Sanskrito drama
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Sanskrito drama – klasikinė senovės Indijos drama, kurta sanskrito kalba.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Užuominų apie dramą Indijoje galima rasti nuo I a. (minima Patandžalio Mahābhāṣya). Visgi klasikinė sanskrito drama pirmąsyk plačiai aprašoma ir teoretizuojama Bharatos „Natjašastroje“ (susirutuliojo ~IV a.). Jokių konkrečių dramų iki šio laikotarpio nėra žinoma. Be „Natjašatros“ žinoma dar keletas dramaturgijos traktatų: Dhanandžajos Daśarūpaka (X a.), Sagaranandino Nāṭakalakṣaṇaratnakośa (XI a.), Ramačandros ir Gunačandros Nāṭyadarpaṇa (XII a.), Šaradatanajos Bhāvaprakāśa (XII–XIII a.), Šingabhūpalos Rasārṇavasudhākara (XIV a.), Rūpagosvamio Nāṭakacandrikā (XVI a.). Tiesa, nors dramaturgijos traktatų parašyta gerokai po XII a., bet pati sanskrito drama tuo laiku šiaurės Indijoje dėl musulmonų įtakos nunyko ir buvo nagrinėjama kaip literatūros, o ne teatro šaka.
Žanrai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išskiriama 10 pagrindinių žanrų (rūpaka):
- istorinė drama (nāṭaka) – kūrinys, pasakojantis apie plačiai žinomas praeities asmenybes. Dramos pabaigoje herojus turi pasiekti tikslą, susijusį su pareigos (dharma), meilės (kāma) arba gerovės (artha) sfera. Tai populiariausias sanskrito dramos žanras.
- išgalvota drama (prakaraṇa) – šios dramos veikėjus ir siužetą išgalvoja autorius, bet stiliumi ji artima nāṭaka žanrui. Pagrindinis išgalvotos dramos herojus yra brahmanas, ministras arba prekijas, neturi dieviškų savybių kaip nāṭaka pagr. veikėjas.
- satyrinis monologas (bhāṇa) – išgalvoto siužeto kūrinys, kuriame veikia sąvadautojas (viṭa), išsilavinęs miestietis (pīṭhamarda), kurtizanės.
- nesantaikos drama (vyāyoga) – kūrinio esminis motyvas – nesantaika, ginčas. Pagrindinis herojus – karališkos kilmės išminčius. Veikia gerai žinomi veikėjai.
- jungiančioji drama (samavakāra) – drama, kurią sudaro keli nesusiję siužetai, vėliau susijungiantys į vieną. Būdingi karo, veiksmo, galios elementai. Veikėjai – dievai, demonai, pusdieviai, antgamtiškos būtybės.
- kovinė drama (ḍima) – šio pobūdžio dramoje vyrauja įsiūčio emocija ir 16 nuožmių veikėjų (visi priklausantys tamsos pasauliui – ypač rakšasai, jakšai, pišačai). Kovinės dramos siužetui parenkama gerai žinoma istorija.
- persekiojimo drama (īhāmṛga) – sukurta, bet mitologija besiremianti drama, kurioje aukštakilmis veikėjas persekioja nepasiekiamą moterį, bet žūva.
- tragedija (utsṛṣṭāṅka) – joje veikia tik mirtingieji, veiksmas sukasi apie tuoj mirsiančio žmogaus, jo artimųjų raudas.
- gatvės vaidinimas (vīthī) – vienaveiksmis vaidinimas, vaizduojantis gerai žinomo kūrinio epizodą. Manoma, kad atliktas religinių procesijų metu.
- farsas (prahasaṇa) – į satyrinį monologą panaši drama, kurioje veikia komiški veikėjai.
Siužetas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindine spektaklio struktūros dalimi laikomas veiksmas (aṅka). Tačiau veiksmo eigoje vaizduojamos tik tos siužeto situacijos, kuriose glūdi estetinė emocija (rasa). Kiti įvykiai – įžanginiai, šalutiniai, ilgalaikiai arba mažiau įdomūs, taip pat tie, kurių tradiciškai neleidžiama pavaizduoti scenoje, bet kurie reikalingi jungiant skirtingus dramos epizodus – pagarsinami įterptinėse scenose. Dramos veiksmas plėtojamas intermedijų (arthopakṣepaka) pagalba. Skiriamos 5 intermedijos:
- Aiškinamoji scena (viṣkambha arba viṣkambhaka) – supažindina žiūrovus su tais pasakojimo epizodais, kurie leidžia susieja jau įvykusius įvykius su įvyksiančiais, ir padeda išlaikyti pasakojimo nuoseklumą. Tai monologas arba kelių veikėjų pokalbis sanskritu.
- Įžanginė scena (praveśaka) – joje veikia antraeiliai veikėjai, kalbantys prakritais. Ja pristatomas metų arba paros laiką, kuriuo vyksta veiksmas, veiksmų motyvai, užslėptą kokio nors reikšmingo veiksmo motyvą, įgalina suvokti pagrindinę temą.
- Pranešimas (cūlikā) – skelbiamas anapus scenos, iš už uždangos. Skirta dramatiškiems epizodams, tai svarbių veikėjų kalbos, sukeliančios laukimo, įtampos pojūtį.
- Jungiančioji scena (aṅkāvatāra) – skirta pranešti sekančio veiksmo temą ir jos turinį.
- Pristatymo scena (aṅkāsya arba aṅkamukha) – skirta glaustai pranešti apie viso spektaklio arba veiksmo temą.
- Dar gali būti įvestas papildomas veiksmas (garbhāṅka) – tai nedidelis vaidinimas, įterpiamas prieš spektaklio veiksmo kulminaciją ir leidžia įvesti į pasakojimą stebuklinį elementą.
Siužetas vystomas scenoje vaidinant, kad dalis veikėjų teksto negirdi: svagatam arba ātmagatam (monologas, perteikiantis veikėjo jausmus, užmačias, abejones), apavāritam (dialogas, kurio kiti veikėjai negirdi), janāntikam (pokalbis, kurio negirdi vienas ar keli veikėjai), karṇe evam evam (pašnabždėjimas į ausį, kurio negirdi žiūrovai).
Drama
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žymiausi kūrėjai ir jų kūriniai: