Japonijos vėliava

Japonijos vėliava – oficialus Japonijos valstybės simbolis, kurį sudaro baltas stačiakampis su raudonu apskritimu viduryje, simbolizuojančiu saulę. Vėliavos istorija siekia kelis šimtmečius: žinoma, kad vėliavą Japonijos laivai naudojo jau XVI a., kaip valstybinė ji buvo įteisinta po Meidži restauracijos 1870 m., o po Antrojo pasaulinio karo naudota de facto ir teisiškai pripažinta kaip oficialus valstybės simbolis 1999 m. rugpjūčio 13 d. Japoniškai vėliava oficialiai vadinama nišioki (jap. 日章旗 = nisshōki – vėliava su saulės ženklu), tačiau kasdienybėje labiau paplitęs pavadinimas hinomaru (jap. 日の丸 = hinomaru – saulės apskritimas).

Istorija

Ryšys su Amaterasu

Saulės reikšmė japonų mitologijoje ir religijoje yra labai didelė, nes yra manoma, kad Imperatorius yra tiesioginis saulės deivės Amaterasu palikuonis. Amaterasu yra pati svarbiausia dievybė Šinto religijoje, iš kurios, kaip teigia legenda, kilo Japonijos imperatoriška šeima. Ji gimė iš kairiosios savo tėvo Idzanagio akies. Jai gimus, jis apdovanojo Amaterasu brangakmenių vėriniu ir paskyrė prižiūrėti Takamagaharą (jap. 高天原 = Takamagahara) – visų dievų ir dievybių buveinę. Šalies pavadinimas, taip pat kaip ir vėliavos dizainas, atspindi saulės svarbą japonų kultūroje. Antikinėje istorijoje Šioku Nihongi (jap. 続日本紀 = Shoku Nihongi) rašoma, kad Imperatorius Monmu (jap. 文武天皇 = Monmu-tennō, 683–707m.) naudojo vėliavą, vaizduojančią saulę nuo 701 m., ir tai yra pirmas kartas, kai buvo užfiksuotas jos naudojimas.

Ankstyvoji istorija

Tiksli Japonijos vėliavos atsiradimo kilmė nėra žinoma. Tačiau aptikti istoriniai šaltiniai rodo, kad dabartinės šalies vėliavos simbolika atsirado dar antikos laikais. XII a. apysakoje apie Heikę (jap. 平家物語 = Heike Monogatari) teigiama, kad samurajai nešiojosi vėduokles, vadinamas gunsen (jap. 軍扇 = gunsen), ant kurių buvo nupiešti raudoni apskritimai – saulės simboliai. Taip pat senovinė legenda teigia, kad budistų vienuolis Ničirenas (jap. 日蓮 = Nichiren, 1222–1282), per XIII a. vykusią mongolų invaziją davė šiogūnui saulės vėliavą, kad neštųsi ją į karą kaip šalies simbolį.

Anksčiausiai užfiksuotos vėliavos Japonijos istorijoje priklausė kiekvienam daimyo ir buvo daugiausia naudojamos kovose. Dažniausiai tokios vėliavos turėjo daimyo klano emblemas, vadinamas mon (jap. 紋 = mon). Tos pačios šeimos nariai, pavyzdžiui, sūnus, tėvas ar brolis turėjo ir į mūšio lauką nešėsi visiškai kitokias, nei valdovo, vėliavas. Jos buvo naudojamos kaip identifikacija ir buvo piešiamos ant arklių ir karių nugarų. Karo generolai taip pat turėjo savas vėliavas, kurios skyrėsi nuo paprastų karių tuo, kad buvo kitos formos.

Seniausia iki šių laikų išlikusi vėliava yra senesnė nei XVI a. ir antikinė legenda teigia, kad ji XI a. Unpodžio šventyklai buvo duota Imperatoriaus Go Reidzei (jap. 後冷泉天皇 = Go-Reizei-tennō, 1025–1068 m.)

XV–XVI a. hinomaru taip pat buvo naudojama kaip karo simbolis. 1600 m. vykusį Sekigaharos mūšį vaizduojančiame paveiksle daug vėliavų naudojo hinomaru vėliavos motyvus turinčias vėliavas. Nors raudonas apskritimas baltame fone buvo naudojamas plačiausiai, tačiau turima įrodymų, kad pasitaikydavo ir tokių pavyzdžių, kai buvo piešiamas auksinis apskritimas tamsiai mėlyname fone.

