Erazmas Roterdamietis
| Erazmas Deziderijus Roterdamietis ol. Erasmus Desiderius Roterodamus | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1466 m. spalio 28 d. Roterdamas |
| Mirė | 1536 m. liepos 11 d. (69 metai) Bazelis |
| Veikla | nyderlandų dvasininkas, vienas garsiausių humanistų, filosofas bei teologijos mokslų daktaras. |
 Vikiteka |
Erazmas Roterdamietis |
Erazmas Deziderijus Roterdamietis (ol. Erasmus Desiderius Roterodamus, 1466 m. spalio 28 d. – 1536 m. liepos 11 d.) – Nyderlandų dvasininkas, vienas garsiausių humanistų, filosofas bei teologijos mokslų daktaras. Tikrieji vardas ir pavardė – Gerhardas Gerhadsas.
Gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Erazmas Roterdamietis gimė Roterdame išsilavinusio bažnyčios tarno šeimoje. Erazmas – tai slapyvardis, kuris graikų k. reiškia „mylimasis, geidžiamasis“. Vėliau prie šio graikiškos kilmės vardo buvo pridėtas jo vertimas į lotynų k. – Desiderius. Pradinių mokslo žinių Erazmas sėmėsi Deventeryje. Paskui, sekdamas vyresniojo brolio Piterio pėdomis, įstojo į augustinų vienuolyną. Čia mėgino užsiiminėti tapyba, knygų iliustravimu, rašė lotyniškas bukolines eiles, traktatus. Po penkerių metų išėjęs iš vienuolyno, buvo vyskupo sekretoriumi, lankėsi įvairių vienuolynų bibliotekose, gilindamasis į ankstyvosios krikškščionybės problemas. Pagaliau, jausdamas žinių trūkumą, Erazmas išvyko į Paryžių, Sorbonos universitete studijavo teologiją.
Tolesnis jo gyvenimas – tai nuolatinės kelionės po visą Europą. 1500 Nyderlanduose, gilinosi į Biblijos tekstą, išmoko graikų ir hebrajų kalbas. Patyręs, kad senasis graikų kalbos tarimas labai skyrėsi nuo naujojo, Erazmas filologiškai pagrindė senąjį tarimą. Vėliau šiuos filologinius tyrimus apibendrino dialoge „Apie taisyklingą graikų ir lotynų kalbų tarimą“ (1526 m.). Mokėdamas senąsias kalbas, Erazmas rinko antikos autorių rankraščius, juos filogiškai apdorodavo ir skelbdavo. 1506 m. lankantis Italijoje, jam kilo sumanymas parengti ir išleisti ne tik visus antikinės literatūros kūrinius, bet ir hebrajų bei chaldėjų raštų rinkinius. Realizuodamas šį sumanymą, jis parengė spaudai ir išleido Plauto, Tenrencijaus, Senekos ir kitų autorių raštus. Gyvendamas Bazelyje (Šveicarija), Erazmas užbaigė seniai pradėtas Biblijos teksto studijas ir parengė naują, moksliškai argumentuotą Naujojo Testamento originalo ir jo vertimo į lotynų kalbą leidimą (1516 m.). Tai buvo didžiulis darbas, atliktas pagal humanistinės filologijos principus, atskleidęs visas viduramžių scholastų falsifikacijas. Jis išgarsino Erazmą visoje Europoje, su juo ėmė susirašinėti žymiausi to meto mokslo ir valstybės veikėjai. Pagaliau vėl grįžęs į Nyderlandus, jis vadovavo Leveno universiteto teologijos katedrai, organizavo senųjų kalbų studijas. Tačiau, plintant Reformacijai, prieš Erazmą, kuris buvo laikomas šio sąjūdžio pirmtaku, pradėjo sukilti krikščionybės ortodoksai. Levene susibūrus M. Liuterio priešams, Erazmas 1521 m. išvyko į Bazelį. Nuo to laiko Šveicarija tapo antrąja tėvyne. Tačiau čia jis įsivėlė į aršią polemiką su M. Liuteriu, kilo konfliktas, ir jis atsiribojo nuo Reformacijos. Kai Bazelyje įsigalėjo M. Liuterio šalininkai, Erazmas persikėlė į Fribūrą. Paskutiniais gyvenimo metais jis vėl grįžo į Bazelį ir čia mirė.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Erazmo darbai buvo žinomi visoje Europoje. Jis kritikavo tamsumą, visuomenės trūkumus, aukštino laisvą, protingą žmogų. Net šešios jo knygos pateko į draudžiamų knygų sąrašus. Jis nuolatos vertė tekstus iš graikų kalbos, skelbdavo senus, mažai kam žinomus praeities autorių darbus.
Erazmo Roterdamiečio literatūrinis palikimas labai gausus ir įvairus. Iš grožinių jo veikalų reikšmingiausi yra 1509 m. Anglijoje su nepaprastu įkvėpimu parašyta satyra „Pagiriamasis žodis kvailybei“ išleista 1511 m. Paryžiuje, dialogų rinkinys „Laisvi pokalbiai“ (Colloquia familiaria, rašyti 1518 – 1535 m.). Vienas iš labiausiai žinomų kūrinių – didžiulis iš antikos autorių raštų surinktų posakių ir priežodžių, patarlių ir sentencijų rinkinys „Patarlės“ (Adagia, 1500 m.), satyrinis prieš popiežių nukreiptas dialogas „Julijus, neįsileistas į dangų“ ir kt.
Iš filosofinių, politinių ir pedagoginių Erazmo veikalų reikšmingiausi yra „Kristaus kario vadovas“ (Enchiridion militis Christiani, 1502 m.), „Krikščioniškojo valdovo auklėjimas“ (Institutio principis Christiani, 1516 m.), prieš M. Liuterį nukreipti traktatai „Apie laisvą apsisprendimą“ (De libero arbitrio, 1524 m.) ir „Užtarėjas“ (Hyperaspistes, 1526 – 1527 m.), politinė deklaracija „Taikos skundas“ (Querella pacis, 1518 m.), dialogai „Cicerono sekėjas“, „Antibarbarų knyga“ (Antibarbarorum liber, 1520 m.), deklaracijos „Kalba, arba Apie kalbos naudojimą gėriui ir blogiui“ (1525 m.), „Apie tinkamą vaikų auklėjimą pirmaisiais gyvenimo metais“ (1529 m.), „Knyga apie tai, kaip kiekvienas turi pasirengti mirčiai“ (1533 m.) ir kt.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas (1984)