Portugalijos istorija

Portugalijos istorija – Portugalijos ir jos teritorijos istorija. Ji kupina radikalių posūkių: valstybės iškilimas XV–XVI amžiais, po to einantis nuosmukis, o vėliau – politinis ir ekonominis atsigavimas.

Etimologija

Žodis „Portugalija“ kilo iš romėnų Portus Cale. Kalė (Cale) buvo senovės gyvenvietė Duero, įtekančio į Atlanto vandenyną šiaurinėje dabartinės Portugalijos dalyje, žiotyse. Apie 200 m. pr. m. e. romėnai atėmė Iberijos pusiasalį iš kartaginiečių po Antrojo pūnų karo, užėmė Kalę ir ją pavadino Portus Cale („Kalės uostas“). Viduramžiais sritis apie Portus Cale svebų ir vizigotų pradėta vadinti Portucale. VII–VIII a. Portucale pavirto Portugale ir IX a. terminas buvo plačiai naudojamas vadinti regionui tarp Duero ir Minjo upių. Minjas vėliau tapo šiaurine Portugalijos ir Ispanijos siena. XI–XII a. Portugale pavirto Portugalija.

Tačiau žodžio Cale kilmė yra ginčų objektas. Kai kurie istorikai mano, kad graikai pirmieji įkūrė miestą, o pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio kallis „gražus“, turint galvoje Duero slėnio grožį. Kiti mano, jog Cale yra galecų, vietinės regiono tautos, žodis. Gali būti, kad Cale yra keltų kilmės žodis, nes jų daug pasitaiko regione. Cale ar cala reikštų „uostas“ ir būtų užuomina į anksčiau buvusį keltų uostą. Kitos teorijos: Cale yra Galecijos šaknis, žodis kilęs iš Caladunum.

Bet kokiu atveju Portu iš „Portugalijos“ tapo Porto, miesto, išaugusio vietoj Kalės Duero žiotyse, pavadinimu. O portas tapo anglų kalboje iš Duero slėnio atvežtu vynu portu. O Cale tapo Gaja (Vila Nova de Gaja), miesto kairėje upės pakrantėje, pavadinimu.

Pagrindinės kalbos Iberijoje apie 200 m. pr. m. e.

Ankstyvoji istorija

Pagrindinis straipsnis: Priešistorinė Iberija

Dabartinę Portugalijos teritoriją apgyvendino neandertaliečiai, o po jų Homo sapiens.

Pirmo tūkstantmečio prieš m. e. pradžioje į Portugaliją iš centrinės Europos atvyko kelios keltų bangos ir susimaišė su vietiniais gyventojais, sudarydami daugybę naujų genčių. Pagrindinės gentys: galecai šiaurėje, lusitanai centrinėje Portugalijoje, keltikai iš Alentejo ir kinetai ar koniai iš Algarvės. Mažiau svarbios gentys: brakarai, celernai, ekvesai, groviai, interamikai, leunai, luankvai, limikai, narbasai, nemetatai, pesurai, kvakvernai, seurbai, tamaganai, tapolai, turdulai, turdulai veterai, Turdulo opidos, turodai ir zelai).

Pietinėje šalies daly buvo nenuolatinių pajūrio gyvenviečių, kurias įkūrė finikiečiai-kartaginiečiai (pvz.: Tavira Algarvėje).

Romėnų užkariauta Ispanija

Romėnų Lusitanija ir Galecija

219 m. pr. m. e. romėnai pirmąkart įsiveržė į Iberijos pusiasalį. Per 200 metų beveik visas pusiasalis buvo prijungtas prie Romos imperijos. Kartaginiečiai, romėnų priešai Pūnų karuose, buvo išvyti iš jų pajūrio kolonijų.