Balta vėliava su raudonu apskritimu viduryje šiek tiek kitokią reikšmę įgavo tik XVI a. pab.–XVII a. pr. Tuo metu Tojotomi Hidejoši ir Tokugava Iejasu pradėjo ją naudoti kaip valstybės simbolį. Vėliava buvo keliama prekybiniuose laivuose, kurie keliavo į užsienį, kad Japonijos laivynas nebūtų supainiotas su užsieniečių prekybiniais laivais.

Po Meidži restauracijos

Vėliava propagandiniame plakate karo metais.

2019 m. gegužės 4 d., imperatoriškuose rūmuose, po imperatoriaus Naruhito įžengimo į sostą, vėliava mojuojanti minia sveikina imperatoriškąją šeimą.

1868 m. Tokugavos šeima prarado visą politinę galią ir vietoj jos įsikūrė Meidži vyriausybė. Remiantis Deklaracija Nr. 57, kuri buvo paskelbta didžiosios šalies tarybos 1870 m. sausio 27 d., hinomaru buvo oficialiai paskelbta nacionaline šalies vėliava, tačiau tik 1872 m. ji buvo pirmą kartą panaudota ant valstybinių pastatų. Tuo metu Japonijos piliečiai pradėjo kelti šią vėliavą per valstybines šventes ir bėgant metams buvo išleisti įstatymai, kurie dar labiau įtvirtino hinomaru, kaip valstybinio simbolio, statusą.

Hinomaru naudojimas augo kartu su Japonijos imperija. Būtent ši vėliava buvo naudojama svarbiuose istoriniuose įvykiuose, tokiuose kaip laimėjus pirmąjį karą prieš Kiniją ir karą prieš Rusiją. Taip pat ji buvo naudojama propagandoje. Viename filme, pastatytame 1934 m., užsienio šalių vėliavos buvo traktuojamos kaip „brokuotos“, jų dizainai buvo netikę, tuo tarpu Japonijos vėliava, kaip ir dera propagandiniam filmui, buvo išaukštinta.

1937 m. grupė merginų iš Hirošimos prefektūros parodė vieningumą su šalies kariais, kurie tuo metu kariavo antrajame Kinijos-Japonijos kare „valgydamos vėliavas“ , kurios buvo padarytos ant baltų ryžių uždėjus raudoną fermentuotą slyvą umebošį (jap. 梅干 = umeboshi). Tai įgavo hinomoru bento (jap. 日の丸弁当 – pietų, kuriuos sudaro tik balti ryžiai ir raudona slyva) pavadinimą ir tapo simboliu, kuriuo žmonės reiškė vieningumą su kariaujančiais kariais iki vėlyvo XX a. 4-tojo dešimtmečio. Japonijai laimėjus karą prieš Kiniją, vėliava ir vėl buvo naudojama švenčiant pergalę. To meto pergalės paraduose kiekvienas Japonijos pilietis rankose laikė šalies simbolį su raudonu apskritimu viduryje.

Naudojimas mokyklose

1952 m. švietimo ministrai paskelbė, kad vėliavų ir himno naudojimas mokyklose yra pageidautinas. Tuo metu žmonės vis dar gyveno žiauriais karo prisiminimais ir abu šie simboliai asocijavosi su perdėtu patriotizmu Antrojo pasaulinio karo metais, kuris pasmerkė daugelį tautiečių myriop, todėl įtikinti jų naudojimą ir svarbą buvo gana sunku. Didesni pokyčiai prasidėjo XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kuomet 1984 m. ministras pirmininkas Jasuhiro Nakasonė įsteigė specialią patarėjų komisiją švietimui (jap. 臨時教育審議会 = Rinji Kyōiku Shingikai), atsakingą už švietimo klausimus. Daug komisijos narių pritarė Naksonės nacionalistinėms idėjoms. Kai 1987 m. jie paskelbė oficialų pranešimą, viena iš rekomendacijų buvo, kad vaikai turėtų išmokti mylėti savo šalį ir suprasi vėliavos ir himno reikšmę. 1989 m. mokymo planas buvo dar kartą peržiūrėtas ir buvo paskelbta, kad vėliavos pakėlimas ir himno giedojimas mokyklose nuo šiol yra privalomas, o ne pageidautinas. Tiems, kurie nesilaikė šio įstatymo, buvo taikomos sankcijos. 1991 m. 125 mokyklų vadovai buvo paskelbti kaip nesugebėję atlikti savo pareigų ir buvo nubausti Švietimo ministerijos.

