Kagura

Tendžino (jap. 天神 = Tenjin) šventės metu atliekama kagura.

Kagura (jap. 神楽 = Kagura, "dievų pobūvis") – savitas teatralizuotas šokis, kuriuo kreipiamasi į šintoizmo dievybes (jap. 神 = kami), kai jiems yra dedamos aukos. Pradžioje griežtai ceremoninis menas, per tūkstantmetę istoriją kagura išsivystė į daugybę krypčių ir variantų.

Šį šokį atlikdavo šamanės-pranašės.

Pavadinimo kilmė

Šio ritualo pavadinimas kartais kildinamas iš dviejų žodžių:

• Kamigakaris (jap. 神憑り = Kamigakari, liet. dieviškasis įkvėpimas, dieviškoji nuosavybė, dievo apsėstas žmogus). Šis žodis pabrėžia šamanistinę primityvios kaguros prigimtį, ryšį su būsena, kurios metu pasineriama į transą, bendravimą su dvasiomis, dievybės įsikūnijimą, kol atliekantys ritualą nepradeda šnekėti dievybės vardu.
• Kamieragis (jap. かみえらぎ = Kamieragi, liet. dievų linksminimas). Kamieragis pabrėžia džiaugsmą, juoką ir linksmybes.

Istorija

Amaterasu uola

Kaguros šokis 1914 m

Remiantis Japonijos mitologija, pirmąjį kaguros ritualą atliko linksmybių deivė Ame-no Udzumė (jap. 天鈿女命 = Ame no Uzume no mikoto). Kai saulės deivė Amaterasu (jap. 天照大御神 = Amaterasu ōmikami) pasislėpė Dangaus uoloje (jap. 天岩戸 = Ama no iwato) – pasaulį apgaubė tamsa. Siekdama grąžinti Amaterasu, Ame-no Udzumė savo galvą papuošė vijokliais. Taip pat vijoklius, aprištus bambuko lapais, laikė savo rankose. Linksmybių deivė, atsidūrusi priešais uolą, pradėjo šokti, trepsėti kojomis ir šaukti iki tol, kol ją apsėdo dvasia. Tuomet Amaterasu, pasirodžiusi uolos gilumoje, pamatė savo atvaizdą veidrodyje, kuris buvo pastatytas priešais uolą. Saulės deivei pasirodė, jog jį mato naująją saulės deivę, užėmusią jos vietą, todėl ji siekė išeiti iš uolos, tačiau, jai išeinant, sporto ir jėgos dievas Ame-no Tadžikara (jap. 天手力雄神 = Ami no Tajikara) patraukė Amaterasu nuo uolos, o įėjimą aprišo virve, kad deivė nebegalėtų grįžti į vidų.

Manoma, kad kaguros ritualas pradėjo formuotis dar VIII–IX a., kaip vienas iš būdų išsaugoti šintoizmo tradicijas, tuo metu, kai plito budizmas. Ir tik 1002 m. imperatorius Ičidžio (jap. 一条天皇 = Ichijo Tennō, 980–1011) pripažino vieną kaguros grupei priklausantį ritualą – mikagurą (jap. 御神楽 = Mikagura) arba naišidokoro-no mikagura (jap. 内侍所の御神楽 = Naishidokoro no mikagura). Imperatoriaus Horikavos (jap. 堀河天皇 = Horikawa Tennō, 1079–1107) valdymo laikotarpiu mikagura buvo paverstas kasmetiniu dvylikto mėnesio ritualu.

Meidži laikotarpiu (jap. 明治時代 = Meiji jidai, 1868–1912), nors ir buvo uždrausta šamanistinė veikla, siekiant modernizuoti šalį, kagura ir kiti šamanistiniai ritualai buvo atliekami slaptai, ir vėliau ėmė plisti tarp paprastų žmonių.

Po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) nustojo galioti draudimas šamanistinei veiklai ir ji galėjo būti atliekama laisviau.

