Robert Musil

Robert Musil

Robert Musil (Robertas Muzilis, 1880 m. lapkričio 6 d. – 1942 m. balandžio 15 d.) – austrų rašytojas bei teatro kritikas, monumentalus, nors ir nebaigtas romanas „Žmogus be savybių" kad ir pavėluotai pelnė jam didžio XX a. vokiečių stilisto ir moralisto vardą.

Biografija

Gimė ir augo Austrijos-Vengrijos imperijoje Klagenfurte, buvo vienturtis sūnus. Pagal tėvo – inžinieriaus ir aukštosios mokyklos dėstytojo – valią privalėjo tapti karininku, tad nuo dvylikos metų gyveno internate, mokėsi karininkų mokykloje, karo akademijoje Vienoje, tapo leitenantu. Tada baigė aukštuosius civilinės inžinerijos mokslus Brno, 1902–1903 m. buvo asistentas Štutgarto aukštojoje technikos mokykloje, tačiau inžinerinis išsilavinimas neatitiko jo interesų. 1903 m. persikėlė į Berlyną; čia studijavo filosofiją ir psichologiją, domėjosi gamtos mokslais ir literatūra. 1908 m. Muzilis su pagyrimu apgynė mokslinį darbą apie fiziko ir filosofo Ernsto Macho gamtamokslio pozityvizmo teoriją. Habilitacijos ir mokslininko bei dėstytojo karjeros atsisakė norėdamas atsidėti literatūrai. 1910 m. persikėlęs į Vieną pradėjo dirbti bibliotekininku Vienos aukštojoje technikos mokykloje. 1911 m. vedė Martą Markovaldi. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios bendradarbiavo ne viename leidinyje, išgarsėjo kaip puikus eseistas. 1914 m. „Neue Rundschau", kurio redaktoriumi Muzilis tapo, išspausdino karo entuziazmu trykštantį jo esė „Europietiškumas, karas, vokiškumas." („Europäertum, Krieg, Deutschtum").

Kaip atsargos karininką Muzilį pašaukė į Pirmąjį pasaulinį karą, jis buvo ne kartą apdovanotas. 1916–1917 m. leido laikraštį kareiviams „Soldaten Zeitung", paskui perkeltas į karo spaudos tarnybą Vienoje. Po karo įsijungė į pogrindinę organizaciją „Katakomba", tačiau greit atsiribojo nuo marksistinių-leninistinių jos principų.

Nuo 1918 m. Muzilis buvo laisvas rašytojas, nuo 1921 m. – ir teatro kritikas. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje gyveno pakaitomis Berlyne ir Vienoje. Būdamas 56-erių patyrė insultą, po jo iki galo taip ir neatsigavo. Dar 1933 m. jo kūriniai buvo uždrausti Vokietijoje, o 1938 m., prijungus Austriją, jie tapo draudžiami ir Austrijoje. Tad 1938 m. Muzilis su žmona emigravo į Šveicariją, iš pradžių į Ciurichą, vėliau į Ženevos kantoną. Paskutiniais metais gyveno labai skurdžiai ir socialiai izoliuotas. Muzilis mirė nuo insulto 1942 balandžio 15 d. Ženevoje, jo pelenai išbarstyti miške prie Ženevos.

Kūryba ir percepcija

Praėjus septyneriems metams po mirties, Londono Times pavadino jį „žymiausiu šios amžiaus pusės vokiškai rašiusiu romanistu ir drauge nežinomiausiu šio amžiaus rašytoju“. Iš tiesų iki to laiko Muzilis tebuvo žinomas tik literatūra besidominčių žmonių ratui, laikiusiam jį genialiu, Džoisui ir Prustui prilygstančiu prozininku.

Muzilio stilių kritika laiko itin asmenišku, be į akis krintančių išorinių efektų. Aprašomi ne įvykiai, o gestai ir būsenos. Skvarbus, pašaipus pasakotojo žvilgsnis, ironiški vertinimai atsispindi replikose, posakiuose, palyginimuose. Ypač taiklūs personažų išorės, veiksmų apibūdinimai ir sąmonės tėkmės įvaizdinimai. Intelektualumu, svarstymo jėga tekstai priartėja prie esė.