Nepaisant visų sankcijų, žmonės vis tiek labai nenoriai pripažino vėliavą ir himną. Tam įtakos turėjo Japonijos mokytojų asociacija ir žmonių prisiminimuose vis dar išlikę skaudūs prisiminimai. Pastaroji priežastis ypač paveikė Hirošimos ir Okinavos prefektūras, kurios karo metu buvo vienos labiausiai nukentėjusių. Kai kuriose mokyklose ši tema tapo stipriai diskutuojama ne tik mokytojų, bet ir mokinių, tėvų ir kitų vietinių gyventojų tarpe. Tikriausiai geriausiai žinomas buvo Tokorodzavos vidurinės mokyklos atvejis, kur studentai, tėvai ir mokytojai priešinosi direktoriaus spaudimui net keletą metų.

Dizainas

Kai 1870 m. Ministras Pirmininkas išleido įsakymą Nr. 57, jame buvo pabrėžtos dvi nuostatos. Viena iš jų teigė, kas galėjo naudoti vėliavą, o kita – kaip ji turi atrodyti. Vėliavos kraštinių santykis buvo nustatytas 7:10. Raudonas diskas pagal įstatymą yra centre. Tų pačių metų spalio 3 d. nuostatos dėl dizaino buvo pakeistos ir buvo priimti nauji įstatymai dėl prekybinių ir karinio laivyno vėliavų. Prekybiniams laivams vėliavų santykis buvo nustatytas 2:3. Raudono disko dydis išliko toks pat, tačiau jis buvo arčiau strypo krašto 1/20, priešingai nei anksčiau, kai jis buvo talpinamas 1/100 arčiau.

Kai 1999 m. išėjo įstatymas dėl nacionalinės vėliavos ir himno, matmenys buvo šiek tiek patobulinti, santykis išliko 2:3, tačiau raudonasis diskas buvo perkeltas į patį vėliavos vidurį, o jo dydis išliko toks pat. Vėliavos fonas yra baltas, o tikslus apskritimo atspalvis nustatytas nebuvo. Vienintelis dalykas, pasakytas šia tema, buvo tai, kad spalva yra sodraus raudono atspalvio.

Protokolas

Aukšto lygio susitikime tarp Šinzo Abės ir Maiklo Penso.

Paprastai vėliavos kėlimo ceremonijos metu pirmenybė teikiama vėliavai, kurios šalyje atliekamas šis procesas. Ne išimtis yra ir Japonija. Tokioje situacijoje, kada yra keliamos trijų šalių vėliavos, Japonijos visada bus viduryje, o kitos dvi – pagal abėcėlės eilę, pradedant nuo kairės pusės. Lygiai tokia pat tvarka taikoma ir kai vėliavų skaičius yra nelyginis. Japonijos – visada viduryje. Kai keliamos dvi vėliavos, tekančios saulės šalies visada būna dešinėje pusėje. Taip pat, remiantis protokolu, todėl, kad Japonijos vėliava reprezentuoja visą šalį, ji neturėtų būti keliama kartu su vėliava, kuri atstovauja tam tikrą grupę. Tačiau jeigu tai yra neišvengiama, tuomet hinomaru privalo būti didesnė ir pakelta aukščiau. Iškilus situacijai, kada yra keliamos dvi vėliavos sukryžiuotais stiebais, užsienio šalies simbolio stiebas visada bus ant viršaus.

Gedulo metu, vėliava pakeliama į vidutinį aukštį. Paprastai nėra konkrečios taisyklės, kuri nurodytų, kad tokioje situacijoje vėliava turi užimti tam tikrą poziciją, tačiau valstybinėms laidotuvėms ar renginiams, atitinkantiems valstybinių laidotuvių svarbą, vyriausybė išleidžia įstatymą ir vėliavos privalo būti kabinamos vidutiniame aukštyje.

Požiūris šiandien

Žmonių požiūris į nacionalinę vėliavą yra labai skirtingas. Dažnai japonai laiko šalies vėliavą svarbiu kultūriniu simboliu. Tačiau vėliava nėra dažnai demonstruojama dėl stiprios asociacijos su perdėtu nacionalizmu, patirtu praeityje.