Dabartinės Portugalijos teritorijos užkariavimas užtruko kelis dešimtmečius: jis prasidėjo pietuose, kur koniai tapo romėnų sąjungininkais. Romėnai buvo išstumti, kai 194 m. pr. m. e. šiaurėje prasidėjo sukilimas. Lusitanai ir kitos Viriato vadovaujamos gentys išvijo romėnus iš visos Portugalijos. Roma pasiuntė daugybę legionų ir geriausius generolus į Lusitaniją, bet veltui. Lusitanai įgijo vis daugiau teritorijos, tad romėnai pakeitė strategiją. Jie papirko Viriato pasiuntinį užmušti savo vadą. Po Viriato nužudymo maištas greitai buvo nuslopintas.

Roma įvedė kolonijos režimą. Tuo metu Lusitanija suklestėjo ir buvo įkurta daugybė šiuolaikinių Portugalijos miestų. 27 m. pr. m. e. Lusitanija gavo Romos provincijos statusą. Vėliau šiaurėje buvo įkurta Galecijos provincija su sostine Brakara (dabar Braga).

Germanų karalystės Iberijoje, 560 m.

Germanų karalystės

Pagrindiniai straipsniai: Svebai, Vizigotai

V a. į pusiasalį įsiveržė germanų gentys: svebai, vandalai ir jų sąjungininkai Sarmatijos alanai. Tik svebų (kvadai ir markomanai) karalystė išliko iki kito germanų antplūdžio, kai atvyko vizigotai, užkariavo pusiasalį ir išvijo ar asimiliavo vandalus ir alanus. Galiausiai vizigotai užėmė svebų karalystę ir jos sostinę Brakarą 584–585 m.

Burai, germanų gentis lydėjusi svebus, įsikūrė tarp Kavado ir Honemo upių ir sritis buvo pavadinta Terras de Boiro ar Terras de Bouro (Burų žemės). Kita nežymi jėga buvo alanai, kurių gyvenviečių liekanų randama Alekere, Koimbroje ir Lisabonoje.

Islamo ekspansija 622–750 m.

Maurų valdymas

711 m. musulmonai maurai (daugiausia berberai, bet buvo arabų) iš Šiaurės Afrikos įsiveržė į Iberijos pusiasalį ir užkariavo Vizigotų karalystę. Nuo tada jie ėmė valdyti beveik visą Iberijos pusiasalį, įskaitant ir Portugaliją. Ten susiformavo islamiškas Al-Andalus regionas, kuriame suklestėjo Islamo menas, kultūra ir religija.

VIII–XI a. Al Andalūziją valdė Kordobos kalifatas, o šiam suirus, Portugalijos teritorijoje susiformavo keletas taifų, kurių svarbiausios buvo Algarvė, Lisabona, Badachosas, Silvesas ir kt. XI a. viduryje Portugalijos pietinėje teritorijoje hegemoniją išplėtė Sevilija.

Vis labiau stiprėjant krikščionims šiaurėje (šiems pavyko užkariauti šiauriausias dabartinės Portugalijos sritis), Sevilija pasikvietė į pagalbą Almoravidus iš Mauritanijos. Šie prijungė Al-Andalūziją prie savo didelės imperijos. XII a. viduryje Almoravidams vėl nusilpus, krikščionims pasisekė paimti Lisaboną. Tuo metu Pietinę Portugalijos dalį užvaldė iš Maroko kviesti Almohadai.

Portugalijos susiformavimas

Daugybė išvytų gotų kilmingųjų įsikūrė neužkariautoje Astūrijos aukštumoje. Iš čia jie bandė atgauti prarastas žemes: šis karas vadinamas Rekonkista.

868 m. grafas Vímara Peres atgavo ir valdė sritį tarp Dueno ir Minjo upių. Šalis buvo pavadinta Portugalija.

Nors Portugalija buvo Leono karalystės vasalas, silpniems karaliams valdant kartais būdavo nepriklausoma.

Portugalija de jure pirmąkart tapo nepriklausoma (kaip Galicijos ir Portugalijos karalystė) valdant Garsijai II 1065 m. Vykstant feodaliniams vaidams didikai sukilo ir 1072 m. Portugalija grįžo į Leono ir Kastilijos sudėtį, valdant Garsijos II broliui Alfonsui VI.

