Augustinas Rotundas

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Augustinas Rotundas (lenk. Augustyn Rotundus-Mieleski, lotyn. Augustinus Rotundus Mieliesius) 1520 m. Wieluń, Lenkijoje – 1582 m. kovo 20 d. Vilniuje, palaidotas Šv. Jonų bažnyčioje) – Renesanso humanistas, katalikas, eruditas, laikytinas pirmuoju profesionaliu Lietuvos istoriku. Už savo darbus ir nuopelnus valstybei 1568 m. gavo nobilitaciją (bajorystę).

Biografija

Augustinas Rotundas Mieleskis gimė, manoma, Lenkijoje Krokuvoje apie 1520 m. miestiečių šeimoje. Augustino Rotundo kilmė ir tautybė nėra tiksliai nustatyta, tačiau viena iš galimų kilmės įrodymų yra jo imatrikuliacija Vitenbergo universitete 1538 m., kur lotyniškai sakoma, kad jis kilęs a Velun („Augustinus Rotundus a Velun“). Be to, imatrikuliacijoje pažymėta, kad jis lenkas (polonus). Pradžioje mokėsi Vielunės kolegijoje, apie 1534 m. pradėjo mokslus vyskupo Jano Lubranskio įsteigtoje kolegijoje Poznanėje. Nuo 1539 m. mokėsi liuteroniškame Vittenbergo universitete. Vėliau išvyko į Krokuvą. Šiuo savo gyvenimo etapu Krokuvoje garsėjo ir kaip puikus poetas.

1544 m. Rotundas tampa Žygimanto Senojo kanceliarijos raštininku.

Nuo 1544 iki 1546 m. pavasario buvo Italijoje, kur, kaip galima manyti, padėjo studijuoti keliems lenkų didikų vaikams. Klausė paskaitų Paduvoje ir Bolonijoje, Feraroje gavo teisių (ir bažnytinės, ir civilinės) daktaro laipsnį.

Grįžęs į Lenkiją tęsė Žygimanto Senojo darbą kanceliarijoje, o po jo mirties 1549 m. tapo naujojo valdovo Žygimanto Augusto sekretoriumi.

Toliau būtų galima kalbėti apie kelis didžiausius Rotundo gyvenimo etapus.

Rotundas – katalikybės gynėjas

Dar gyvendamas Krokuvoje, aktyviai reiškėsi jos visuomeniniame gyvenime, karštai gynė katalikybę, piktinosi tolerancija kitatikiams. Rotundas reikalavo erezijas gydyti „ne pleistrais ar minkštinimais“, bet „skrodimu ir išdeginimu“. Ypač didelė pasipiktinimą Rotundui kėlė katalikų kunigai, perėję į protestantus – jis net nesisveikindavo su tais, kurie buvo perėję į protestantizmą.

Lenkijos vicekancleriui Maciejowskiui Rotundas turi būti dėkingas už pirmąją tarnybą – Wartos kleboniją, kurią gavo dar būdamas jaunas klierikas su žemaisiais šventimais. Vėliau, nuo 1558 m., jis gavo valdyti Stakliškių seniūniją. Tačiau Rotundas dvasininko karjeros nesiekė dėl, manoma, pažinties su būsimąja žmona Zofija, Krokuvoje tuo metu žinomo rūmų chirurgo Montano dukterimi. Antrą kartą, jau gyvenimo pabaigoje, Rotundas vedė Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus seserį. Toks susigiminiavimas buvo labai garbingas, bet santuoka truko neilgai.

Rotundas atvyko į Lietuvą jos sostinės ir viso krašto pakilimo laikotarpiu. Atvykus į Vilnių, prasidėjo naujas ir svarbiausias Rotundo gyvenimo etapas, pelnęs jam atminimą istorijoje.

Rotundas Lietuvoje - visuomenės veikėjas

Lotyniškasis Lietuvos statuto leidimas, parengtas Augustino Rotundo, 1576 m.

XVI a. viduryje Žygimantas Augustas, perėmęs valdžią LDK ir įsikūręs Vilniuje po Barboros Radvilaitės mirties 1551 m., susidūrė su Lenkijos ir Lietuvos unijos problema. Reikėjo suvienodinti daug abiejų valstybių įstatymų, dėl to į savo dvarą valdovas sušaukė nemažai teisininkų - tikriausiai tai ir lėmė Rotundo iškvietimą į Lietuvą. Bet iš pradžių jis kartu su miesto valdžia sudarinėjo teismo proceso taisykles pagal Magdeburgo teisę. 1552 m. Žygimantas Augustas Rotundą paskyrė Vilniaus vaitu – valdovo atstovu miestiečių teismuose.

Rotundas dažnai lydėdavo valdovą į seimus Lenkijoje. Su šiais Rotundo dalyvavimais siejami 1565 m. išėję lenkų kalba parašyti publicistiniai dialogai „Lenko pasiklabėjimas su Lietuviu“.

Taip pat Rotundas dirbo komisijoje, kuri parengė Antrąjį Lietuvos Statutą. Iš pradžių buvo siūloma Antrojo Statuto tekstą surašyti dviem skiltimis – krašto kanceliarine (rusų) ir lotynų kalbomis. Lotyniškąją redakciją buvo pavesta Rotundui, tačiau buvo nuspręsta šios dalies atsisakyti. Vis dėlto lotyniškai parengtą Antrąjį Statutą jis įteikė valdovui Steponui Batorui.