Auklėtinio Terleso sumaištys

Romanas „Auklėtinio Terleso sumaištys“ (1906) išgarsino jauno rašytojo vardą. Jau šis pirmasis kūrinys pasižymi psichologizmu, jame ryškūs vėliau išpopuliarėjusio ekspresionistinio stiliaus bruožai. Tai subtili paauglystės studija, paremta paties Roberto Muzilio išgyvenimais karo mokyklos internate, tačiau ši knyga – ne autobiografinis romanas. Karo mokyklos patirtis tėra medžiaga, kuria remdamasis rašytojas įžvalgiai ir tiksliai aprašo jaunuolio brendimą. Romane sukurtas ir pranašingas artėjančios diktatūros, pavienį žmogų prievartaujančios sistemos paveikslas.

Pjesės

1921 m. išleista pjesė „Svajokiliai" 1923 m. buvo apdovanota Kleisto premija, tačiau pastatyta tik 1929 m. Autorius labai piktinosi nevykusiu pastatymu, netgi dėjo pastangas užkirsti jam kelią. Didesnio pasisekimo sulaukė kita jo pjesė „Vincentas ir reikšmingų vyrų draugė" (1924 m.). „Svajokiliai" – bene pirmas vokiečių kalba parašytas dramos kūrinys, pasukęs tokiu negailestingu žmogaus sielos gelmių tyrinėjimo keliu, kuriuo vėliau leidosi ne vienas garsaus vokiečių, šveicarų, austrų dramaturgas – ne viena pjesės mintis ir motyvas plėtojami Boto Štrauso, Gerhardo Roto, Pėterio Handkės, Makso Frišo kūryboje. Muzilio žmonės patiria tikrovės nyksmą, tapatybės netektį ir jausmų netikrumą. 1929 m. Muizliui paskirta Gerharto Hauptmanno premija. Paskutinisiais XX a. dešimtmečiais iš XXI a. pradžioje pjesė sėkmingai vaidinama ne tik vokiškai kalbančių Europos šalių teatruose – sėkmingai atsiskleidė šios dramos šiuolaikiškumas, autoriaus gebėjimas žaisti utopinio gyvenimo modeliais. 1988 m. ši pjesė buvo ekranizuota.

Bibliografija

• Auklėtinio Terleso sumaištys (Die Verwirrungen des Zöglings Törleß), 1906 m.
• Sąjungos (Vereinigungen), 1911 m.
• Svajokliai (Die Schwärmer), 1921 m.
• Vincentas ir reikšmingų vyrų draugė (Vinzenz und die Freundin bedeutender Männer), 1924 m.
• Trys moterys (Drei Frauen), 1924 m.
• Žmogus be savybių (Der Mann ohne Eigenschaften), 1930 m.
• Palikimas gyvam esant (Nachlaß zu Lebzeiten), 1936 m.
• Apie bukumą (Über die Dummheit), 1937 m.

Nuorodos

• Auklėtinio Terleso sumaištys, Vilnius: Tyto alba, 1998. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė
• Svajokliai. Vilnius: Apostrofa, 2009. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė
• Žmogus be savybių. Vilnius: UAB Vada, 2004, Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas.
• Pokalbius apie austrų rašytojus. Vilnius: Pradai, 1999)
• Pjesės "Svajokliai" recenzija
• Romano "Žmogus be savybių" recenzija Literatūros veikėjų sąjungos puslapyje
• Interviu su vertėja Rūta Jonynaite mėnraštyje "Metai"
• Tarptautinė Roberto Muzilio draugijos puslapis (vok.)
• Trumpa biografija ir bibliografija originalo kalba (vok.)
• Geriausios knygos, Žmogus be savybių Archyvuota kopija 2012-02-07 iš Wayback Machine projekto. (angl.)