Dioksinas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Dioksinai, dibenzodioksinų halogenidai – grupė organinių junginių, pasižyminčių itin dideliu nuodingumu, kancerogeniškumu ir mutageniškumu. Dažniausiai labai nedideliais kiekiais (šimtosiomis, tūkstantosiomis ar dar mažesnėmis procento dalimis) susidaro kaip šalutinis produktas chloruojant (halogeninant) OH- grupę turinčius aromatinius junginius. Itin mažais kiekiais dioksinai gali susidaryti ir dėl natūralių priežasčių, pvz., žaibui sukėlus miško ar stepės gaisrą, dėl mikrobų veiklos arba ugnikalnių išsiveržimų. Tirpsta riebaluose, silpnai – organiniuose tirpikliuose, netirpsta vandenyje. Aplinkoje sklinda daugiausia oru, prilipę prie dulkių dalelių.
Ekologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gamtoje ar organizme dioksinai skyla labai sunkiai, dėl to organizmai ir teritorijos, užteršti dioksinais, vertinami taikant „skilimo pusperiodžio“ sąvoką: šiltuose kraštuose dioksinų skilimo pusperiodis siekia 7-8 metus, šaltuose – iki 10 metų, organizme – 3-4 metus. Organizme kaupiasi riebaliniuose audiniuose, kauluose. Dėl ypatingai didelio nuodingumo, pavojingos dioksinų dozės gali būti tokios mažos, kad jų nepavyktų efektyviai identifikuoti cheminiais prietaisais (tik masės spektroskopais), todėl vietovės ar maisto užteršimą mažomis dioksinų dozėmis (pavojingomis, esant kelių mėnesių ar ilgesnei ekspozicijai) nustatyti sunku. Dėl tų pačių priežasčių, gana sunku identifikuoti ir žmonių apnuodijimą dioksinais.
Pats nuodingiausias iš dioksinų – 2,3,7,8 tetrachlordibenzodioksinas, neretai vadinamas tiesiog dioksinu, jo mirtina dozė (poodinėmis injekcijomis), pagal kai kuriuos vertinimus, gali siekti LD50 ≈ 10 µg/kg ar net mažiau, tai pats nuodingiausias iš žmonijai žinomų nebaltyminių junginių. Gerokai mažesnėmis dozėmis gali sukelti vėžį, apsigimimus. Skirtingai nuo daugelio kitų nuodų, mirtinas dioksino dozes įvertinti keblu dėl poveikio mechanizmo: manoma, kad visi toksiniai jo efektai susiję su nukleorūgščių modifikavimu, t. y., yra netiesioginiai. Manoma, kad skirtingiems žmonėms mirtinos dioksino dozės gali skirtis dešimtis ar net šimtus kartų.
Apnuodijimo atvejai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji apsinuodijimo dioksinu atvejai (chloraknė) žinomi nuo 1897 m., kai buvo aprašyti Vokietijoje, kaip dermatitai, kylantys žmonėms, dirbantiems chemijos gamyklose, naudojančiose chlorą. Maždaug iki 1950 m. buvo manoma, kad tai tiesiog lėtinis apsinuodijimas chloru, bet vėliau buvo pastebėta, kad tokie apsinuodijimai kyla tik žmonėms, dirbantiems organinės chemijos gamyklose, taip pat – kad nuo šių apsinuodijimų menkai gelbsti net pačios efektyviausios apsaugos priemonės.
Kaip manoma, Vietnamo karo metu, sumoje maždaug kelios tonos dioksinų galėjo būti išlaistytos ant Vietnamo miškų, kaip gamybos metu susidariusios herbicidų priemaišos (iki kelių ar kelių dešimčių gramų dioksinų tonoje herbicidų). Žinoma, kad šios priemaišos sukėlė vėžį daugeliui su šiais herbicidais, visų pirma, Oranžiniu agentu, dirbusiems kareiviams, taip pat – keliolika metų jų šeimose kilusius apsigimimus. Kai kuriuose Vietnamo rajonuose iki šiol labai aukšti apsigimimų ir vėžinių ligų rodikliai taip pat siejami su dioksinais.
2004 m. rugsėjo mėnesį susirgęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, kai kurių šaltinių teigimu, galėjo būti politinių priešininkų apnuodytas dioksinu, nors duomenys nėra patvirtinti galutinai.