Patriarchatas

Apie patriarchatą kaip apie bažnytinį terminą skaitykite čia.

Patriarchatas – vėlesnioji pirmykštės bendruomeninės santvarkos stadija, kuriai būdinga giminystės nustatymas pagal tėvą, tėvo valdomos šeimos teisė. Joje pagrindinio valdymo teisė teko vyrui (tėvui).

Platonas ir Aristotelis manė patriarchatą egzistavus nuo pat žmonių atsiradimo. Jų požiūriu, giminė, kurioje valdžia priklauso vyrams, esanti valstybės prototipas. XIX a. antroje pusėje tokią patriarchato sampratą vystė H. S. Maine, C. N. Starcke, E. A. Westermarck ir kt. (ji paprastai įvardijama patriarchaline teorija). Pasak jų, niekad nėra buvę, kad dominuojamą padėtį šeimoje ir visuomenėje užimtų moterys.

XIX a. atsirado manančių, kad patriarchatas susiformavo po matriarchato ir egzistavo laikotarpiu, apimančiu bronzos ir ankstyvąjį geležies amžių (iki karinės demokratijos ir vergovės). Tokio požiūrio laikėsi evoliucionizmo teoretikai, kaip antai L. H. Morgan, J. F. MacLenann ir kt., o išvystė marksizmo teoretikas F. Engelsas. Jo išplėtota samprata ilgą laiką vadovavosi didžiuma tarybinių etnologų (iki XX a. 6-ojo dešimtmečio). Patriarchatas buvo asocijuojamas su gyvulininkyste ir ariamąja žemdirbyste, darbo pasidalijimu, manyta, kad tuo socialinės raidos tarpsniu (neolito pabaiga ir geležies amžiaus pradžia) atsiradusi privatinė nuosavybė, susiskaldžiusi visuomenė, prasidėjęs pirminės gentinės visuomenės irimo ir klasių formavimosi procesas.

Tarp šiuolaikinių antropologų ir sociologų vyrauja konsensusas, kad patriarchatas nėra kultūrinė universalija, kaip kad buvo manoma anksčiau.