Mikagura

Mikaguros ritualas buvo atliekamas imperatoriaus rūmuose, priešais patalpas, kuriose buvo laikomi šventi veidrodžiai. Ritualas pradedamas nuo laužo užkūrimo. Taip pat buvo labai svarbu kur ir kaip muzikantai sėdi – būtinai turėjo užimti sėdimas pozicijas priešais veidrodį ir būti atsisukę į jo pusę. Muzikantai susėsdavo 2 grupėmis. Grupė sėdinti iš kairės buvo vadinama motokata (jap. もとかた = motokata), o dešinioji – suekata (jap. すえかた = suekata). Už muzikantų sėdėdavo kaguros ritualo vedantysis (jap. 人長 = ninjō). Tuo metu, kai pasirodydavo imperatorius, būdavo atliekama Laužo daina (jap. 庭火の曲 = Niwabi no kyoku).

Vėliau atliekamas kaguros ritualas būdavo padalytas į 4 dalis:

• Torimono (jap. とりもの = torimono) – apdainuojamas daiktas, kuris yra laikomas šokio metu;
• Osaibaris (jap. おうさいばり = ōsaibari) – buvo skirtas kreipimuisi į šintoizmo dievus ir jų linksminimą;
• Kosaibaris (jap. こさいばり = kosaibari) – panašios paskirties, kaip ir osaibaris ;
• Dzoka (jap. ぞうか = zōka) – paskutinė kaguros ritualo dalis, kurioje vyksta dievo apsireiškimas ritualą atliekančiojo kūne.

Pagrindinis kaguros ritualo principas yra dainų apsikeitimas tarp motokatos ir suekatos. Motokatos atlikdavo dievų dainas (jap. 神歌 = kami uta), kurios buvo panašios į torimono dainas. Suekatos atlikdavo folklorines dainas, panašias į osaibario. Torimono dalyje atliekant hajakarakamį (jap. はやからかみ = hayakarakami) ir dzokos dalyje – sonokomą (jap. そのこま = sonokoma), mikaguros ritualo vedantysis šoka laikydamas japoniško svarainio šakelę, papuoštą žiedais. Po visą naktį trunkančio mikaguros ritualo, šakelė buvo dovanojama imperatoriui. Heiano laikotarpiu (794–1185) po ritualų dažniausiai buvo tiekiama ir sakė.

Satokagura

Satokaguros (jap. 里神楽 = satokagura) ritualas buvo atliekamas už rūmų ribų ir ne tik kilmingųjų. Jo atlikimo struktūra ir turinys priklausė nuo regiono. Satokaguros ritualą galima būtų suskirstyti į 4 tipus: Miko (jap. 巫女 = miko) kagura; Isės (jap. 伊勢 = Ise) kagura; Idzumo (jap. 出雲 = Izumo) kagura; Liūto kagura (jap. 獅子 = shishi).

Miko

Miko kagura yra šokis, kurio metu atliekama šamanistinė veikla – apsėdimas ir pranašavimas. Kartais šio kaguros ritualo tipas dar gali būti vadinamas miko šokiu (jap. 巫女舞 = miko mai). Miko kagura buvo atliekama pagrindinėse šventyklose Isėje, Idzumoje, Kasugoje (jap. 春日 = Kasuga). Tai yra seniausias kaguros ritualo atlikimo tipas, kurį dar galima išvysti ir šiomis dienomis Japonijos kaimuose. Šokio choreografija susideda iš sukamųjų judesių ir šokančioji juos kartoja 4 kryptimis, kurios charakterizuoja šamanių šokius senaisiais laikais. Ritualo metu buvo iškviečiami dievai, kurie įsikūnija į ritualą atliekančią miko kūną ir taip buvo išreiškiamos pranašystės. Miko kaguros šokis buvo lydimas muzikos, kaip būdas padėsiantis miko pasinerti į transinę būseną, kurios metu miko pradeda pranašauti.