1095 m. Portugalija beveik visiškai atsiskyrė nuo Galicijos karalystės. Šalį sudarė kalnai, viržynai ir miškai, šiaurėje Portugaliją ribojo Minjas, o pietuose Mondegas.

Burgundų dinastija (1143–1383)

XI a. pabaigoje Burgundijos riteris Henrikas tapo Portugalijos grafu ir apgynė savo nepriklausomybę sujungęs Portukalės ir Koimbros grafystes. Jis pasiskelbė nepriklausomu, kai tarp Leono ir Kastilijos karalysčių vyko karas. Taip Portugalijoje įsitvirtino pirmoji Burgundų dinastija, kuri dar vadinama Afonsinais.

Henrikas mirė nepasiekęs savo tikslo. Jo sūnus Afonso Henriques tapo šalies valdovu. Bragos miestas, neoficialus krikščionybės centras Iberijos pusiasalyje, patyrė kitų regionų konkurenciją. Koimbros ir Porto valdovai ir Bragos dvasininkija reikalavo Portugalijos nepriklausomybės.

Portugalija savo šalies pradžia laiko 1128 m. birželio 24 d., kai įvyko São Mamede mūšis. Alfonsas pasiskelbė Portugalijos princu, o 1139 m. pirmuoju Portugalijos karaliumi. 1143 m. su Šventojo Sosto atstovų pagalba Zamoros konferencijoje Portugalijos nepriklausomybė buvo formaliai pripažinta, o princas buvo oficialiai pavadintas Dux Portucalensis. 1179 m. Alfonsas I popiežiaus buvo paskelbtas karaliumi. Po São Mamede mūšio pirmąja Portugalijos sostine buvo Gimarės. Vėliau, kai Portugalija buvo pripažinta nepriklausoma valstybe, sostinė buvo perkelta į Koimbrą.

1249–1250 m. Algarvė, piečiausias šalies regionas, buvo atimtas iš maurų. 1255 m. Lisabona tapo Portugalijos sostine.

Portugalijos sausumos sienos buvo labai stabilios. Sienos su Ispanija beveik nepakito nuo XIII a. Vindzoro sutartis (1386 m.) sukūrė Didžiosios Britanijos ir Portugalijos sąjunga, kuri išliko iki šių dienų. Nuo seniausių laikų žvejyba ir užsienio prekyba buvo svarbiausi ekonominiai šaltiniai. Henriko Jūreivio susidomėjimas tyrinėjimais ir plėtra navigacijoje sąlygojo Portugalijos ekspansiją ir sukėlė mokslo šuolį geografijoje, matematikoje ir technologijoje.

Avisų dinastija (1385–1580)

Pasibaigus Burgundų dinastijai, po trumpo tarpuvaldžio į valdžią atėjo nauja, Avisų dinastija, kurios valdymas sutampa su Portugalijos aukso amžiumi.

XV–XVI a. Portugalija buvo viena galingiausių valstybių Europoje, o jos ekonominė, politinė ir kultūrinė įtaka prilygo Anglijai, Prancūzijai ir Ispanijai. Nors nedominavo Europos reikaluose, Portugalija turėjo didelę kolonijinę prekybos imperiją visame pasaulyje, kurią rėmė galinga talasokratija.

XV a. pabaigoje Portugalija išvijo vietinius žydus kartu su pabėgėliais iš Kastilijos ir Aragono po 1492 m. Be to, daugelis žydų buvo verčiami priimti krikščionybę. Daugelis žydų slapta laikėsi judaizmo ir jiems nuolat grėsė Portugalijos inkvizicija. 1506 m. buvo nužudyta 3000 „naujų krikščionių“ Lisabonoje. Daugelis žydų pirklių pabėgusių į užsienį taip iškilo, kad daugybę amžių užsienyje „portugalas“ reiškė iš Portugalijos kilusį žydą.

