Guldenas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Guldenas (ol. gulden), gilderis (angl. Guilder) – Europos šalyse nuo XIII a. naudojamas piniginis vienetas ir moneta, nuo XIX a. kolonizacijos metu paplitęs ir už Europos ribų. Guldeno pavadinimas yra sinonimiškas florino ar forinto pavadinimui, pabrėžiant jo kilmę iš auksinio Florencijos florino. Guldenai ir florinai žymimi tuo pačiu ženklu: ƒ.

Dabar naudojami guldenai ir florinai

Šiuo metu kaip savo nacionalinės valiutos pavadinimą guldeną, floriną ar forintą naudoja 3 pasaulio šalys:

Nyderlandų Antilų guldenas (ol. Antilliaanse gulden);
Arubos florinas (ol. Arubaanse florijn);
Lenkijos zlotas (lenk. złoty);
Vengrijos forintas (veng. Magyar forint);

Raida

Auksinis guldenas (goldguldenas)

Guldeno kilmė siejama su Florencijoje 1252 m. pradėtu kaldinti auksiniu florinu, kuris pagal vertę atitiko svarą sidabro. Jo aukso masė sudarė apie 3,5 g. Florinas netruko išplisti po visą krikščioniškąją Europą ir tapo svarbiausiu tarptautinio atsiskaitymo piniginiu vienetu. Jie pradėti kaldinti ir naudoti kaip pinigas apie 150 Europos valstybių ir de facto tapo visos Europos bendra valiuta. Ilgainiui Šventojoje Romos Imperijoje kaldintus ir naudotus florinus pradėta vadinti tiesiog guldenais (t. y. "auksiniais").

Auksiniai guldenai buvo kaldinami daugybėje vietų, tačiau žymiausios auksinių guldenų atmainos buvo Liubeko guldenai ir Reinguldenai. Čia vietoj tradicinių florinų vaizdų įsigalėjo vietinė simbolika. Tačiau dėl gausaus pinigų padirbinėjimo, feodalinio susiskaldymo ir vieningo emisijos centro nebuvimo ŠRI auksinių guldenų vertė palaipsniui smuko (skirtingai nei florinų): iki XVI a. pabaigos Reinguldeno aukso kiekis sumažėjo nuo 3,5 g iki 2,5 g, ir jų vartojimas nunyko. Juos pakeitė auksiniai dukatai.

XVI a., kuomet jau buvo kaldinamas sidabrinis guldenas, auksiniai guldenai dar buvo vadinami goldguldenais, kad atskirti nuo pastarųjų.

Sidabrinis guldenas (guldineris)

Dėl aukso kiekio trūkumo Vokietijoje buvo siekiama stiprią auksinę monetą pakeisti sidabrine, kadangi čia buvo gausu sidabro kasyklų. Tai pirmą kartą buvo padaryta Tirolyje 1486 m., kuomet vietos erchercogas Sigismundas nukaldino didelę sidabrinę monetą. Ji svėrė 31,83 g ir turėjo 29,23 g gryno sidabro. Savo verte toks sidabro kiekis prilygo 3,5 g. aukso kiekiui, taigi, vienam florinui (ar auksiniam guldenui). Kaip ir auksinis guldenas, ji prilyginta 60 sidabrinių kreicerių. Ši moneta buvo pavadinta guldengroschen, t. y. "guldeno vertės grašis" (grašiais tuo metu buvo vadinamos stambios sidabrinės monetos), ir ilgainiui šio tipo sidabrinės monetos pradėtos vadinti guldenais, arba guldineriais, nepaisant to, kad jų reikšmė buvo "auksinis".

Toliau guldineris vystėsi dviem kryptimis. Kaldinant vėlesnes monetas buvo prisirišta prie fiksuoto sidabro kiekio, ir tokiu būdu išsivystė taleriai - daugiau ar mažiau pastovios sidabro masės monetos (jos turėjo apie 22,91 g gryno sidabro), ir jie pripažinti pagrindiniu Šventosios Romos Imperijos piniginiu vienetu 1566 m. Jo santykis su smulkesnėmis monetomis buvo kintantis.

Tuo tarpu kaldinant kitas sidabrines monetas, buvo prisirišta prie tam tikro smulkesnių monetų nominalo, t. y. piniginio vieneto, ir toks vienetas toliau buvo vadinamas guldenais. Daugumoje Šventosios Romos Imperijos valstybių buvo prisirišta prie 60 kreicerių nominalo. Vėliau, keičiantis kreicerio sidabro kiekiui, nuvertėjo ir guldenai, ir dėl to jie buvo vertinami mažiau nei taleris. Labai panašiai kitose šalyse vystėsi piniginiai vienetai zlotas (Abiejų Tautų Respublikoje) ir erė Skandinavijoje.

Guldenai Vokietijoje ir Austrijoje po 1754 m.

