[go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Emanuel Lasker

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Emanuel Lasker
Pilnas vardasEmanuel Lasker
ŠalisVokietijos vėliava Vokietija
Gimė1868 m. gruodžio 24
Berlinchenas
Mirė1941 m. sausio 13 d. (72 metai)
Niujorkas
TitulasDidmeistris
Pasaulio čempionas1894-1921
Aukščiausias reitingas2878

Emanuelis Laskeris (vok. Emanuel Lasker, 1868 m. gruodžio 24 d. Berlinchene, Vokietija, dabar Barlinekas, Lenkija1941 m. sausio 13 d. Niujorke) – Vokietijos šachmatininkas, antrasis pasaulio čempionas.

Emanuelis Laskeris gimė 1868 m. gruodžio 24 d. Vokietijoje, mažame Berlincheno miestelyje (dabar Lenkijos teritorija). Jo tėvas Adolfas Laskeris buvo vietinės sinagogos giedotojas − pareigos kuklios ir mažai apmokamos. Jis norėjo leisti į mokslus savo vaikus − vyresnįjį Bertoldą ir jaunėlį Emanuelį. Padedamas senelio − gretimo miestelio rabino − A. Laskeris surinko šiek tiek pinigų ir išleido savo vaikus į Berlyną. Bertoldas studijavo mediciną, o Emanuelis lankė mokyklą. Abu uždarbiavo bet kur.

E. Laskeris šachmatais žaisti pradėjo visiškai atsitiktinasi. Jis susirgo, ir Bertoldas, gana stiprus šachmatininkas (vėliau jis tapo šachmatų meistru), norėdamas išblaškyti brolį išmokė šachmatų žaidimo taisyklių, net davė knygą apie šachmatus. Emanuelis greitai perprato šį žaidimą, o pasveikęs pradėjo lankyti kavinę, kurioje buvo žaidžiama šachmatais iš pinigų. Ten jis praleisdavo ištisus vakarus. Sužinoję apie tai, tėvai pareikalavo, kad Bertoldas perkeltų brolį į kitą mokyklą, esančią kitame miesto gale, ir apsaugotų Emanuelį nuo blogos šachmatų įtakos. Tačiau likimas lėmė taip, jog naujosios mokyklos vadovas buvo matematikos profesorius H. Kevicas − vietinio šachmatų klubo prezidentas ir čempionas. Jis paskatino talentingo berniuko šachmatinį formavimąsi.

Profesionali Emanuelio Laskerio šachmatų karjera prasidėjo tada, kai jis nusprendė žaisti Vokietijos šachmatų sąjungos kongreso turnyre, kuriame užėmė pirmą vietą.

Po šio turnyro jis metė mokyklą (nors laikinai, nes 1902 m. puikiai apgynė filosofijos ir matematikos mokslų daktarinę disertaciją[1]) ir atsidavė vien šachmatams.

V. Šteinicui reikėjo beveik 25-erių metų, kad iškovotų stipriausio pasaulio šachmatininko titulą. Emanuelis Laskeris tai padarė per penkerius metus.

1892 m. pradžioje Emanuelis Laskeris persikėlė gyventi į Londoną − to meto šachmatų žaidimo centrą.

Dėl savo įspūdingų pergalių Vienoje, Berlyne, Londone, Mančesteryje ir Liverpulyje jis galėjo žaisti dėl pasaulio šachmatų karūnos.

V. Šteinicas daugelį metų iki 1886 m. pasaulio pirmenybių mačo buvo laikomas nekarūnuotu čempionu. Tuo tarpu Emanuelį Laskerį net po 1894 m. čempionato mačo ne visi norėjo pripažinti pasaulio čempionu, nors jis nugalėjo. Kritikai manė, jog Emanuelis laimėjo pernelyg lengvai, vadinasi ir nepelnytai. Tačiau po pergalių Peterburge (18951896 m.), Niurnberge (1896 m.), Londone (1899 m.) ir Paryžiuje (1900 m.) tokių skeptikų liko gerokai mažiau.


Em. Laskeris-U. Nepiras, 1904 m.
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Juodieji pasidavė, nes nematyti, kaip apsiginti nuo etiudinio g5—g6 smūgio.

Kai kuriems nepatiko Emanuelio Laskerio žaidimo stilius. Jis neretai pakliūdavo į painias situacijas, tačiau laimėdavo arba pasiekdavo lygiąsias. Stengdamiesi atspėti Emanuelio Laskerio žaidimo paslaptį, kai kurie prieidavo iki absurdo, tvirtindami, jog Laskeris hipnotizuoja savo priešininkus. Tačiau priežastis buvo kita. Emanuelio Laskerio žaidimas pasižymėjo tolimais ir tiksliais apskaičiavimais, nepriekaištinga endšpilio technika, pasiryžimu kovoti bet kokiose situacijose ir aistringu pergalės siekimu[reikalingas šaltinis].

