-6.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 |
UNESCO pasaulio paveldas Objekto nr. 373 (anglų k.) • (prancūzų k.) |
