Juozas Glinskis
|
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Juozas Glinskis (g. 1933 m. spalio 15 d. Sindriūnuose, Pasvalio raj.) – dramaturgas, prozininkas.
Darbas ir kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Baigė Vilniaus pedagoginį institutą, mokytojavo, dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje.
Į literatūrą atėjo su novelių rinkiniu „Verdenės“ 1967 m. 1970 m. parašė dramą „Grasos namai“, kurią tais pačiais metais Kauno dramos teatre pastatė Jonas Jurašas. Išleido „Vaga“ 1971, 1983 m.
J. Glinskio pjesėse dominuoja nelaisvės motyvai. „Grasos namų“ personažai – kunigas poetas, archyvaras, vyskupas – kali nuo pasaulio izoliuotose celėse, „gyvendami“ iš pasąmonės sugrįžtančiais „nuodėmingos praeities“ groteskiškais vaizdais. Kultūros ministro Liongino Šepečio nurodymu kai kurios scenos išimtos, finalas pakeistas.
Antiutopija „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ vaizduoja ištaigingame beprotnamyje karštantį TSKP elitą. Pjesė, parašyta dar iki „Grasos namų“, buvo slapta išgabenta į Vakarus ir J. Jurašo pastatyta 1978 m. Niujorke, New City teatre. „Vagos“ išleista 1990 m.
Degradavusio sovietinio elito tariamas spindesys atsiskleidžia tragiškame farse „Baltos lelijos ant nemirusio kūdikio kapo“. Pjesę buvo pasiryžęs statyti Jonas Vaitkus, tačiau kultūros valdininkams ji nepatiko. Išleista 1998 m.
Dramoje „Po Svarstyklių ženklu“ nebesuvaldomos vaizduotės labirintuose blaškosi išprotėjantis Čiurlionis. Pjesę 1976 m. Klaipėdos dramos teatre pastatė Povilas Gaidys. „Vagos“ išleista 1977 m.
Tame pačiame teatre 1989 m. Ivanausko pastatyta antiutopija „Nelabųjų raisto repeticija“ vaizduoja Sataninsko užgrobtą pasaulį, kuriame dorybei vietos nebelieka. Pjesę „Vaga“ išleido 1990 m.
Dramos „Kingas“ veiksmas vyksta nepilnamečių kolonijoje. Berniukams tik dvi išeitys: prisitaikyti prie žiaurių nelaisvės dėsnių arba žūti. Pjesę Kauno dramos teatre pastatė Jonas Vaitkus 1980 m. „Vaga“ išleido 1991 m. Analogiškas ir dramos „Šokantys berniukai“ pasaulis. Pastatyta Rusijos teatruose. Išleista 1990 m.
Savo epochą pralenkusio išminčiaus likimas atskleidžiamas tragikomedijoje „Cikuta – Sokratui“. Išleista 1981 ir 1983 m. Nepastatyta.
Radijo groteske „Kas yra Fokas Lyveris, arba teisėjų nužudymas“ dramaturgas pasakoja apie jauno maksimalisto žūtbūtines grumtynes su Senojo testamento ideologijos skelbėjais. Pjesę pastatė Lietuvos radijas 2004 m., režisavo Vytautas Balsys. Išleido „Kronta“ 2004 m.
Tragikomedija „Vieno Tėvo vaikai“, kurią 2006 m. Nacionaliniame dramos teatre pastatė Gytis Padegimas, pasakoja apie dramatišką ūkininko šeimos likimą sovietų okupacijos metais. Pjesė parašyta 2001 m., „Kronta“ išleido 2004 m.
Satyrinė komedija „Kristibaba“ išjuokia absurdišką provincijos pareigūnų veiklą saugant liaudį nuo nusikaltėlių. Pastatyta Kauno dramos teatre 1982 m. Režisavo Viktoras Valašinas. Kultūros valdininkų nurodymu iš repertuaro išimta. „Vagos“ išleista 1988 m.
Pjesė „Gudragalviai“ – tragikomiškas farsas „laisvų ir nepriklausomų“ žurnalistų veiklos ir gyvenimo temomis. Parašyta 1998 m., „Krontos“ išleista 2004 m.
Sukūrė pjesių – pasakų vaikams. „Muzikėlė“ – apie žiaurių katinų užgrobtą geraširdžių šunų miestą. „Krontos“ išleista 2004 m. Nepastatyta. „Tumbo Tomba ir Dievo vaikelis“ – netradicinė Kalėdų pasaka. Pastarąją pastatė R. Morkūnas Nacionaliniame dramos teatre 2001 m. „Krontos“ išleista 2004 m. Pjesė „Saulės langelis“ pastatyta Vilniaus „Lėlės“ teatre 1982 m.
Naujausios, dar neskelbtos pjesės: psichologinė drama „Kaltė ir nekaltumas“ (2005 m.), vienaveiksmė komedija „Teisuolis Mikas“ (2006 m.), tragiškas farsas „Spąstai nelaboms dvasioms pagauti“ (2006 m.).
Parašė filmų scenarijų. 1975 m. „Toliau – begalinė diena“ – apie dailininką ir muziką M. K. Čiurlionį. Nepastatytas. 1983 m. drauge su režisieriumi Raimondu Vabalu „Skrydį per Atlantą“.
Parengė tris Juozo Miltinio repeticijų tomus, kuriuos išleido „Baltos lankos“ 1997–1999 m.
J. Glinskio pjesių pastatyta Latvijoje, Rusijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, JAV.
Rengė ir redagavo du albumus, skirtus 1991 m. sausio 13 d.: „Bokšto gynimas“ ir „Pasaulis žvelgia į Lietuvą“.
2008 m. autorius išleido pjesių knygą „Amoralitetas“. Knygoje pirmą kartą publikuojami naujausi kūriniai: psichologinė drama „Kaltė ir nekaltumas“, parašyta 2005 m., vienaveiksmė komedija „Kietuolis Mikas“ – 2006 m., tragiškas farsas „Spąstai nelaboms dvasioms pagauti“ – 2006 m., antiutopija „Amoralitetas“ – 2007 m., draminis pasakojimas “Tik tau graži norėjau būti“ – 2008 m. Kartojamas 1982 m. parašytas tragiškas farsas "Baltos lelijos ant nemirusio kūdikio kapo“, sulaukęs pozityvaus teatrologų vertinimo.
2007 m. gruodžio ir 2008 m. sausio mėnesio numeriuose žurnalas „Metai“ išspausdino meilės laiškų romaną „Skaudžiau už liepsną“. Jauni įsimylėjėliai sukyla prieš miesčionišką visuomenės moralę ir pralaimi.
Per 2010–2014 metus sukūrė daugeliu atžvilgiu naujovišką romaną „Dorandobongas“. Išspausdino 2015-ais. Personažų išraiškos laisvumas, daugiaprasmis siužeto konstravimas, originalus pasakojimo stilius leidžia autoriui pakalbėti apie tokius dalykus, kokių dažnai literatūroje vengiama.