Polikarpas
| Polikarpas | |
|---|---|
| |
| Polikarpas XVII a. graviūroje | |
| Gimė | 69 m. |
| Mirė | 156 m. (~87 metai) Smirnoje |
| Veikla | Smirnos vyskupas, katalikų, Rytų ortodoksų, anglikonų ir liuteronų šventasis, priskiriamas prie apaštališkųjų tėvų. Buvo apaštalo Jono mokinys, jo paskirtas Smirnos vyskupu prieš 96 m. ištremiant jį į Patmos salą. |
 Vikiteka |
Polikarpas |
Polikarpas (69 m. – apie 156 m. Smirnoje) – Smirnos vyskupas, katalikų, Rytų ortodoksų, anglikonų ir liuteronų šventasis, priskiriamas prie apaštališkųjų tėvų.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Buvo apaštalo Jono mokinys, jo paskirtas Smirnos vyskupu prieš 96 m. ištremiant jį į Patmos salą.
Garsiausi Polikarpo mokiniai – Irenėjus ir Papijas.
155 m. (pagal kitą versiją 158 m.) Polikarpas lankėsi pas popiežių Anicetą, norėdamas apginti Mažojoje Azijoje priimtą Velykų datą, kuri, skirtingai nei Romoje, buvo švenčiama nisano mėnesio 14 dieną, kartu su žydų Paschos švente, neatsižvelgiant į savaitės dieną. Tuo tarpu Romoje, Egipte ir visuose Vakaruose Velykos visada švęstos artimiausią Paschai sekmadienį. Susitarti dėl vieningos datos tuomet nepavyko, tačiau popiežius Anicetas sutiko, kad Smirnos bažnyčia ir toliau laikytųsi įprastos dienos.
Kaip liudija Euzebijus, šeštaisiais imperatoriaus Marko Aurelijaus valdymo metais kilo krikščionių persekiojimas, kurio metu Polikarpas buvo suimtas ir teisiamas. Anot legendos, Polikarpas turėjo galimybę pabėgti, tačiau ja nepasinaudojo. Kartu su keletu kitų krikščionių jis pasitraukė į netoli miesto esančią sodybą. Likus trims dienoms iki mirties, Polikarpas matė regėjimą: liepsnojančią savo pagalvę. Artėjant persekiotojams vyskupas pasitraukęs į kitą vietą, tačiau vergas jį išdavė. Pasitraukti į kitą sodybą Polikarpas nesutikęs. Jis buvo atvestas į stadioną, kuriame jo laukė susirinkusi minia ir prokonsulas – Romos valdžios atstovas. Prokonsulas neatidavė vyskupo sudraskyti žvėrims, o liepė sudeginti ant laužo. Legenda sako, kad liepsnos apėmė Polikarpo kūną jo nepaliesdamos. Kūnas atrodė esąs iš gryno aukso ar sidabro, sklidęs brangiųjų prieskonių aromatas, kad jį išvystų, praregėję aklieji. Budeliui buvo įsakyta vyskupą nudurti, tačiau iš kairiojo šono ištekėję tiek kraujo, kad jis užgesino ugnį. Pasak Tillemont, tai įvykę 166 m., o pasak Basnage, – 169 m.
Iš Polikarpo raštų yra išlikęs vienas laiškas filipiečiams, kuris buvo skaitomas Mažosios Azijos bažnyčiose. Šiame laiške eretikas Markionas pavadinamas Šėtono sūnumi. Taip pat yra išlikęs oficialus jo kankinystės akto egzempliorius „Šv. Polikarpo kankinystė“.[1][2][3]