Edward Elgar

Edvardas Elgaras
E. Elgaras apie 1912–1913 m.
Gimė	1857 m. birželio 2 d. Broudheto km., Vakarų Midlandsas
Mirė	1934 m. vasario 23 d. (76 metai) Vusteris
Palaidotas (-a)	Litl Molvern km., Vusteršyras
Tėvas	William Henry Elgar (1821–1906)
Motina	Ann Greening (1822–1902)
Sutuoktinis (-ė)	Caroline Alice Roberts (1848−1920)
Vaikai	Carice Irene Elgar (1890−1970)
Veikla	Kompozitorius
Žinomas (-a) už	„Enigma variacijos“ „Vilties ir šlovės žemė“ „Iškilmingi ir ceremoningi maršai“, „Gerontijaus sapnas“, „Simfonija Nr. 1“
Žymūs apdovanojimai
Britanijos imperijos ordinas (1904)
Vikiteka	Edward Elgar

Edvardas Elgaras (angl. Edward William Elgar, 1857 m. birželio 2 d., Broudheto k., Vakarų Midlandsas – 1934 m. vasario 23 d., Vusteris) – vėlyvojo romantizmo XX a. pr. anglų kompozitorius. Žymiausias moderniųjų laikų Anglijos klasikinės muzikos kompozitorius ir pirmas europinės reikšmės anglų kompozitorius nuo H. Perselio (1659−1695) laikų. E. Elgaras geriausiai žinomas muzika vienai populiariausių Anglijos patriotinių dainų „Vilties ir šlovės žemė“.

Biografija

Edgaras Viljamas Elgaras gimė 1857 m. birželio 2 d. Broudheto kaime netoli Vusterio Vakarų Midlandse. Jis buvo ketvirtasis iš septynių (ar aštuonių) šeimos vaikų. Jo tėvas buvo muzikantas, turėjo muzikos instrumentų parduotuvę Vusteryje ir derino pianinus. E. Elgaras savarankiškai pramoko muzikuoti įvairiais instrumentais. Pirmąją kompoziciją šeimoje sukūrė būdamas dešimties. Bent nuo 1872 m. E. Elgaras grojo vargonais katalikų Šv. Jurgio bažnyčioje Vusteryje. 1877 m. jis užėmė vadovo ir instruktoriaus postą Vusterio instrumentalistų mėgėjų draugijoje, kurioje buvo atliktos vienos iš anksčiausių jo kompozicijų. Centrinę vietą E. Elgaro muzikiniame tobulėjime užėmė Trijų chorų muzikos festivalis, vykęs kasmet paeiliui Vusterio, Herefordo ir Glosterio katedrų miestuose. Tikėtina, kad 1869 m. festivalyje išgirsta G. F. Hendelio oratorija „Mesijas“ pastūmėjo E. Elgarą pasirinkti muziko gyvenimo kelią. 1878 m. E. Elgaras kartu su tėvu ir dėde buvo pažymėtas festivalio orkestro sudėtyje. Jis buvo tarp antrųjų smuikininkų ir 1881 m. priimtas į pirmuosius. Jis smuikavo 1884, 1887, 1890 ir 1893 m. Vusterio festivaliuose. 1882−1889 m. E. Elgaras smuikavo tarp pirmųjų smuikininkų Birmingemo koncertų salės orkestre. Orkestro repertuaras buvo progresyvesnis nei Trijų chorų festivalio, buvo atliekami L. van Betchoveno, F. Mendelsono, R. Šumano, R. Vagnerio kūriniai.

1880 m. E. Elgaras lankėsi Paryžiuje, kur matė K. Sen Sansą, grojantį vargonais Madlenos bažnyčioje. 1883 m. jis dvi su puse savaitės praleido Leipcige. Nuolat lankydavosi Londono muzikiniuose renginiuose. 1885 m. E. Elgaras tapo pirmuoju Šv. Jurgio bažnyčios Vusteryje vargonininku, pakeitęs pareigybėje tėvą. 1889 m. E. Elgaras pagal katalikų tradicijas vedė vieną iš savo mokinių Kerolain Elis Roberts iš Molverno kaimo netoli Vusterio, kuriame dėstė muziką mergaičių mokykloje. Žmona buvo 8 metais vyresnė ir aukštesnės socialinės padėties. Po vedybų pora persikėlė į Londoną, 1890 m. susilaukė vienintelio vaiko − duktės Keris. Kompozitoriui sunkiai sekėsi įsitvirtinti Londone, jis buvo žemos kilmės ir katalikas, priešingai oficialiai anglikonybės bažnyčiai. Be to, savo muzikoje jis rėmėsi žemyninės Europos kompozitorių patirtimi, o ne vietine anglams įprasta muzikine kultūra. E. Elgaro kompozitoriaus susiformavimui didžiausią įtaką padarė vokiškosios muzikos mokyklos kompozitoriai: J. Bramsas, R. Šumanas, A. Dvoržakas ir ypač R. Vagneris. Tarp 1892 ir 1902 m. E. Elgaras lankėsi Vokietijoje 6 kartus ir kiekvieną kartą pabuvojo R. Vagnerio operos pastatymuose Bairoite, Miunchene. 1897 m. jis trumpai dirigavo Vusterio festivalio choro draugijoje ir 1898−1904 m. dirigavo 12 koncertų Vusterio filharmonijos draugijoje. Jo kompozitoriaus pripažinimas pradėjo augti provincijos festivaliuose: 1893 m. Vusterio choro draugijoje atliktas „Juodasis riteris“, 1896 m. oratorija „Gyvenimo šviesa“ atlikta Trijų chorų festivalyje Vusteryje ir „Scenos iš karaliaus Olafo sagos“ − Šiaurės Stafordšyro festivalyje Hanlyje. „Olafo saga“ sulaukė sėkmės ir 1897 m. pakartota Krištoliniuose rūmuose Londone. Ten pat 1897 m. atliktas karalienės Viktorijos deimantiniam jubiliejui sukurtas „Imperijos maršas“. 1898 m. E. Elgaras dirigavo kantatos „Caractacus“ atlikimą Lydso festivalyje.