Hinomaru naudojimas ir nacionalinis himnas buvo nesibaigianti problema valstybinėms mokykloms nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Okinavos ir Hirošimos gyventojams vėliava simbolizuoja Antrojo pasaulinio karo įvykius ir vėlesnį Jungtinių Amerikos Valstijų armijos buvimą šalyje. Kitoms šalims, kurias okupavo Japonija, raudonas apskritimas baltame fone simbolizuoja agresiją ir imperializmą. Japonija savo vėliavą naudojo kaip būdą pavergti ir įbauginti okupuotas tautas. Nors vietinių vėliavų naudojimas buvo leistinas Filipinuose ir Indonezijoje, Korėjoje hinomaru ir kiti japoniški simboliai buvo naudojami pabrėžti, kad korėjiečiai priklauso imperijai, todėl ten ji turi ypač neigiamą atspalvį.

Nepaisant visų neigiamų nuomonių tiek vakarietiški, tiek japoniški šaltiniai teigia, kad ši vėliava nepaneigiamai yra galingas ir ilgalaikį poveikį turintis imperijos simbolis. Net keletas Japonijos armijos vėliavų yra paremtos hinomaru motyvais. Ši vėliava taip pat yra kaip šablonas kitų šalies regionų vėliavoms. Jos visos atitinka tą patį motyvą, skiriasi tik spalvos ir papildomi dizaino elementai.

Susijusios vėliavos

Tekančios saulės vėliava

Tekanti saulė – oficiali dabartinių Japonijos jūros pajėgų vėliava.

Kylančios saulės vėliava yra dar vienas svarbus simbolis Japonijos kultūroje. Ji buvo naudota karinių ir savigynos pajėgų imperijos laikotarpyje. Jos dizaino pagrindą sudaro hinomaru motyvai.

1870 m. Meidži periodu, ši vėliava turėjo šešiolika spindulių ir simbolizavo Imperinę Japonijos armiją. Vėliau, 1889 m. atsirado panašus vėliavos dizainas, kuris priklausė Imperiniam Japonijos laivynui. Laikui bėgant atsirado patobulinta vėliavos versija su aštuoniais spinduliais, kuri tapo visos Japonijos armijos simboliu.

Ši vėliava karo metu buvo tarsi simbolis žiauraus Japonijos elgesio prieš okupuotas valstybes ir nusikaltimus prieš žmogiškumą. Tačiau Japonija vis dar naudoja šią vėliavą ir netgi didžiuojasi ja kaip kultūrine relikvija. Pekino Olimpinių žaidynių metu, japonai buvo įspėti Tarptautinio olimpinio komiteto, kad nenaudotų šios vėliavos, nes ji turi neigiamą politinį atspalvį. Pekinas pareiškė, kad vėliavos, susijusios su religine, etnine ar politine tematika yra uždraustos naudoti Olimpiniuose stadionuose. Tekančios saulės vėliava Azijos šalims yra lygiai tokia pat įžeidžianti, kaip svastika yra žydams, todėl šis sprendimas yra pateisinamas. Nors vėliava buvo uždrausta, šis simbolis šiais laikais vis dar yra naudojamas kituose sporto renginiuose palaikant savo komandą ir piešiamas ant nacionalinių sportininkų uniformų, taip pat madoje ir net animaciniuose serialuose vaikams.

Imperatoriška vėliava

1870 m. Imperatoriui, imperatoriaus žmonai ir kitiems karališkosios šeimos nariams buvo sukurtos atskiros vėliavos. Iš pradžių jo vėliava buvo įmantriai išpuošta įvairiais raštais su saule per vidurį. Imperatorius turėjo skirtingas vėliavas, kurias naudodavo jūroje ir sausumoje. Imperatoriškosios šeimos nariai taip pat turėjo atskirus simbolius, kurie buvo naudojami keliaujant skirtingomis transporto priemonėmis.

1889 m. Imperatorius atsisakė visų skirtingų simbolių ir paliko vieną vienintelį su chrizantema, Japonijos nacionaline gėle. Šiais laikais imperatorius naudoja raudoną vėliavą, kurioje pavaizduota 16 žiedlapių turinti chrizantema, nuspalvinta auksine spalva. Imperatoriaus žmona naudoja tokį patį simbolį, tačiau vėliavos forma yra visiškai kitokia. Tuo tarpu princas ir princesė naudoja tokius pačius motyvus turinčias vėliavas, tačiau skiriasi tuo, kad chrizantema yra žymiai mažesnė ir turi baltą apvadą.