Istoriniai lietuvių drabužiai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – neenciklopedinis stilius Jei galite, sutvarkykite.

Lietuvių istoriniai drabužiai – tarp Lietuvos gyventojų ir etninių lietuvių paplitęs aprangos stilius nuo seniausių laikų iki XX a. Viena šių istorinių drabužių atmainų, paplitusi tarp etninių lietuvių (daugiausia valstiečių) XIX a., vadinama Lietuvių liaudies drabužiais ir sudaro nacionalinę lietuvių aprangą.

Lietuvių mados istorija

Mados Lietuvoje egzistavo ir gilioje senovėje, tik jos ne taip greitai keitėsi. Į klausimą kaip tais laikais puošdavosi švenčių dienomis, ką vilkėjo prastą dieną valstiečiai bei kunigaikščiai gali atsakyti archeologai, ne vieną dešimtmetį tyrinėję senovės lietuvių kostiumus. Geležies amžiuje (I–V am.) rūbai dengė kaklą, krūtinę, rankas ir kitas kūno dalis (pvz., vyrų nešiotos kelnės dengė blauzdas). Šie drabužiai buvo audžiami iš vilnonių siūlų trinyčiu raštu, kuris kur kas puošnesnis už paprastą dvinytį.

Dauguma moterų tais laikais dėvėjo šiuos drabužius: skaisčiai baltus nuometus, galionais apsiūtas liemenes, languotus ar dryžuotus sijonus, kaišytas prijuostes, margaspalves juostas… Nors rūbų elementai visoje Lietuvoje buvo panašūs, tačiau nesunku pastebėti ir esminius jų skirtumus. Dabartinės Aukštaitijos moterų drabužiuose vyravo balta spalva: marškiniai, prijuostė, nuometai, metaliniai karoliai. Marškiniai yra viena iš pagrindinių drabužių dalių. Nors tai nėra viršutinis drabužis, tačiau jų pasiuvimas ir papuošimas turi didelę reikšmę viso aprangos komplekto grožiui ir stiliaus savitumui. Jų puošybai būdingi užausti raudonų medvilninių siūlų (žičkų) rinktiniai raštai tarp alkūnės ir rankogalio. Ant krūtinės – kiauraraštis siuvinėjimas.

Lietuvių moterų apranga

Lėlė su tradicine lietuvių moterų apranga.

Moterys galvas dengė nuometais, kuriuos reikėjo susegti ties smilkiniu. Archeologai mano, kad juos ausdavo iš plonų lininių siūlų. Nuometų galai dažniausiai buvo puošiami raudonų žičkų rinktiniais raštais. Toks papuošimas būdingas ir prijuostei. Sijonas dažniausiai buvo languotas. Mėgstamiausios žalios ir raudonos spalvų deriniai. Liemenės buvo siuvamos pailgintais skverneliais. Jiems būdingas atspalvis, dažnai suvarstomas apyvarais. Kituose Lietuvos regionuose vyravo tamsesnių spalvų drabužiai. Dažniausiai tai – asketiški, įvairių gamtos atspalvių – rudo, pilko, žalio, mėlyno – rūbai, tiesaus kirpimo, sujuosti diržais, padabinti žalvariniais apkaustais, žvangučiais, kuriuos naudojo kaip grožio ir prabangos elementus. Žvangučiai iš pradžių buvo tvirtinami tik prie žirgo kamanų, o vėliau juos pradėjo kabinti ir prie moterų kostiumų detalių (diržų, juostų, piniginių) ir kaklo vėrinių kartu su karoliais. Ši grožio ir prabangos samprata, pasiskolinta iš krikščioniškų kraštų, sumišo su lietuvių pagoniška pasaulėžiūra į skambantį metalą – veiksmingą priemonę atbaidyti piktąsias jėgas.

Tamsių spalvų drabužiai buvo laikomi itin iškilmingais. Neatsitiktinai moterys rinkdavosi pilką spalvą – susikaupimo ir liūdesio ženklą. Rečiau jų rūbuose pasitaikydavo žalia ir melsva spalvos, reiškusios įsimylėjimą ir ištikimybę. Archeologų randamos drabužių skiautelės dažniausiai yra įvairių rudų atspalvių: rudai geltonos, rudai raudonos, rusvos. Vakarų Europoje šventiniuose ir iškilmių drabužiuose dominavo raudona ir balta spalvos, tačiau pasitaikydavo ir žydrų bei raudonų, žydrų ir violetinių atspalvių sąskambių. Tais laikais juoda spalva turėjo keletą reikšmių: vieniems ji atrodė kupina puikybės, kitiems reiškė atsiribojimą nuo aplinkos. Be to, tamsių atspalvių aksomas tuomet buvo laikomas prabangos ženklu.

