Modernas
Šis straipsnis apie architektūros, dailės stilių. Apie kultūrinį periodą mene ir kt. kultūriniuose reiškiniuose skaitykite straipsnyje Modernizmas.
Modernas (pranc. moderne – šiuolaikinis), kitaip art nouveau, jugendas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios architektūros ir dailės stilius, paplitęs Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mene. Akcentuojama dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrinė kompozicija.
Stiliaus pradžia
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ši meno kryptis populiariausia buvo baigiantis XIX a. ir XX a. pradžioje, jai būdingas tiesių linijų ir kampų atsisakymas, akcentuojant lenktas natūralias gamtos linijas. Moderno laikotarpiu daug dėmesio skirta naujų technologijų, ypač architektūroje, naudojimui.
Įvairiose šalyse ši kryptis vadinta skirtingai. JAV modernas buvo vadinamas „Tiffany“ stiliumi, pagal dailininko L.K. Tiffany pavardę, Prancūzijoje – „art-nouveau“ (naujas menas) ar netgi „fin de siecle“ (pažodžiui „amžiaus pabaiga“), Vokietijoje – jugendu (Jugendstil – „jaunatviškas stilius“), pagal 1896 m. įkurto iliustruoto žurnalo „Die Jugend“ pavadinimą, Austrijoje secesija (Secessionsstil), Anglijoje „modern style“, Italijoje „liberty“ stiliumi ir taip toliau.
1860–1870 m. Europoje vyravo eklektiškas stilius, kuriam buvo būdingas prieš tai vyravusių meno krypčių detalių pakartojimas ir jų jungimas tarpusavyje. 1880 m. menininkų darbuose pradėjo ryškėti naujos krypties požymiai, su eklektika supriešinantys naujas meninės išraiškos priemones. Ryškiausiu moderno bruožu tapo griežtų linijų ir kampų atsisakymas, pirmenybę teikiant švelnioms lenktoms linijoms.
Dažnai šios krypties atstovai naudojo augalinio ornamento formas. Modernas siekė tapti vientisu stiliumi, jungiančiu visus žmogaus aplinkos elementus. Dėl šių priežasčių minėtu laikotarpiu išaugo domėjimasis taikomąja daile: interjero dizainu, keramika, vitražu, knygų grafika. Moderno plitimui daug įtakos turėjo Pasaulinės parodos, kurių metu buvo demonstruojami naujausi pasiekimai technologijų ir taikomosios dailės srityse. Labiausiai modernas išgarsėjo Pasaulinės parodos, vykusios 1900 m. Paryžiuje, metu. Po 1910 m. moderno įtaka ėmė silpti.
Įtaka architektūrai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Moderno architektūroje taip pat atsisakyta stačių kampų ir griežtų linijų, naudota daug metalo ir stiklo, taikytos naujausios to meto technologijos. Moderno stiliaus pastatai išsiskiria įvairių formų ir dydžių langais, puošniomis durimis. Jų dekoravime vyrauja gamtos motyvai, geometriniai ornamentai.
Moderno architektai siekė sukurti ne tik estetiškai patrauklius statinius, bet daug dėmesio skyrė ir funkcionalumui, taip pat – ir interjerui, siekta šių elementų vientisumo. Visi pastato konstrukciniai elementai buvo meniškai apipavidalinami.
Vienas pirmųjų moderno atstovų architektūroje buvo belgas Viktoras Horta (1861–1947 m.). Savo projektuose jis aktyviai naudojo naujas medžiagas, ypač stiklą ir metalą. Pagrindinėms pastatų konstrukcijoms, pagamintoms iš geležies, architektas suteikdavo neįprastas formas, primenančias nerealius, fantastinius augalus. Viskas kurta vieningu stiliumi – laiptų turėklai, šviestuvai, kabantys palubėse, netgi durų rankenos.
Prancūzijoje moderno atstovu tapo Hektoras Gimaras, sukūręs daug įžymių pastatų, bene labiausiai žinomas jo architektūrinis kūrinys – Paryžiaus metro paviljonai. Vienas žymiausių, ir bene labiausiai nuo klasikinės architektūros sampratos nutolęs architektas, buvo katalonas Antonijus Gaudi. Jo sukurti pastatai Barselonoje (Katalonija, Ispanija) taip organiškai įsilieja į aplinkos peizažą, kad atrodo lyg būtų sukurti gamtos, o ne žmogaus rankų.
Moderno stilius turėjo labai daug įtakos ir individualių gyvenamųjų namų, vilų, verslo ir netgi pramonės pastatų statybai. Bene didžiausia naujovė moderno architektūroje buvo eklektiškų bei klasikinių fasado puošybos elementų atsisakymas. Todėl moderno architektūroje negalima išskirti pastatų konstrukcijų ir pastatų dekoravimo. Moderno puošnumo pagrindas – estetiškos formos, kartais priverčiančios pamiršti apie jų tikrąją paskirtį.
Labai didelę reikšmę namo struktūroje turėjo ir vidinių erdvių sukūrimas, pasireiškęs plastiškomis formomis. Moderno pastatų fasadai pasižymi dinamiškomis ir aptakiomis formomis, kartais labai panašiomis į gamtos reiškinius (pagrindiniai A. Gaudi pastatai Katalonijoje ir keletas žymių Ispanijoje, V. Hortos ir A. K. van de Veldės kūriniai Belgijoje, F. Šechtelio – Rusijoje).
Kai kurie moderno architektai pirmenybę vis tik teikė funkcionalumui, siekdami išryškinti pastatų konstrukcinius ypatumus, pabrėžti masės ir apimties santykį (O. Vagnerio ir J. Hofmano pastatai Austrijoje, P. Bėrenso – Vokietijoje, O. Perė – Prancūzijoje).
Buvo architektų, kurie dirbdami moderno stiliumi laikėsi ir kitokių principų. Jie vadinti Glazgo mokyklos atstovais. Stiliaus savitumas, kurį į moderno stilių įnešė Glazgo mokyklos architektai, pasireiškė gana griežtų geometrinių formų supynimu su „kreivų linijų“ dekoratyviais elementais. Pastatai, interjerai ir baldai, sukurti ryškiausio Glazgo mokyklos atstovo Č. R. Makintošo tapo XX a. trečio dešimtmečio modernizmo funkcionalumo pradžia. Aiškios geometrinės formos turėjo lemiamos įtakos moderno stiliui formuojantis Austrijoje ir Vokietijoje.
Kelis dešimtmečius vyravusį moderno stilių pakeitė art deco ir modernizmo architektūra.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Artis Fructus Archyvuota kopija 2009-05-05 iš Wayback Machine projekto. – trumpa moderno stiliaus apžvalga.
- Vilniaus modernas[neveikianti nuoroda] – Stiliaus apžvalga ir Vilniaus pastatai VU gido tinklaraštyje
- Architektas E. Frykas Archyvuota kopija 2013-01-11 iš archive.today