Portugalijos kolonijinė imperija

Anachronistinis Portugalijos imperijos (1415–1999) žemėlapis. Raudona – valdos; Rožinė – ištyrinėtos įtakos ir prekybos sritys, į kurias reikštos pretenzijos; Mėlyna – pagrindiniai jūrų keliai ir įtakos sritys.

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos kolonijinė imperija

1415 m. liepos 25 d. žymi Portugalijos imperijos pradžią, kai portugalų armada išvyko į turtingą musulmonų prekybos centrą Seutą Šiaurės Afrikoje su karaliumi Jonu I ir jo sūnumis Duarte, Pedro, Henriku Jūreiviu ir Alfonsu bei legendiniu portugalų herojumi Nuno Álvares Pereira. Rugpjūčio 21 d. miestas buvo užimtas ir atsirado ilgai gyvavusi Portugalijos imperija.

1448 m. mažoje saloje Arguime šalia Mauritanijos krantų buvo pastatyta svarbi pilis, kuri tarnavo kaip feitoria (prekybos postas) prekybai su žemynine Afrika. Keletą metų prieš tai į Portugaliją buvo atgabentas pirmasis Afrikos auksas, aplenkęs arabų karavanus, kurie keliauja per Sacharą.

Tordesilijo sutartimi su Ispanija 1494 m. Portugalija padalino (neištyrinėtą) pasaulį po lygiai Ispanijai ir Portugalijai palei šiaurės-pietų meridianą 1770 km į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio salų. Visos žemės į vakarus priklausė Ispanijai, į rytus – Portugalijai.

Taip Portugalija tapo pirmąja civilizacija, pradėjusia procesą, kurį mes vadiname globalizacija.

João da Nova atrado Dangun žengimo salą 1501 m. ir Šv. Elenos Salą 1502 m. Tristão da Cunha pirmasis pamatė archipelagą pavadintą jo vardu 1506 m. Palei Rytų Afrikos krantą buvusios mažos musulmoniškos valstybės (Mozambikas, Kilva, Brava, Mombasa) buvo sunaikintos ir tapo Portugalijos pavaldiniais ar sąjungininkais.

Du milijonai portugalų valdė milžinišką daugybės milijonų žmonių imperiją Afrikoje, Amerikoje ir Azijoje.

Nuo 1514 m. portugalai pasiekė Kiniją ir Japoniją. Indijos vandenyne ir Arabijos jūroje vienas Kabralo laivų atrado Madagaskarą (1501 m.)

Raudonojoje jūroje Masava buvo šiauriausias portugalų lankomas taškas iki 1541 m., kai Estevão da Gama vadovaujamas laivynas pasiekė Suecą. 1515 m. Afonso de Albuquerque užėmė Ormuzo sąsiaurį Persijos įlankoje ir užmezgė diplomatinius santykius su Persija.

Pačiame Azijos žemyne pirmus prekybos postus įkūrė Pedro Álvares Cabral Kochine ir Kalikute 1501 m., bet svarbesnis įvykis buvo tai, kad Afonso de Albuquerque užkariavo Goą (1510 m.) ir Malaką (1511 m.), o Martim Afonso de Sousa gavo Diu (1535 m.). Į rytus nuo Malakos Albuquerque pasiuntė Duarte Fernandes kaip pasiuntinį į Siamą (dabar Tailandas) 1511 m. ir dvi ekspedicijas į Molukų salyną (1512 m., 1514 m.), kurios įkūrė portugalų koloniją Malajų salyne. Fernão Pires de Andrade aplankė Kantoną 1517 m. ir pradėjo prekybą su Kinija, kur portugalams 1557 m. buvo leista užimti Makao. Japonija, kurią atsitiktinai aplankė trys portugalų pirkliai 1542 m., greitai pritraukė daugybę pirklių ir misionierių. 1522 m. vienas laivas iš Fernando Magelano ekspedicijos grįžo į Ispaniją po kelionės aplink pasaulį.