Lietuvių vyrų apranga

Vyrai vilkėjo vilnonius su rankovėmis drabužius, avėjo odinę avalynę. Žiemą jie nešiojo iš kailio pasiūtus rūbus. Vyriškų tradicinių drabužių komplektas bendras visai Lietuvai. Pagrindinės aprangos dalys – marškiniai, kelnės, liemenė, sermėga, juosta, galvos danga, apavas. Vyrų sermėgos buvo siuvamos iš nedažytų avies vilnos audinių – rudų, pilkų. Kelnės dažniausiai būdavo vienspalvės, kaip sermėga ir marškiniai, kuriuos paprastai nepuošdavo. Be to, labai gražios buvo vyrų ryšėtos juostos, nupintos iš vilnonių siūlų. Mėgstamiausios spalvos – įvairių atspalvių žalia, raudona.

Lietuvių apavas

Kasdieninis valstiečių tiek vyrų, tiek moterų apavas buvo iš liepos karnų pintos vyžos. Taip pat populiarios buvo iš beržo, juodalksnio ar panašaus kieto, bet iš lengvo medžio išskaptuotos klumpės. Odiniai pusbačiai (čeverykos) buvo laikomi kaip išeiginis apavas.

Lietuvių papuošalai

I–V a. viena dirbinio forma išsilaikydavo šimtmečius. Tais laikais savo pavidalą keitė ne visi papuošalai iš karto, vieni dar tebebūdavo senųjų formų, o kiti pakisdavo. Jau nuo I m. e. a. m. antrosios pusės į baltų žemes atėjo svetimos puošybos tradicijos. Kurše žinomi smeigtukai su apskritomis galvutėmis yra vieni iš pirmųjų lietuviškų skolinių. Panašių dirbinių aptinkama Romos periodo germanų gentyse, daugiau jų yra Danijoje. Lietuvoje išskiriamos dvi ypatingos stiklu puoštų dirbinių grupės: smeigtukai apskritomis galvutėmis ir analogiškos segės. Tokių dirbinių daugiausiai buvo Vakarų Lietuvoje. Tai neabejotinai baltiški dirbiniai. Jų chronologija plati, apima III–IV am. Baltų papuošalų, ypač brangių, tradicijos atitiko europines tendencijas.

Nepaisant kai kurių formos ir technologijos savitumų, šie dirbiniai gali būti siejami su to laiko Vidurio Europos ir jos rytinės dalies mados ypatumais. Papuošalų formos visur dažniausiai sekė vietines tradicijas, tai naujojo elemento – stiklo akutės atsiradimą galima vertinti kaip bendraeuropinių tendencijų pasireiškimą. Šios analogijos gali būti suprantamos, kaip prekybos gintaru padariniai, tačiau tyrinėtojų pateikta medžiaga leidžia nustatyti Vakarų Lietuvos gyventojų ryšius su pietine Skandinavija, kurie buvo palaikomi ne sausuma, bet jūra. Be to, reikia paminėti, jog tokios formos papuošalai tapo ypač populiarūs apie 200 m. Baltų amatininkų dirbinius sudaro negausios bronzinės antkaklės su stiklo akutėmis. Dauguma tokių papuošalų buvo su mėlyno stiklo akutėmis, nors, kaip rodo įvairių karolių bei gintaro radiniai, jos galėjo būti ir kitos spalvos. Šio tipo antkaklių atsiradimas buvo susijęs su bendra Romos laikotarpio kultūra. Įdomu, jog Šiaurės, Centrinėje ir Rytų Europoje papuošalai irgi beveik visada turėdavo kaip tik mėlyno stiklo akutes. Analogiškai baltiškiems smeigtukams su stiklo akutėmis, sujungtiems grandinėlėmis, kitur taip pat randamos III am. pab. – IV am. pr. porinės segės su akutėmis sujungtos karolių vėriniu. Taigi lietuviški papuošalai buvo nešiojami ir į pietus nuo Baltijos jūros gyvenusių rytinių germanų moterų.