Plataus pripažinimo E. Elgaras sulaukė 1899 m., kai jo „Enigma variacijos“ buvo atliktos Sent Džeimso koncertų salėje Londone diriguojant H. Richteriui. Tais pačiais metais solistė Klara Bat (Clara Butt) pristatė orkestrinių dainų ciklą „Jūros paveikslai“ Noridžo festivalyje. 1900 m. Birmingemo festivalio trienalės proga E. Elgaras sukūrė religinį choralinį kūrinį „Gerontijaus sapnas“ pagal to paties pavadinimo Dž. Niumeno poemą. Šio kūrinio atlikimas nenusisekė, tačiau jis buvo pastebėtas ir 1901 m. atliktas Diuseldorfe, 1902 m. − Žemutinio Reino festivalyje Vokietijoje. E. Elgaro kūrybą pagyrė Richardas Štrausas. 1900 m. už „Enigma variacijas“ Kembridžo universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą. 1901 m. sukurti pirmieji du iš „Iškilmingų ir ceremoningų maršų“ plačiai išgarsino kompozitorių. Ypač dėka pirmojo maršo „trio dalies“, kuri buvo panaudota karaliaus Eduardo VII „Karūnacijos odėje“ ir pagarsėjo pasauliniu mastu daina „Vilties ir šlovės žemė“ pagal A. K. Bensono eiles. 1903 m. Birmingemo festivaliui E. Elgaras paruošė plačios apimties oratoriją „Apaštalai“. 1904 m. Karališkajame operos teatre Londone įvyko Elgaro festivalis, išimtinai skirtas jo muzikai − tokios garbės iki tol nebuvo sulaukęs nei vienas gyvenantis Anglijos kompozitorius. Jis buvo apdovanotas Britanijos imperijos ordinu (jam suteiktas „sero“ titulas). Tais pačiais metais E. Elgaras su žmona persikėlė gyventi į Herefordą. 1905 m. kompozitorius lankėsi JAV, kur Jeilio universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį. 1905−1908 m. dėstė muziką Birmingemo universitete. 1906 m. paruošė oratoriją „Karalystė“, „Apaštalų“ tęsinį. Jis buvo suplanavęs sukurti trijų oratorijų ciklą, tačiau trečiosios taip ir neparašė. 1908 m. įvyko E. Elgaro „Pirmosios simfonijos“ premjera, kuri sulaukė didelio pasisekimo − kūrinys buvo atliktas daugiau nei 80 kartų per pirmuosius metus įvairiuose miestuose, tarp jų − Sankt Peterburge, Vienoje ir Niujorke. 1910 m. kompozitorius paruošė „Koncertą smuikui“, 1911 m. − „Antrąją simfoniją“ ir 1912 m. grįžo gyventi į Londoną.

Pirmojo pasaulinio karo metu (1914−1918) E. Elgaras rašė patriotines dainas, tarp jų − „Anglijos dvasia“, bei sukūrė baletą. 1919 m. įvyko „Kvarteto styginiams“, „Kvinteto pianinui“ ir „Koncerto violončelei“ premjeros. Po žmonos mirties 1920 m. E. Elgaro kūrybiškumas smuko. 1924 m. jis užėmė Karališkosios muzikos meistro postą karališkajame dvare kaip žymiausias šalies muzikas. 1929 m. E. Elgaras grįžo gyventi į Vusterį, kur mirė 1934 m. vasario 23 d. Palaidotas Litl Molvern (Little Malvern) kaimo Šv. Vulstano bažnyčios kapinėse prie žmonos. Kompozitorius paliko kūrinių beveik visuose pagrindiniuose profesionaliosios muzikos žanruose, išskyrus operą. Jo gimtajame name Broudheto (Broadheath) kaime įsteigtas muziejus.

Literatūra

• Ian Lace, E. Elgaro draugijos svetainė Archyvuota kopija 2014-02-04 iš Wayback Machine projekto.
• Encyclopaedia Britannica, 2017 03 14

Nuorodos

• E. Elgaro kūrinių partitūros IMSLP svetainėje
• Įrašų indeksas discogs.com svetainėje
• Edward Elgar svetainėje Last.fm

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.