Ispanijos Habsburgų valdymas (1580–1640)

1578 m. labai jaunas karalius Sebastianas žuvo mūšyje, nepalikęs įpėdinio, o jo kūnas nebuvo rastas. Jo dėdė kardinolas Henrikas tapo karaliumi, bet mirė po dvejų metų. Portugalija buvo susirūpinusi dėl savo nepriklausomybės ir kreipėsi pagalbos, kad gautų naują karalių.

Ispanijos karalius Pilypas II iš motinos pusės buvo Manuelio I anūkas ir tuo pagrindu pareikalavo sosto. Jam pasipriešino Antonijus, Krato vienuolyno vyresnysis ir vieno iš Manuelio II jaunesnių sūnų pavainikis. Po Henriko mirties Ispanija įsiveržė į Portugaliją ir Pilypas II tapo Portugalijos karaliumi Pilypu I 1580 m. Tokiu būdu Portugalijoje įsitvirtino nauja dinastija – Ispanijos Habsburgai, kurių visi atstovai buvo vadinami Filipais. Dėl to šiai dinastijai Portugalijoje prigijo vardas Filipinai.

Ispanijos ir Portugalijos imperijas pradėjo valdyti vienas monarchas, bet tai neužbaigė pasipriešinimo ispanams. Antonijus išsilaikė Azoruose iki 1583 m. ir aktyviai kovojo dėl sosto iki savo mirties 1595 m. Apsimetėliai tvirtino esą karaliumi Sebastianu 1584, 1585, 1595 ir 1598 m. „Sebastianizmas“, mitas, kad jaunasis karalius Sebastianas grįš į Portugaliją ūkanotą dieną, išliko iki naujųjų laikų.

Po XVI a. Portugalijos galia palaipsniui silpo. Nors oficialiai šalis buvo autonomiška, ją valdė ispanų monarchai 1580–1640 m. ir Portugalijos kolonijas puolė ispanų priešai olandai ir anglai, kurie norėjo dominuoti Atlanto vergų ir Tolimųjų Rytų prieskonių prekyboje. Vienu metu olandai net užvaldė Braziliją, bet juos išvijo ispanų-portugalų ekspedicija 1625 m.

Valdant pirmiems dviem Ispanijos karaliams Portugalijoje buvo ramu, nes jie išlaikė Portugalijos statusą, davė aukštus postus portugalų didikams rūmuose, o šalis išlaikė savo valiutą, įstatymus ir vyriausybę. Buvo net pasiūlyta perkelti Ispanijos sostinę į Lisaboną. Vėliau Pilypas IV bandė Portugaliją paversti Ispanijos provincija ir portugalų didikai prarado valdžią.

Bragansų dinastija (1640–1834)

Dėl to ir dėl padidėjusių mokesčių (Trisdešimtmetis karas Ispanijai buvo labai nuostolingas) 1640 m. gruodžio 1 d. Braganzos kunigaikštis, karaliaus Manuelio I palikuonis, pasiskelbė karaliumi Jonu IV ir pradėjo karą su Ispanija. Ceutos valdytojai nepripažino naujo karaliaus ir liko ištikimi Ispanijai. Nors 1640 m. Portugalija gavo nepriklausomybę, Ispanija dar 28 metus stengėsi atgauti Portugaliją, kol 1668 m. pripažino jos nepriklausomybę.

XVII a. daugybė portugalų emigravo į Braziliją. 1709 m. Jonas V uždraudė emigraciją, nes išvyko daugybė gyventojų, o Brazilija tapo vicekaralystė.

Pombalino laikotarpis

Sebastião José de Carvalho e Melo, Pombalio markizas.

Ši 1755 m. vario graviūra vaizduoja Lisabonos griuvėsius liepsnose ir cunamį, griūvantį ant laivų uoste.

1755 m. Portugalijos Ministru Pirmininku tapo Sebastião de Melo, Pombalio markizas. Ši asmenybė žymėjo reformų laikotarpį, kuris Portugalijos istorijoje įvardijamas kaip Pombalino laikotarpis.

