Guillaume de Machaut

Gijomas de Mašo (dešinėje) priima gamtos dovanas (viduramžių miniatiūra)

Gijomas de Mašo (it. Guillaume de Machaut, apie 1300 − 1377) – prancūzų XIV a. viduramžių poetas, kompozitorius. Savo gyvenimo metu Mašo buvo vienu žymiausių Europos menininkų. Jo statusą rodo atskiri leidiniai jo vardu, skirtingai nuo tuo metu įprastų anoniminių rinkinių.

Biografija

Gijomas de Mašo, spėjama, gimė apie 1300–1302 m. tikriausiai Mašo miestelyje Šampanės regione. Nieko nežinoma apie jo jaunystę. Iš literatūroje anksti minimo magistro titulo (magister artium) galima spėti, kad jis išėjo mokslus. Tikriausiai Paryžiaus universitete. Žinoma, kad apie 1323 m. Gijomas de Mašo dirbo Bohemijos karaliui Jonui Liuksemburgiečiui. Tais pačiais metais jis priėmė dvasininko įžadus. Iš pradžių jis dirbo klerku-pašalpos dalintoju (1330), po to notaru (1332) ir, galų gale – asmeniniu karaliaus sekretoriumi (1333).^[1] Jis lydėjo karalių jo kelionėse po Europą. Jonas Liuksemburgietis turėjo rezidencijas Liuksemburge ir Prahoje. Mašo savo poezijoje apdainavo to meto karaliaus dvaro gyvenimą: linksmybes, puotas, turnyrus. Nuo 1330 m. Mašo vardas įrašytas kanauninko pareigose kelete Prancūzijos parapijų. Spėjama, kad tai buvo karaliaus beneficijos, suteikdavusios Mašo teises į parapijų pajamas, nors Mašo jose nesilankydavo – įprasta praktika tuometinėje bažnyčios struktūroje. 1335 m. popiežius Benediktas XII panaikino šias dvasininkų privilegijas. Mašo prarado visus postus, išskyrus kanauninko Reimso katedroje.

Į Reimsą Gijomas de Mašo persikraustė ne anksčiau 1340 m. balandžio. Reimse Mašo praleido visą likusį savo gyvenimą. Dėl dokumentinių žinių nebuvimo sunku nusakyti Mašo veiklos pobūdį. Yra spėjimų, kad nuolat Reimse jis pradėjo gyventi tik nuo maždaug 1360-ųjų. Mašo brolis Žanas taip pat įsidarbino Reimso katedroje kanauninku. Dauguma Mašo muzikinių motetų datuojama šiuo vėlesniuoju laikotarpiu. Taip pat jis pradėjo rašyti balades. Nesant ankstesnių išlikusių baladžių pavyzdžių Mašo sąlygiškai gali būti pavadintas žanro pradininku. Jis sukūrė kūrinių rondo ir virelė žanruose. Anksčiausiu muzikiniu Mašo kūriniu laikomas motetas „Bone pastor Guillerme“, parašytas 1324 m. Guillaume de Trie tapimo Reimso arkivyskupu proga. Gyvendamas Reimse Mašo neprarado ryšių su Jono Liuksemburgiečio dvaru. Po karaliaus žūties Kresi mūšyje jo rėmėju tapo karaliaus duktė Bona. Gali būti, kad su jos parama maždaug tuo metu pasirodė pirmas Mašo kūrinių rinkinys. Po Bonos mirties 1349 m. Gijomo de Mašo rėmėju tapo Navaros karalius Karolis II, kuriam tuo metu buvo vos 17 metų. Tuo metu Mašo savo poezijoje pradėjo kreipti dėmesį į tuometines politines aktualijas. Pasakojamojo pobūdžio poema „Navaros karaliaus teismas“ (Le Jugement du Roi de Navarre) datuojama šiuo periodu. Kūrinyje minimas Karolis II ir aprašomos maro pasekmės.

Vėlesniais metais Gijomas de Mašo buvo labai žymiu Europos menininku. Ji rėmė daug įtakingų kilmingųjų. 1362 m. Mašo parašė pirmąsias nuoseklias religinių apeigų mišias „Messe de Nostre-Dame“ Reimso katedrai. Gijomas de Mašo paliko dalį palikimo katedrai, kad šios mišios būtų laikomos po jo ir brolio mirties. 1364 m. Mašo tikriausiai parašė kompoziciją „Hoquetus David“ Prancūzijos karaliaus Karolio V karūnavimo Reimso katedroje proga. 1363–1365 m. laikotarpiu Gijomas de Mašo parašė didžiausią apimtimi savo literatūrinį kūrinį „Voir Dit“ (arba „Veoir Dict“). Poemoje aprašoma dvaro poeto meilė ir yra versijų, kad ši poema galbūt yra autobiografinė. Poema turi virš 9000 eilučių ir 8 muzikinius intarpus. Paskutinius gyvenimo metus Gijomas de Mašo praleido peržiūrėdamas savo kūrinių rinkinį. Kompozitorius ir poetas mirė 1377 m. balandžio mėnesį. Palaidotas Reimso katedroje šalia 1372 m. mirusio brolio. Jo muzikinės kūrybos palikimą sudaro bent 142 išlikę kūriniai. Kai kurie jų buvo skirti įterpimui į poemas. Viso Mašo paliko daugiau muzikinių kūrinių nei bet kuris kitas to meto prancūzų kompozitorius.^[2] Jis paliko 15 pasakojamojo pobūdžio poemų – ditų, lyrinės poezijos rinkinį „La Loange des Dames“. Mašo kronikų tekstai sudaro apie 40 000 eilučių.

Išnašos

↑ Elizabeth Eva Leach. „Guillaume de Machaut“. Universitaire Pers Leuven, − 2011. p. 14
↑ Elizabeth Eva Leach. „Guillaume de Machaut“. Universitaire Pers Leuven, − 2011. p. 7

Nuorodos

Vikiteka: Guillaume de Machaut – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Elizabeth Eva Leach. „Guillaume de Machaut“. Universitaire Pers Leuven, − 2011. p. 14

[2] Elizabeth Eva Leach. „Guillaume de Machaut“. Universitaire Pers Leuven, − 2011. p. 7

[1]

[2]