Austrijos-Vengrijos 1000 guldenų banknotas 1880 m.

1754 m. Šventosios Romos Imperijoje vykdant reformą, pagrindiniu piniginiu vienetu tapo konvencinis taleris, turintis 1/10 Kelno markės (23,38 g) gryno sidabro. Tuo metu Imperijos valstybės galėjo rinktis savo nacionalines valiutas. Dauguma jų pasirinko talerį kaip pagrindinį, tačiau kai kurios Imperijos valstybės pasirinko guldeną kaip pagrindinę savo valiutą, kuri turėjo fiksuotą kursą su konvenciniu taleriu. Tarp jų buvo:

Habsburgų monarchija (1 taleris prilygintas 2 guldenams, kurie vengriškose srityse buvo žinomi kaip forintai);
Bavarija (Bavarijos guldenas atitiko 5/12 talerio);
Badenas (Badeno guldenas atitiko 5/12 talerio);
Viurtembergas (Viurtembergo guldenas atitiko 5/12 talerio);
Nasau;
Frankfurtas prie Maino.

1857 m. naujos piniginės reformos metu pagrindiniu piniginiu vienetu Vokietijoje tapo vereinstaleris, turintis 16⅔ g sidabro. Austrijos imperijoje fiksuotas jo santykis su guldenu buvo 1,5 guldeno = 1 taleris, o pietų Vokietijos valstybėse: 1 guldenas = 4/7 talerio. Pasinaudojant proga, šios reformos metu Austrijos guldenas buvo decimalizuotas ir suskaidytas į 100 kreicerių (anksčiau buvo skaidomas į 60). Pietų Vokietijos guldenai nustojo egzistuoti 1873 m., kuomet iškeisti į markę, o Austrijos-Vengrijos guldenai - 1892 m., kuomet iškeisti į kroną. Vengrija atgaivino guldeną 1946 m. (forinto pavadinimu).

1923-39 m. atskirą Gdansko guldeną naudojo laisvasis Gdanskas.

Šveicarijos guldenai

Šveicarijoje kiekvienas iš 25 kantonų, taip pat kai kurie miestai, vyskupijos, leido savo atskirus pinigus. Keletas kantonų iki 1798 m. leido pinigus, vadinamus guldenais:

Graubiundene vienas guldenas atitiko 60 kreicerių;
Glaruse, Liucernoje, Ciuriche, Švice ir Uryje vienas guldenas atitiko 40 šilingų;

Po 1798 m. guldenus pakeitė atskirų kantonų valiutos, vadintos frankais.

Nyderlandų ir jų kolonijų guldenai

Pagrindinis straipsnis – Nyderlandų guldenas.

1581 m. Nyderlandams iškovojus nepriklausomybę, guldenas paverstas pagrindine valiuta ir prilygintas 28 stiuiveriams. Dėl to jis dar buvo žinomas kaip achtentvintigas (ol. achtentwintig, t. y. "28"). Po šimto metų (1680 m.) pradėti kaldinta ir dar viena guldeno rūšis: šie buvo prilyginti 20 stiuiverių. Ilgainiui būtent šie guldenai įsigalėjo kaip pagrindinis atsiskaitymo vienetas. Greta šių monetų kursavo ir vietinė talerio atmaina leuvendalderis, rijksdalderis bei dukatonas. Dėl labai pastovaus stiuiverių ir guldeno kurso, santykis tarp guldeno ir talerių buvo nekintantis: leuvendalderis atitiko 1,5 guldeno (30 stiuiverių), rijksdalderis - 2,5 guldeno (50 stiuiverių), dukatonas - 3 guldenams (60 stiuiverių).

1810–1814 m. Nyderlandų guldeno vartojimas nutrauktas, Nyderlandus užėmus Prancūzijai, vėliau vėl atnaujintas, o 1817 m. guldenas decimalizuotas ir naudotaas kaip nacionalinė Niderlandų valiuta iki 2002 m., kol jį pakeitė Euras.

Vykdydami kolonizaciją, Nyderlandai įsteigė keletą guldenais vadinamų valiutų savo kolonijose. Tarp jų buvo:

Nyderlandų Rytų Indijos guldenas: formaliai naudotas 1602-1950 m. dabartinės Indonezijos teritorijose;
Nyderlandų Naujosios Gvinėjos guldenas: naudotas 1950-63 m. Vakarų Naujojoje Gvinėjoje;
Surinamo guldenas: naudotas 1962-2004 m. Suriname;
Nyderlandų Antilų guldenas: naudojamas nuo 1794 m. Nyderlandų Antiluose. 2010 m. juos panaikinus, šią valiutą naudoja dvi salos: Kiurasao ir Sint Martenas. Nuo 2013 m. šį guldeną pakeis Karibų guldenas;
Arubos florinas: naudojamas nuo 1986 m. Aruboje.