Apstulbintas Britų ekonominių pasiekimų, kuriuos jis matė būdamas ambasadoriumi, Melo sėkmingai įvykdė panašias reformas Portugalijoje. Jis panaikino vergovę Portugalijoje ir jos valdose Indijoje, reorganizavo armiją ir laivyną, pertvarkė Koimbros universitetą ir užbaigė krikščionių sektų persekiojimą.

Bet svarbiausios jo reformos buvo ekonominės ir finansinės. Jis įkūrė kelias kompanijas ir gildijas reguliuoti bet kokią komercinę veiklą. Jis apribojo porto vyno gamybos regioną ir užtikrino jo kokybę ir tai buvo pirmas bandymas Europoje kontroliuoti vyno kokybę. Melo valdė tvirta ranką, įvedės griežtus įstatymus visoms socialinėms klasėms nuo didiko iki skurdžiaus bei plačiai tikrino šalies mokesčių sistemą. Dėl šių reformų jis įgijo daugybę priešų, ypač tarp didikų, kurie jį laikė išsišokėliu.

1755 m. lapkričio 1 d. ryte Lisaboną sukrėtė stiprus žemės drebėjimas (spėjama 9 balai pagal Richterio skalę). Miestą sugriovė iki pamatų žemės drebėjimas, cunamis ir kilę gaisrai. Sebastião de Melo per atsitiktinumą išgyveno ir puolė atstatyti miestą su garsiu posakiu: Kas dabar? Mes palaidosim mirusius ir pavalgydinsim gyvus.

Nepaisant katastrofos Lisabona nepatyrė epidemijų ir per metus buvo beveik atstatyta. Naujas Lisabonos centras buvo pastatytas taip, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Buvo pastatyti architektūriniai modeliai, o aplink žygiuojantys kariai imitavo žemės drebėjimą. Naujas senamiestis išliko iki šių laikų ir lankomas turistų. Melo prisidėjo prie seismologijos plėtros sukūręs specialią tarnybą, kurios atstovai buvo nusiųsti į kiekvieną šalies parapiją.

Po žemės drebėjimo karalius Jozefas I ministrui pirmininkui suteikė dar daugiau galios, ir Melo tapo galingu progresyviu diktatoriumi. Jėzuitai buvo išvaryti iš šalies, o jų turtas konfiskuotas. Sebastião de Melo nerodė pasigailėjimo ir persekiojo visus įsipainiojusius asmenis, net moteris ir vaikus. Tai buvo galutinė pergalė prieš ministro pirmininko priešus aristokratus.

XIX a. pradžios krizė

Brazilijos karalius Petras I

1807 m. Portugalija atsisakė prisijungti prie Napoleono Kontinentinės sistemos prieš Didžiąją Britaniją ir generolo Jean-Andoche Junot vadovaujami prancūzai įsiveržė į šalį. Lisabona buvo užimta 1807 m. gruodžio 1 d. Britų intervencija Pusiasalio kare (Napoleono karų etapas) atstatė Portugalijos nepriklausomybę, paskutiniai prancūzų kariai buvo išvyti 1812 m. Karas Portugalijai kainavo Olivenzos miestą, kuris atiteko ispanams. Rio de Žaneiras Brazilijoje buvo Portugalijos sostinė 1808–1822 m. 1820 m. konstitucionalistų maištai kilo Porte (rugpjūčio 25 d.) ir Lisabonoje (rugsėjo 15 d.). Lisabona vėl tapo sostine, kai Brazilija paskelbė nepriklausomybę 1822 m.

Bragansos-Vetinai (1834–1910)

1826 m. mirus karaliui Jonui VI iškilo dinastinė krizė. Jo vyriausias sūnus Brazilijos karalius Petras I trumpam valdė Portugaliją, bet nei brazilai, nei portugalai nenorėjo bendros monarchijos, tad jis perleido Portugalijos sostą 7 metų dukrai Marijai su sąlyga, kad užaugusi ji ves jo brolį Migelį. Nepatenkinti Petro konstitucinėm reformom, žemvaldžiai ir bažnyčia jį nuvertė ir 1828 m. vasarį karaliumi tapo jo brolis Migelis. Tai sukėlė Liberalų karus ir galiausiai Petras 1834 m. privertė Migelį atsisakyti sosto ir keliauti į tremtį ir po jo mirties karaliene tapo Marija II.

