[go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Gizos nekropolis

Koordinatės: 29°58′34″ š. pl. 31°7′58″ r. ilg. / 29.97611°š. pl. 31.13278°r. ilg. / 29.97611; 31.13278
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

29°58′34″ š. pl. 31°7′58″ r. ilg. / 29.97611°š. pl. 31.13278°r. ilg. / 29.97611; 31.13278

Gizos nekropolis
Pasaulio paveldo sąrašas

Vieta Egiptas
Tipas Kultūrinis
Kriterijus i, iii, v
Pasaulio paveldo emblema Nuoroda (angl.) (pranc.): 86
Regionas** Afrika
Įrašymo istorija
Įrašas 1979  (3 sesija)
Gizos nekropolis šalies/regiono žemėlapyje
Vikiteka: Gizos nekropolis
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.
Gizos sfinksas

Gizos piramidės (dar vadinamos Gizos nekropoliu) stovi dykumingoje Gizos plynaukštėje Kairo pakraštyje. Šis senovės paminklų kompleksas apie 8 km nutolęs nuo senojo Gizos miesto šalia Nilo ir apie 25 km į pietvakarius nuo Kairo miesto centro. Cheopso piramidė, priklausanti Gizos piramidėms, yra vienintelis iki šių laikų išlikęs senojo pasaulio stebuklas. 1979 m. šis piramidžių kompleksas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.[1]

El Giza – arabų statytas miestas, vakariniame Nilo krante, dabar tapęs Kairo dalimi. Čia yra viena didžiausių antikos pasaulio įžymybių. Ši vietovė tyrinėjama nuo 1798 m. – 1800 m. Napoleono surengtos karinės ir mokslinės ekspedicijos. Pirmojoje XX a. pusėje ji ištirta išsamiai.

Jos pastatytos tam, kad saugotų nemirtingus faraonų kūnus (nors laidojimo kambariuose jų nerasta – tik tušti, sulaužyti sarkofagai).

Tris didžiausias piramides pastatė Ketvirtosios dinastijos faraonai. Tai Kufu (Cheopso), Kafrė (Chefreno) ir Menkaurė (Mikerino). Tai buvo svarbiausi trijų atskirų laidojimo kompleksų, iškilusių 2590 m. pr. m. e. – 2506 m. pr. m. e. statiniai. Kiekviename komplekse buvo ir po laidojimo šventyklą, stovėjusią į rytus nuo piramidės. Antroji buvo ant šlaito, prie kanalo, kuriuo vanduo iš Nilo sruvo komplekso link. Buvo ir smulkesnių, karalienėms skirtų piramidžių ir didžiulių duobių, kuriose laidoti karališkojo laivyno laivai.

Piramidės pastatytos iš akmens luitų, sveriančių nuo 2 iki 15 tonų. Kadaise piramidės buvo apmūrytos plytomis, bet per tūkstantmečius didžioji jų dalis nulupta ir sunaudota kitiems pastatams. Dėl to piramidžių aukštis sumažėjo.

Stambiausias ir seniausias laidojimo kompleksas yra Kufu. Didžioji jo pyramidė iš pradžių buvo 146 m (dabar 137 m) aukščio, o jos kraštinė – 230 m. Ji buvo iškilusi aukščiau kitų laidojimui ir tarnams skirtų pastatų.

V a. pr. m. e. Herodotas rašė, kas faraono Kufu piramidę egiptiečiai statė trisdešimt metų. Panaši ir jo sūnaus Kafrės (Chefreno) statyta piramidė, tik truputį smulkesnė – jos aukštis 136,5 m, o kraštinė – 210,6 m. Menkaurė (Mikerinas) iš visų trijų valdovų buvo mėgstamiausias, todėl jo piramidė nuniokota nebuvo. Beje, ji pati mažiausia – tik 66 m aukščio, o pagrindo kraštinė – tik 108 m.

Tačiau įstabiausia šio archeologinio komplekso dalis – sfinksas. Kafrė įsakė šį paminklą iškalti iš už piramidės stovėjusios uolos (jis baigtas formuoti pridėjus dar keletą akmens luitų). 20 m aukščio ir 57 m ilgio sfinksas turi liūto kūną ir faraono galvą.

Šis simboliškas ir paslaptingas kūrinys žvelgia į rytus ir siejamas su Heliopolyje pradėtu garbinti saulės dievu Atonu. Sfinksas turėjo saugoti faraono Kufu amžinojo poilsio vietą. Prie jo letenų pastatyta vadinamoji Sfinkso šventykla.

Senosios Karalystės laikotarpio pabaigoje, XXII a. pr. m. e. faraonų kapavietės išplėštos pirmą kartą, o Viduriniosios Karalystės laikotarpiu (XXI – XVIII a. pr. m. e.) apie jas visi pamiršo. Naujosios Karalystės laikotarpiu, trukusios nuo XVI – VIII a. pr. m. e. sfinksas grąžino populiarumą visam kapaviečių kompleksui ir pats tapo spontaniškai kilusio garbinimo objektu.

Vėliau tas kultas pripažintas oficialiai ir sutapatintas su dievo Harimkheto, kultu. Atgijus susidomėjimui, imtasi pirmųjų komplekso restauravimo darbų (vėjas į jį nuolat nešė dykumų smėlį) – apie tai lankytojams primena tarp priekinių sfinkso letenų stovinti Tutmozio I stela.

  1. al Gizos nekropolis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, elektroninis papildymas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2017–2022