[go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Myriaus mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Myriaus mūšis
Priklauso: Targovicos konfederacija - 1792 m. ATR–Rusijos karas

1792 m. ATR–Rusijos karo žemėlapis
Data 1792 m. birželio 11 d.
Vieta Myrius, Abiejų Tautų Respublika, (dab. Gardino sritis, Baltarusija)
Rezultatas Rusijos pergalė
Konflikto šalys
Abiejų Tautų Respublika Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Juozapas Judickis Borisas Melinas
Pajėgos
8000 Skirtingų šaltinių duomenimis 5500-9600
Nuostoliai
Rusų duomenimis: 400 žuvusių, 150 belaisvių, 2 pabūklai
ATR duomenimis: 120 žuvusių ir 1 patranka
Rusų duomenimis: 6 žuvę, 21 sužeistas[1]
ATR duomenis: apie 250 žuvusių

Myriaus mūšis – vienas pirmųjų nuo Targovicos konfederacijos prasidėjusio 1792 m. ATR–Rusijos karo mūšių, vykęs 1792 m. birželio 11 d. Myriuje (dab. Baltarusija).

Nepaisant skaitlingesnės LDK kariuomenės (8000 prieš 5500), lietuviai buvo sumušti.[2] (kitų šaltinių duomenimis rusų pajėgos siekė iki 9600 karių). Rusijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo leitenanto (generolo poručiko)[3] Boriso Melino (rus. Борис Петрович Меллин), nugalėjo Juzefo Judickio vedamas lietuvių pajėgas. Mūšio baigtis galėjo būti kitokia, jei 900 kareivių, kuriems vadovavo Stanislovas Kostka Potockis ir Tomas Vavžeckis būtų mesti sustiprinti gynybai. Tačiau vietoj to Judickis sušaukė dviejų valandų trukmės pasitarimą. Per šį laiką rusų pajėgos sugebėjo persigrupuoti ir pasiruošti galutiniam kontrpuolimui.

Judickio surengto pasitarimo metu Lietuvos pajėgos buvo paliktos atvirame lauke, apšaudomos rusų artilerijos. Pėstininkų daliniuose, suformuotose daugiausiai iš rekrūtų, prasidėjo panika. 2-oji (Kauno) kavalerijos brigada ir dalis 3-iosios (Pinsko) brigados karių pradėjo trauktis link Myriaus. Netrukus jais pasekė Juozapo Bieliako vadovaujamas 4-asis lietuvių priešakinės sargybos pulkas. Apie 19:30 lietuvių užnugaryje pasirodė Beningseno ir Bukshodeno vadovaujamos rusų kavalerijos kolonos. 20:00 Judickis įsakė likusiems daliniams trauktis.

Atsitraukimo metu Jokūbo Jasinskio vadovaujamų dalinių dėka pavyko atremti rusų kavalerijos ataką ir saugiai atsitraukti į Nesvyžių. Myriaus pilies garnizonas prisijungė prie atsitraukiančiųjų.

Tą pačią dieną rusai užėmė neginama likusią Myriaus pilį. J. Judickis paliko kariuomenę ir gėdingai pabėgo į Gardiną. Netrukus, birželio 17 d. (oficialiai - birželio 24 d.), jis buvo nušalintas nuo pareigų. Vietoje J. Judickio Lietuvos kariuomenės vadu buvo paskirtas anksčiau 2-ąjai divizijai vadovavęs Mykolas Zabiela.[2]

Mūšyje dalyvavusios pajėgos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirma eilė - iš kairės į dešinę:

Antroji eilė, iš kairės į dešinę:

Rusijos pajėgos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyriausiasis vadas: generolas leitenantas Mellinas,

Kavalerija, vadovaujama: generolo majoro Bergmano

  • Grekovo kazokai (apie 400 kavaleristų)

Pėstininkai

  • 1/2 bataliono. iš 2-ojo Muroo muškietininkų pulko (apie 480 karių)
  • 1-asis batalionas, Muromo muškietininkai (960)
  • 2 batalionas. Kozlovskio muškietininkų pulkas (960 x 2)

Benningseno kolona:

  • 6-ojo Iziumo pulko lengvoji kavalerija (880)
  • 1/2 Muromskio muškietininkų pulko 2-ojo bataliono (480)

Bukshodeno kolona:

  • 10 Smolensko dragūnų kuopų (1500)
  • Estijos pulko 2-asis batalionas (600 karių)

13 šešių ir dvylikos svarų patrankų

  1. Хронологический указатель военных действий русской армии и флота. Том I-ый.
  2. 2,0 2,1 Jerzy Łojek (1986). Geneza i obalenie Konstytucji 3 maja. Wydawn. Lubelskie. p. 306. ISBN 978-83-222-0313-2. Nuoroda tikrinta 17 December 2011.
  3. Меллин граф Борис Петрович, biografija.ru
  • Derdej Piotr, Zieleńce Mir Dubienka 1792, Wydawnictwo Bellona, Warszawa 2000, ISBN 83-11-09108-0.
  • Mała Encyklopedia Wojskowa, Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej, Warszawa 1967, Wydanie I, Tom 2.
  • Wolański Adam, Wojna polsko-rosyjska 1792 r, t. 2, Kampanija litewska, Wielkopolska Księgarnia Nakładowa Karola Rzepeckiego, Poznań 1922.
  • Wolański Adam, Wojna polsko-rosyjska 1792 r, Wydawnictwo Volumen, Warszawa 1996, ISBN 83-85218-48-3.