Pirmoji respublika

1910 m. spalio mėn. įvyko revoliucija. Buvo siaubiamos bažnyčios, puldinėjami vienuoliai. Vos buvo sudaryta laikinoji vyriausybė, ji visas jėgas nukreipė antireliginei politikai, nepaisant katastrofiškos ekonomikos padėties. Spalio 10 d., praėjus 5 dienoms po respublikos paskelbimo, buvo uždrausti vienuolynai ir religinės organizacijos, o jų turtas konfiskuojamas. Jėzuitai buvo verčiami atsisakyti Portugalijos pilietybės. Antireliginių įstatymų kulminacija buvo Bažnyčios ir Valstybės atskyrimo įstatymas 1911 m. balandžio 20 d.

Atrodė, kad Masonai pasiekė visišką pergalę. Afonso Costa, antireliginių įstatymų autorius, net pareiškė, kad: „Dėl atskyrimo įstatymų per dvi kartas katalikybė Portugalijoje išnyks“.

Afonso Costa

1911 m. buvo patvirtinta respublikos konstitucija, įvestas parlamentinis režimas su apribotom prezidento galiomis ir dviejų rūmų parlamentu. Nepaisant skilimų Portgalijos visuomenėje ir vyraujančioje partijoje, Afonso Costa vadovaujama Portugalijos respublikonų partija išlaikė valdžią dėl klientelistinės politikos, paveldėtos iš monarchijos.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui PRP tikėjosi pasiekti daugybę tikslų: panaikinti Ispanijos įsiveržimo į Portugaliją ir kolonijų užgrobimo grėsmę bei sutelti tautą apie režimą ir partiją. Tačiau visuomenė nebuvo suinteresuota dalyvauti kare, sustiprėjo opozicija ir pagilėjo visuomenės susiskaldymas. Tokiomis aplinkybėmis atsirado du diktatoriai: Pimenta de Castro (1915 m. sausis-gegužė) ir Sidónio Pais (1917 m. gruodis – 1918 m. gruodis). Sidónio Pais bandė „gelbėti tautines vertybes“, uždraudė politines partijas, įvedė vienpartinį režimą. Jis taip pat bandė padaryti respubliką patrauklesnę katalikams ir monarchistams.

Sidónio Pais

Po Sidónio Pais nužudymo 1918 m. gruodžio 14 d. atsirado politinis vakuumas ir kilo trumpas pilietinis karas. 1919 m. sausio 19 d. paskelbtas monarchijos atkūrimas Portugalijos šiaurėje ir po keturių dienų kilo monarchistų maištas Lisabonoje. José Relvas vadovavo koalicinei respublikos vyriausybei, kuri malšino sukilimą. 1919 m. vasario 19 d. monarchistai buvo išvyti iš Porto. Karinė pergalė sugrąžino PRP į valdžią kai ji tų metų rinkimuose laimėjo daugumą.

1919 m. buvo išrinktas konservatyvus prezidentas António José de Almeida ir jam suteikta teisė paleisti parlamentą. Sidónio Pais’o atstatyti santykiai su popiežiumi buvo išlaikyti. Prezidentas bandė susidoroti su 1921 m. gegužės krize, bet liberali vyriausybė ilgai neišsilaikė ir spalio 19 d. įvyko perversmas, kurio metu buvo nužudyta daugybė konservatorių lyderių, įskaitant premjerą António Granjo. Šis įvykis vadinamas „kraujo naktimi“ ir paliko gilias žaizdas politikoje.