Isės kagura

Isės kagura pradėjo plisti iš Didžiosios Isės šventyklos Mijės prefektūroje, tačiau šioje šventykloje kagura nebeatliekama. Šį ritualo tipą charakterizuoja dainos ir karšto vandens aukos dievams, kaip kreipimasis į juos. Šitas ritualas dar gali būti vadinamas Judatės (jap. 湯立て = Yudate) kagura arba Šimocukio (jap. 霜月 = Shimotsuki, liet. Vienuoliktas mėnuo pagal mėnulio kalendorių) kagura. Karšto vandens aukojimo ritualas nėra vienintelis atliekamas ritualas. Taip pat yra atliekamas pasirodymas dėvint kaukę. Tokio ritualo metu žmonės yra šventinami. Ritualuose kaukės nėra dėvimos, kai šventė yra skiriama konkrečiam dievui.

Renginių tvarka nėra pastovi, pavyzdžiui, Žiemos šventės (jap. 冬祭 = Fuyu matsuri) metu Nagano prefektūroje, kai yra atliekama Isės kagura, aukojama ne vienam dievui, bet daugybei, tačiau tai yra daroma iš eilės, auką perduoda iš eilės. Tuo tarpu Gėlių šventės (jap. 花祭 = Hana matsuri) metu karštas vanduo yra aukojamas dievams ne iš eilės. Aukojant vienam dievui įterpiamas ir kitas aukojimas jau kitam dievui.

Idzumo kagura

Idzumo kagura yra ritualo tipas išplitęs iš šventyklų Idzumo srityje, Šimanės prefektūroje. Kaip ir Isės kaguros rituale, taip ir Idzumo kaguros rituale galima išskirti pasirodymus su kaukėmis ir be jų. Ritualuose, atliekamuose be kaukių, kas nors turi būti laikoma rankose. Tuose ritualuose, kuriuose buvo dėvimos kaukės, dažniausiai buvo stengiamasi atpasakoti mitologinį įvykį. Tiek dėvint kaukę, tiek būnant be jos, ritualo metu buvo akompanuojama būgnais, fleita, cimbolais ir dainomis.

Yra teigiama, kad Idzumo kaguros ritualo prototipas buvo pasirodymas Sadoje, Idzumos šventykloje. Ritualo metu buvo klojamas nendrinis kilimėlis, tapęs pagrindiniu objektu garbinant dievus. Taip pat kilimėlis simbolizavo kelią, kuriuo grįždavo dievas į šventyklą kasmetinio atnaujinimo rituale.

Ritualo metu kaukės dėvėjimu buvo siekiama išlaikyti žmonių dėmesį ir sukelti didesnį susidomėjimą.

Liūto kagura

Liūto kaguros ritualo pagrindinis bruožas yra liūto galvos kaukės naudojimas. Šią kaukę užsidėjęs asmuo imituoja dievą. Isės ir Idzumo kaguros tipuose dievai yra tik menami, o Liūto kaguros tipe dievui suteikiamas fizinis pavidalas. Liūto kaguros ritualas, kaip ir kiti kaguros ritualai susideda iš 3 atlikimo dalių: dievo pasveikinimo, jo linksminimo ir atsitraukimo.

Egzistuoja 2 ritualų grupės priklausančios Liūto kagurai. Vienai grupei priklauso Jamabušio (jap. 山伏 yamabushi, liet. „tas, kuris guli kalnuose“) kagura, atliekama Ivatės prefektūroje. Jamabušio ritualas atliekamas šiurkščiai ir audringai. Jamagatos bei Akitos prefektūrose atliekama Bangaku (jap. ばんがく bangaku). Taip pat tai pačiai grupei priskiriamas nomai (jap. のまい nōmai) ritualas, kuris yra atliekamas Šimokitos pusiasalyje, Aomorio prefektūroje. Antrajai grupei priskiriamas Daikaguros (jap. 太神楽 daikagura) ritualas. Šis ritualas atliekamas Didžiosiose Isės šventyklose. Daikagura yra atliekama, kaip linksminimo ritualas su akrobatiniais veiksmais ir triukais.

