Kosminė erdvė
Kosminė erdvė, dar vadinama kosmosu (sen. gr. κόσμος 'tobula, daili tvarka'), – erdvė, esanti už Žemės atmosferos ir tarp dangaus kūnų. Kosminė erdvė nėra visiškai tuščia – tai vakuumas, kuriame yra mažo tankio dalelių, daugiausiai vandenilio ir helio plazmos, taip pat elektromagnetinių bangų, magnetinių laukų, neutrinų, kosminių dulkių ir kosminių spindulių. Įprastinė kosminės erdvės temperatūra – 2,7K, arba −270,45 °C, kurią šiek tiek pakelia Didžiojo Sprogimo sukelta elektromagnetinė kosminė spinduliuotė.[1] Manoma, kad tarpgalaktinė plazma sudaro apie pusę Visatos barioninės medžiagos, kurios dalelyčių tankis – vos vienas vandenilio atomas kubiniam metrui, o temperatūra siekia milijonus kelvinų.[2] Vietinės medžiagos koncentracijos kondensavosi į žvaigždes ir galaktikas. Net 90 % daugumos galaktikų masės sudaro tamsioji medžiaga, kuri išskyrus gravitaciją, su likusia Visatos medžiaga nesąveikauja.[3][4] Stebėjimais grįsti duomenys rodo, kad dauguma masės ir energijos stebimojoje Visatoje yra tamsioji medžiaga, vakuumo energijos rūšis, apie kurią menkai žinoma.[5][6] Tarpgalaktinė erdvė užima didžiąją Visatos tūrio dalį, tačiau net galaktikos ir žvaigždžių sistemos sudaro beveik visiškai tuščią erdvę.
Nėra visuotinai sutariama, nuo kur prasideda kosminė erdvė, todėl kosmoso teisėje naudojama Karmano linija, riba, esanti 100 km aukštyje virš Žemės jūros lygio.[7][8] 1967 m. pasirašyta Kosminės erdvės sutartis, kuria nubrėžtos gairės tarptautinės kosmoso teisės sistemai. Sutartis yra atvira visoms valstybėms.
Žmogus kosminės erdvės tyrinėjimus pradėjo XX a. Tam pradžią davė išvystyta oro balionų technologija, vėliau – raketų skrydžiai, o po to – ir pilotuojami skrydžiai į kosmosą, kurį dar 1961 m. pirmasis atliko SSRS kosmonautas Jurijus Gagarinas. Dėl itin didelių kaštų skrydžiai į kosmosą kol kas apsiriboja žemąja Žemės orbita ir Mėnuliu. Kita vertus, erdvėlaviai be įgulos yra pasiekę visas žinomas Saulės sistemos planetas. Organizuoti ekspedicijas su įgula į kosminę erdvę sudėtinga ir dėl pavojų, kuriuos kelia vakuumas ir kosminė spinduliuotė. Nesvarumo būsena taip pat neigiamai veikia žmogaus kūną, nes gali išsivystyti raumenų atrofija ir kaulų tankio sumažėjimas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Chuss, David T. (2008 m. birželio 26 d), Cosmic Background Explorer, NASA Goddard Space Flight Center. Nuoroda tikrinta 27 balandžio 2013
- ↑ Gupta, Anjali; Galeazzi, M. & Ursino, E. (2010 m. gegužė), "Detection and Characterization of the Warm-Hot Intergalactic Medium", Bulletin of the American Astronomical Society 41: 908, Bibcode: {{{bibcode}}}
- ↑ Freedman & Kaufmann 2005, pp. 573, 599–601.
- ↑ Trimble, V. (1987), "Existence and nature of dark matter in the universe", Annual Review of Astronomy and Astrophysics 25: 425–472, doi:, Bibcode: {{{bibcode}}}
- ↑ Dark Energy, Dark Matter. Nuoroda tikrinta 2013 m. gegužės 31 d, "It turns out that roughly 68% of the Universe is dark energy. Dark matter makes up about 27%."
- ↑ Freedman & Kaufmann 2005, pp. 650–653.
- ↑ O'Leary 2009, p. 84.
- ↑ „Where does space begin? – Aerospace Engineering, Aviation News, Salary, Jobs and Museums“. Aerospace Engineering, Aviation News, Salary, Jobs and Museums (amerikiečių anglų). Suarchyvuota iš originalo 2015-11-17. Nuoroda tikrinta 2015-11-10.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Freedman, Roger A.; Kaufmann, William J. (2005). Universe (7th leid.). New York: W. H. Freeman and Company. ISBN 978-0-7167-8694-8.
- O'Leary, Beth Laura (2009). Darrin, Ann Garrison (red.). Handbook of space engineering, archaeology, and heritage. Advances in engineering. CRC Press. ISBN 978-1-4200-8431-3.