Po 1922 m. sausio 29 d. rinkimų prasidėjo stabilumo laikotarpis: PRP vėl laimėjo balsų daugumą. Tačiau partijos sistema buvo neveiksni ir diskredituota. Nors partija laimėdavo rinkimus, nesugebėdavo sukurti stabilios vyriausybės: 1910–1926 m. buvo 45 vyriausybės.

Esant parlamentinei betvarkei vis patrauklesnis atrodė autoritarizmo modelis, kai stipri vykdomoji valdžia įveda tvarką. Kadangi opozicija negalėjo patektį į valdžią konstituciniu būdu (PRP saugojo savo dominavimą), ji kreipėsi pagalbos į armiją. Armijos politinis samoningumas atsirado, kai PRP nusiuntė ją į karą, kurio ji nenorėjo kariauti. Konservatoriams armija atrodė „paskutiniu tvarkos bastionu respublikos chaose“. 1926 m. gegužės 28 d. perversmą rėmė armijos didžioji dalis ir dauguma politinių partijų. Kaip 1917 m. gruodžio mėnesį Lisabonos gyventojai nepuolė ginti respublikos, o paliko ją armijos malonei.

Nauja valstybė (Estado Novo)

Portugalijos kolonijos Afrikoje Kolonijonio karo metu.

Po 1926 m. perversmo atsirado „Antroji respublika“, kuri 1933 m. tapo Estado Novo, kai António de Oliveira Salazar tranformavo Portugaliją į profašistinę link Ašies linkstančia valstybę, kuri vėliau tapo vienpartiniu režimu. 1961 m. Portugalija įsivėlė į karinę operaciją Gojoje, kai įsiveržė Indijos armija. Operacija baigėsi žeminančiu pralaimėjimu ir kolonijų Indijoje praradimu. Angoloje, Mozambike ir Portugalų Gvinėjoje kilo išsivadavimo judėjimas bei Portugalijos kolonijinis karas. Tuo laikotarpiu Portugalija nebuvo atstumtoji ir dalyvavo įkuriant NATO, OECD ir EFTA.

Po Salazaro mirties 1970 m. naujasis vadas Marcelo Caetano suteikė režimo atšilimo viltį, bet karas Afrikoje tęsėsi, politiniai kaliniai liko įkalinti, susirinkimų teisė nebuvo atkurta, cenzūra buvo vos vos sušvelninta, o rinkimai liko griežtai kontroliuojami.

Trečioji respublika

1974 m. „Gvazdikų revoliucija“, efektyvus be kraujo praliejimo kairiųjų karinis perversmas, įvedė „Trečiąją respubliką“. 1975 m. Portugalija suteikė nepriklausomybę visoms užjūrio provincijoms (Províncias Ultramarinas) Afrikoje (Angola, Mozambikas, Bisau Gvinėja, Žaliasis Kyšulys, San Tomė ir Prinsipė). Beveik 1 mln. portugalų ar portugališkos kilmės žmonių paliko šias kolonijas. Tais pačiais metais Indonezija okupavo Portugalijos Timorą, prieš jam suteikiant nepriklausomybę. Makao po susitarimo 1986 m. buvo grąžinta Kinijai 1999 m. Portugalija darė tarptautinį spaudimą, kad užtikrintų Rytų Timoro nepriklausomybę, nes jis juridiškai buvo Portugalijos kolonija (tai pripažino JTO). 1999 m. referendume Rytų Timoras balsavo už nepriklausomybę ir Portugalija ją pripažino 2002 m.

1975–1976 m. kolonijoms suteikus nepriklausomybę baigėsi 560 metų trukusios Portugalijos imperijos gyvavimas bei 15 metų trukęs karas. Po to daugybė portugalų iš kolonijų grįžo Į Portugaliją ir prisidėjo prie ekonominio pakilimo. 1986 m. šalis prisijungė prie Europos Bendrijos (EB) ir Europos Sąjungos 1999 m. 2002 m. įvedamas euras.

Taip pat skaitykite

• Ispanijos istorija

Išnašos

Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.