Atlikimas

Pagal atlikimą kagura yra suskirstoma į:

• Majus (jap. 舞 mai) – tai šokis, kuris susideda iš rotacijos ir sukamųjų judesių. Judesiai dažniausiai būna elegantiški ir lėti. Majus yra asocijuojamas su miko šokiu, kuris yra atliekamas akomponuojant šventikų chorui. Kartais majus yra suprantamas kaip pasiruošimas transui, sąmoningų veiksmų pradžia.

• Odoris (jap. 踊 Odori) – tai šokis, kurio metu šokinėjama aukštyn ir žemyn. Judesiai dažniausiai būna greiti ir energingi. Odoris, taip pat kaip ir majus, yra siejamas su šamane miko, tačiau jis yra skirtas piktųjų dvasių išvarymui. Nuraminimas yra pasiekiamas trepenimu ir magiškais žingsniais (jap. 反閇 henbai), pasisukant 5 kryptimis ir manipuliuojant ginklu.

Miko

Miko atliekančios kagurą.

Miko – šintoistinės šventyklos tarnaitė, šamanė, aiškiaregė, kuri atlikdavo šamanistinius ritualus. Ji – pagrindinė kaguros ritualo atlikėja, per kurią šintoistiniai dievai kalbėdavo ir skelbdavo savo valią.

Kasdienė miko dėvima apranga vadinama hakui (jap. 白衣 hakui) – baltas platus viršutinis rūbas ir raudonos spalvos hakama (jap. 袴 hakama) arba dar randamas pavadinamas hibakama (jap. 緋袴 hibakama). Kaguros ritualo atlikimo proga, ant miko įprastos aprangos buvo dėvimas baltos spalvos, laisvas rūbas su ilgomis, panašiomis į kimono, rankovėmis. Toks rūbas yra vadinamas čihaja (jap. 襅 = chihaya).

Atliekant kaguros ritualą miko savo ilgu juodus plaukus surišdavo į žemą „arklio uodegą“ su kaspinu, padarytu iš japoniško vašio (jap. 和紙 washi) popieriaus arba midzuhikio (jap. 水引 mizuhiki) – supintų iš vašio virvučių, po kuriomis ant plaukų vyniojamas baltas vašio popierius. Šis kaspinas yra vadinamas takenaga (jap. たけなが takenaga). Taip pat kaguros ritualo metu miko privalo ant plaukų segėti segtuką, papuoštą įvairiomis gėlėmis, kuris yra vadinamas hanakandzašiu (jap. 花簪 hanakanzashi), arba vainiką kanmurį (jap. 冠 kanmuri). Buvo tikima, kad gėlės, medžių šakos ir kitų augalų motyvai didina dvasinę miko jėgą.

Kaguros ritualo metu miko naudojami daiktai yra:

• Šventa japoniško svarainio šakelė (jap. 榊 sakaki) – ji yra aukojama dievams. Ritualo meto miko dažniausiai ją laiko rankose;
• Lazdelė su besiplaikstančiomis popierinėmis pynėmis (jap. 幣 nusa) – taip pat buvo auka dievams ir laikyta rankose kaguros ritualo metu;
• Vytelė (jap. 杖 tsue), bambuko šakelių su lapais (jap. 笹 sasa);
• Varpeliai (jap. 鈴 suzu) bei vėduoklės (jap. 扇 ōgi) – jų paskirtis buvo tokia pati kaip ir šventos japoniškos svarainio šakelės.

Taip pat per kaguros ritualo apsivalymo dalies metu buvo naudojami ginklai:

• Lankas (jap. 弓 yumi) su strėlėmis arba be jų;
• Kardas (jap. 剣 ken), buvo naudojamas per apsivalymo dalį.

Šventyklų šventikai ir Kagura

Šventikas ir miko Meidži šventykloje, Tokijuje.

