Palaimintosios Ludovikos Albertoni ekstazė
| Palaimintosios Ludovikos Albertoni ekstazė | |
|---|---|
| |
| Menininkas | Berninis |
| Metai | 1671−1674 m. |
| Meno kryptis | Barokas |
| Medžiagos, technika | marmuras ir jaspis |
| Matmenys | 188 cm ilgis |
| Miestas (vieta) | Roma, San Francesco a Ripa bažnyčia |
| Muziejus | |
Palaimintosios Ludovikos Albertoni ekstazė (arba „Palaimintosios Ludovikos Albertoni mirtis“) – italų baroko menininko Džian Lorenco Berninio (1598–1680) skulptūra, esanti Altieri koplyčioje San Francesco a Ripa bažnyčioje Romoje. Įvardijama reikšmingiausiu Berninio vėlyvuoju kūriniu.[1]
Apie skulptūrą
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Palaimintoji Ludovika Albertoni (mirusi 1533 m.) priėmė pranciškonės įžadus po vyro mirties 1506 m. ir katalikų bažnyčios paskelbta palaimintąja 1671 m. už pamaldumą ir dorus darbus. Ji mirė nuo karštinės slaugydama sergančiuosius. Berninis gavo užsakymą sukurti skulptūrą 1671 m. iš kardinolo Paluzzo Paluzzi degli Albertoni, kuris buvo Ludovikos tolimas palikuonis ir popiežiaus Klemenso X netikras pusbrolis. Ludovika Albertoni buvo palaidota Altieri koplyčioje ir kardinolas, matyt tikėdamasis, kad ji bus ateityje paskelbta šventąja, iš pagrindų siekė pertvarkyti jos kapo vietą. Berninis darbus atliko nemokamai. Gali būti, kad atsiprašymo vardan, nes jo brolis Luidžis tuo metu buvo ištremtas iš Romos už sodomiją.
Berninio skulptūra vaizduoja Ludovikos Albertoni mirtį. Palaimintoji vaizduojama gulinti su labai sudėtingai išvedžiota drapiruote sudėjusi rankas prie krūtinės, jos galva atmesta atgal. Moters poza tikriausiai įtakota Stefano Maderno gulinčios Šv. Secilijos skulptūros S. Secilia in Trastevere bažnyčioje. Palaimintosios lūpos kiek praviros − simbolizuoja sielos susivienijimą su anapusinę būtimi. Skulptūra idėjiškai turėtų vaizduoti palaimingą žmogaus mirtį už nesavanaudiškumą ir dorybes, parodytas žemiškajame pasaulyje bei liudyti Dievo pažadą apie sielos išgelbėjimą.
Berninis Altieri koplyčioje buvo suprojektavęs langą iš dešinės (šiuo metu beveik uždengtas), kad tikintysis matytų ant palaimintosios krentančią saulės šviesą, kaip dangaus šviesos aliuziją. Stilistiškai skulptūra susijusi su Berninio anksčiau atlikta garsiąja Šv. Teresės ekstazės skulptūra Cornaro koplyčioje Santa Maria della Vittoria bažnyčioje. Šiuo atveju Berninis pakeitė koplyčios išplanavimą ir nebeprojektavo jos kaip vientisos architektūrinės ir skulptūrinės erdvės. Altieri koplyčioje šie elementai yra atskirti. Virš Ludovikos Albertoni skulptūros yra Giovanni Battista Gaulli paveikslas, vaizduojantis Mergelę Mariją ir Kūdikį su šv. Ona. Prie paveikslo rėmo yra sukomponuoti angelų biustai iš stiuko. Angelai tarsi pasitinka kylančią Ludovikos Albertoni sielą. Dar aukščiau vaizduojamas Šv. Dvasią įkūnijantis balandis, kuris turėtų rodyti sielai kelią į rojų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lilian H. Zirpolo. Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture. Scarecrow Press, 2010. p. 186−187