Savojos grafystė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| it. Contea di Savoia pranc. Comté de Savoie Savojos grafystė | ||||
| Šventosios Romos imperijos valstybė | ||||
| ||||
|
Herbas | ||||
 | ||||
| Sostinė | Šamberi | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Pirmasis grafas gavo Savojos grafo titulą | 1003 m., 1003 | |||
| - Pakėlimas į Savojos hercogystę | 1416 m. | |||
Savojos grafystė (pranc. Comté de Savoie; it. Contea di Savoia) – valstybė, susidariusi XI a. žlungant Antrajai Burgundijos karalystei. Kartu iš šios karalystės susidarė ir laisvosios Šveicarijos komunos.
Humbertas I Baltarankis iš Savojos kilmingųjų giminės 1003 m. gavo grafo titulą iš paskutinio Arelato karalystės karaliaus Rudolfo III Burgundo. Jis parėmė Šventosios Romos imperatoriaus Henriko II teises į paveldėjimą, už ką mainais gavo Aostos slėnį.
1032 m. mirus karaliui Rudolfui Humbertas išsyk priėmė Henriko II įpėdinio imperatoriaus Konrado II valdžią. Mainais už paramą konflikte su Blua grafu Odu II jis gavo šiaurinę Maurienne dalį (dalis Vjeno grafystės, kuri tada buvo Vjeno arkivyskupų feodas) bei žemių Šable (Chablais) regione bei Tarantezo slėnyje (Vallée de la Tarentaise), kuris tada buvo Tarantezo arkivyskupų, kurių būstinė buvo Mutjė (Moûtiers), feodas.
Arelato karalystė liko tik kaip titulas Šventosios Romos imperatorių titulatūroje. Tuo tarpu Humberto palikuonys kaip grafai išlaikė savo nepriklausomybę. Jo jaunesnysis sūnus Otas 1046 m. vedė Adelaidę Suzietę, Turino markizo Ulriko Manfredo II Turiniečio dukterį, kartu gaudamas ir dalį gretimų žemių iš kaimyninio Pjemonto, priklausiusių Turino markai (Suza).
Savojos grafai savo valdas dar padidino 1218 m., kai paveldėjo Vo žemes šiauriau Ženevos ežero iš išmirusios Ceringenų (Zähringen) giminės. Savojos grafas Tomas I 1220 m. užėmė Pinerolo ir Šamberi miestus, pastarasis po to tapo Savojos sostine. Tomo I sūnus grafas Petras II 1240 m. buvo Anglijos karaliaus Henriko III, vedusio jo dukterėčią Eleonorą Provansalę, pakviestas atvykti į Angliją. Petrą II Anglijos karalius paskyrė Penkių uostų lordų saugotoju (Lord Warden of the Cinque Ports) ir gavo Ričmondo erlo titulą. Petras II Londone pastatė Savojos rūmus (Savoy Palace).
1313 m. Savojos grafas Amadėjus V iš Imperatoriaus Henriko VII oficialiai gavo imperinį pavaldumą (tapo pavaldus tiesiogiai Šventosios Romos imperatoriui). Formaliai aukštesnė Arelato karalystė visiškai nustojo egzistuoti po to, kai Dofinė 1349 m. atiteko Prancūzijos karūnos princui (vėliau karaliui Karoliui V Išmintingajam, o Savojos grafas Amadėjus VI („Žaliasis grafas“) 1365 m. imperatoriaus Karolio IV Liuksemburgiečio buvo paskirtas Arelato imperiniu vikaru.
„Raudonasis grafas“ Amadėjus VII gavo 1388 m. priėjimą prie Viduržemio jūros, kai įsigijo Nicos grafystę. O jo sūnus Amadėjus VIII 1401 m. nusipirko Ženevos grafystę.
Išsiplėtusios Savojos žemės 1416 m. imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio buvo paskelbtos hercogyste, taip Savojo grafystė tapo Savojos hercogyste, kuri egzistavo 1416–1718 m.
Savojos grafai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Humbertas I Baltarankis (1003–1047/48)
- Amadėjus I Uodega, sūnus (1030/48–1051/56)
- Otas I, brolis (1051/56–1060)
- Petras I, sūnus (1060–78)
- Amadėjus II, brolis (1078–80)
- Otas II, sūnus (1080–1082/91)
- Humbertas II Riebusis, brolis (1082/91–1103)
- Amadėjus III, sūnus (1103–48)
- Humbertas III Palaimintasis, sūnus (1148–89)
- Tomas I, sūnus (1189–1233)
- Amadėjus IV, sūnus (1233–53)
- Bonifacijus I, sūnus (1253–63)
- Petras II Mažasis Karolis Didysis, dėdė (1263–68)
- Pilypas I, brolis (1268–85)
- Amadėjus V Didysis, sūnėnas (1285–1323)
- Edvardas Liberalas, sūnus (1323–29)
- Aimonas Taikusis, brolis (1329–43)
- Amadėjus VI Žaliasis grafas, sūnus (1343–83)
- Amadėjus VII Raudonasis grafas, sūnus (1383–91)
- Amadėjus VIII Taikusis, sūnus (1391–1416). Taip pat buvo išrinktas antipopiežiumi Feliksu V.
1416 m. Savojos grafas Amadėjus VIII buvo pakeltas į Savojos hercogus.