Kaguros ritualo metu, dainas dažniausiai atlikdavo patys šventyklos šventikai. Ritualo pradžioje jie tiesiog giedodavo įžangines giesmes arba dainas. Vėliau susėsdami į savo pozicijas, prijungdavo ir instrumentus.

Šventikai kaip ir Miko ritualo metu dėvi haikamą, tačiau jis būna baltos, šviesiai mėlynos ar violetinės spalvos. Ant haikamos yra dėvimas keli sluoksniai rūbo, panašaus į kimono. Pačiu formaliausiu yra laikomas baltos spalvos, šilkinis saifuku (jap. 斎服 saifuku). Ant saifuku yra dėvimas ho (jap. ほう hō), dažniausiai juodos, raudonos ar šviesiai mėlynos spalvos. Taip pat šventikas dėvi juodą, lakuoto šilko galvos apdangalą ebošį (jap. 烏帽子 eboshi).

Kaguros ritualo atlikimo metu šventikai grodavo tradiciniais japonų instrumentais:

• Kagurabue (jap. 神楽笛 kagurabue) – bambukinė, plona fleita su 6 skylutėmis;
• Hičirikis (jap. 篳篥 hichiriki) – bambukinė dūdelė su 9 skylutėm – 7 priekyje ir 2 gale;
• Vagonas (jap. 和琴 wagon) – japoniškos šešiastygės kanklės;
• Šiakubiošis (jap. 笏拍子 shakubyōshi) – dvi lentutės, skirtos garsui išgauti jas daužant vieną į kitą.

Kaguros ritualo dainos

Kaguros ritualo dainos buvo laikomos tik šintoistinių ritualų nuosavybe, nors ir buvo „pasiskolinti“ tam tikri aspektai iš senovės imperatorių rūmuose atliekamų kūrinių. Iš pradžių kaguros ritualo dainos nebuvo pristatomas kaip oficialus, atskiras stilius. IX a. jis buvo įtrauktos į Daidžiosajaus (jap. 大嘗祭　Daijosai) ceremoniją. Daidžiosajaus ceremonija – tai ceremonija, kurios metu yra aukojamo ryžiai naujai išrinktam imperatoriui.

XI a. kagura įgavo atskiro ritualo statusą, tuomet ir dainos buvo integruotos į ritualo atlikimą.

Visos kaguros ritualo dainos skiriamos į dvi grupes: moto (jap. もと moto) ir sue (jap. すえ sue). Jos yra dainuojamos 2 atskirų grupių, sėdinčių viena priešais kitą. Dainos dažniausiai būna parašytos Tanka (jap. 短歌 tanka) forma. Tanka – tai ne rimuotas poezijos kūrinys, kurį sudaro 5 eilutės, kurios turi savo skiemenų skaičių: pirmąją eilę sudaro 5 skiemenys, antrąją – 7 skiemenys, trečioji sudaryta iš 5 skiemenų ir likusios turi po 7 skiemenis.

Šių dienų kagura

Kagura-ebisu.

Šiais laikais kaguros ritualo formos prarado savo originalią, sakralinę reikšmę. Kagura yra atliekama, tačiau ji yra stilizuota kaip supaprastinta šamanistinė choreografija. Senovėje Kaguros ritualą daugiausia atlikdavo tik moterys, tačiau dabar atlieka ir vyrai.

Kagura dabar labiau išskiriama kaip teatro pasirodymas scenoje, net yra skirstoma į 2 tipus: maikatą (jap. まいかた maikata) ir hajašikatą (jap. はやしかた hayashikata). Maikatos atlikėjai dėvi įmantrius, spalvotai išsiuvinėtus kostiumus, perukus ir kaukes, o hajašikatos groja odaiko (jap. おだいこ odaiko) – didelis būgnas, kodaiko (jap. こだいこ kodaiko) – mažesnis būgnas, čiočigane (jap. ちょちがね chochigane) – cimbolai ir jokubue (jap. よくぶえ yokubue) – fleita.

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.