Emanuelis Laskeris buvo ir filosofas, pritaikęs šio mokslo elementus šachmatuose. Jis labai subtiliai ir išmintingai aiškino naujus, V. Šteinico sukurtus, pozicinius principus. Jis pritaikė šachmatuose psichologijos mokslą, pradėjo studijuoti ne tik savo būsimųjų varžovų partijas, bet ir jų charakterį, stilių, silpnąsias ir stipriąsias vietas, mėgstamus taktinius ir strateginius būdus.

Keldamas priešininkui naujus uždavinius, jis priversdavo jį gaišti daug laiko, daryti klaidingus ėjimus, o po to pradėdavo žaisti visa jėga ir savo stiliumi.

Emanuelis Laskeris vienas iš pirmųjų suprato, jog šachmatais žaidžia gyvi žmonės, tad kovoti reikia ne vien figūromis, bet ir su pačiu žmogumi ir jo charakteriu.

Taigi Emanuelio Laskerio sėkmės paslaptis − ne tik jo didžiulis talentas, įvairiapusiškumas, bet ir pats požiūris į šachmatus kaip į nuolatinę asmenybių kovą.

Emanuelis Laskeris per visą savo gyvenimą žaidė 24 didelius turnyrus, iš kurių trylikoje buvo pirmas, dviejuose dalinosi nugalėtojo laurus, du kartus buvo antras, tris kartus − trečias ir tik savo šachmatinės veiklos pabaigoje, būdamas daugiau kaip šešiasdešimties, užimdavo vietas po prizininkų.

Emanuelis Laskeris žaidė daugiau kaip 20 mačų, iš jų 7 − dėl pasaulio čempiono vardo. Pasaulio čempionatų mačų rezultatai:

laimėjo 1894 m. mačą prieš V. Šteinicą (12 : 7); 1896/97 m. mačą revanšą prieš V. Šteinicą (12½ : 4½); 1907 m. mačą prieš Frenką Maršalą (11½ : 3½); 1908 m. mačą prieš Z. Tarašą (10½ : 5½); baigė lygiosiomis 1910 m. mačą su K. Šlechteriu (5 : 5); ir laimėjo 1910 m. mačą su D. Janovskiu (9½ : 1½); bei pralaimėjo 1921 m. mačą Ch. Kapablankai (5 : 9).

Dvidešimt septynerius metus Emanuelis Laskeris buvo pasaulio čempionas. 1921 m. mače dėl čempiono titulo jį nugalėjo Kapablanka. Bet tie, kurie manė, jog Laskerio žaidimas silpnėja, klydo. 1923 m. jis laimėjo pirmąją vietą Moravijos Ostravos tarptautiniame turnyre, pralenkęs Retį, Eivę, Tartakoverį, Bogoliubovą, Tarašą, Špilmaną, Rubinšteiną. Bet pati didžiausia pergalė buvo pasiekta po metų Niujorke. Jis puikiai pasirodė pirmenybėse, kuriose dalyvavo beveik visi stipriausi to meto šachmatininkai ir pusantro taško aplenkė tuometinį pasaulio čempioną Ch. R. Kapablanką. Dar po metų jis laimėjo antrą vietą dideliame Maskvos tarptautiniame turnyre, vėl aplenkęs Kapablanką.

1936 m. Emanuelis Laskeris su žmona emigravo į Maskvą, galbūt dėl žydų persekiojimo Vokietijoje.

1937 m. spalio mėnesį Emanuelis Laskeris su žmona nutarė aplankyti dukterį ir anūkus, gyvenančius JAV. Niujorke susirgo jo žmona, todėl Laskeriui teko ten pasilikti.

1940 m. pradžioje Niujorke jis sužaidė savo paskutinįjį turnyrą, kur pasidalijo 5–6 vietomis, surinkęs 10,5 taško iš 15 galimų. Rudenį prasidėjo jo mačas su Maršalu, bet jau po pirmos partijos Emanuelis Laskeris dėl ligos nutraukė varžybas.

1941 m. sausio 13 d. Emanuelis Laskeris mirė.

  1. „Bill Wall. Šachmatais žaidžiantys daktarai“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 23 d..[neveikianti nuoroda]
Sporto pozicijos
Prieš tai:
Wilhelm Steinitz
Pasaulio šachmatų čempionas
1894–1921
Po to:
José Raúl Capablanca