Vilniuje Rotundas rūpinosi ir unijos reikalais. 1569 m. dalyvavo Liublino seime, kuriame buvo svarstomas ne tik unijos sudarymo, bet ir Antrojo Statuto klausimas – siekta jį priartinti prie lenkiškų įstatymų. 1588 m. buvo išleistas Trečiasis Lietuvos Statutas, kurio rengėjų komisijoje vėl buvo įtrauktas Rotundas.

Rotundas – pirmasis profesionalus istorikas

Rotundas suprato, kad jo Renesansinei tėvynei reikia istorijos.

Rotundas savo „Lietuvos kroniką, arbą istoriją“ pradėjo rašyti galbūt tada, kai 1555 m. lotynų kalba išėjo Kriomerio „Lenkijos kronika“ (kuria Radvila Juodasis ir kiti Lietuvos ponai piktinosi, kadangi ji padėjo lenkams siekti LDK inkorporavimo). Parašytą dalį Rotundas 1560 m. išsiuntė Radvilui Juodajam. Rašė tikriausiai iki Žygimanto Augusto mirties, paskui vėl pasinėrė į kovą už katalikybę, taigi veikalas taip ir liko nebaigtas. Po 1570 m. surinktą medžiagą perleido Motiejui Stryjkovskiui, kurį globojo, kai tas rašė pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją „Kroniką“.

Aukštos pareigos ir įvairios atsakingos valstybinės užduotys liudija Rotundo veiklos pripažinimą. Dėl to jam buvo įteikta nobilitacija (bajorystė), patvirtinta 1568 m. Gardino seime, ir jis buvo priimtas į herbą „Rolą“. Nuo to laiko vartojo dvigubą pavardę – Rotundus Mieleski.

Išgyvenęs Lietuvoje daugiau kaip trisdešimt metų, Rotundas mirė 1582 m. Vilniuje. Palaidotas Šv. Jonų bažnyčioje.

"Lenko pasikalbėjimas su lietuviu"

„Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu“ yra vienas žymiausių Renesanso laikų Lietuvos publicistinių veikalų, o „Pasikalbėjimo“ stilius yra intelektualinės publicistikos pavyzdys. Manoma, kad veikalas galėjo būti parašytas kelių autorių, tačiau M. Ročka ir I. Lukšaitė mini tik A. Rotundo ir A. Volano pavardes. „Pasikalbėjimas“ parašytas to meto svarbiausio politinio įvykio – Liublino unijos – išvakarėse, kaip Lietuvos visuomenės atsakymas į lenkų autoriaus Stanislovo Ožechovskio paskvilį „Quincunx“ („Penktainis“ arba „Piramidė“). Tai buvo ne tik atsakymas, tačiau ir atkirtis lenkų publicisto komentarams – Ožechovskis LDK ir Lenkijos Karalystę palygina vergo ir pono (servus et dominus) pavyzdžiu, sakydamas „šeimininkystė ar kunigaikštystė, negali būti pavadinta karalyste, nes jos yra nelaisvė“. Kitaip tariant, kunigaikštystės savybė yra nelaisvė, karalystės – laisvė. Rotundas pasielgia labai etiškai ir pagarbiai, rašydamas „Pasikalbėjimą“ siekia abipusės darnos – juk tik lygybės sąlygomis įmanomas Liublino unijos pasirašymas.

Pirmoji diena

„Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu“ pradedamas Lenko žodžiais, kuriuose akivaizdžiai atsispindi Ožechovskio „Quincunx‘o“ kontekstas. Lenkas iškelia Liublino unijos pasirašymo klausimą, karalystės laisvės ir kunigaikštystės nelaisvės problemą. Esą tik susijungę su Lenkija, lietuviai savo valstybei galės suteikti tobulumo. Lietuvis nepuola „brolių“; jis kalba apie nesusikalbėjimą, vieni kitų nesupratimą, kas yra būtina, siekiant santarvės. Vertybiškai stipriai Lietuvis atsiliepia ir apie laisvę – „mes norime laisvės, kuria Dievo valia seniai džiaugiamės“.

Tiek Ožechovskis, tiek Rotundas buvo uolūs katalikai, tačiau jų laisvės sampratos gerokai skiriasi. Jeigu Ožechovskis apie laisvę kalba tik statuso lygmeniu (karalystės), tai Rotundas čia mini Dievą ir Dievo valią (minimas Lietuvos Krikštas, kuriuo ir yra įgaunama laisvė). Ožechovskis „Penktainyje“ lietuvius laiko vergais būtent dėl sosto (kunigaikščio) paveldimumo; esą lietuviai ne renka valdovą, o tik paveldi, ir šiuo klausimu lenkai yra viršesni. Kalbant apie laisvę ir nelaisvę, karalystę ir kunigaikštystę, Lietuvis labai taikliai prabyla apie Lenkijos kunigaikštį Mešką, „kurio valdoma Lenkija apsikrikštijo ir, būdama, kunigaikštyste, amžiams gavo laisvę“. Kaip laisvos valstybės sąlyga iškeliama įstatymo svarba („kur nėra įstatymų, kur žmogus, o ne įstatymai įsakinėja, ten tarsi belua [žvėris] karaliautų“).

Išsiaiškinti Ožechovskio įžeidimus yra svarbus uždavinys abiem pusėms, norint ne tik santaikos, bet ir tiesos.

Galima būtų išskirti svarbiausius aspektus, išryškėjančius „Pasikalbėjime“:

Lietuvos nelaisvė, kurią gali išgelbėti tik Lenkijos „laisvė“ (LDK laisvė apginama – taip paneigiama Ožechovskio laisvės samprata (kunigaikštystė irgi yra laisva ar gali būti net laisvesnė už karalystę); stipri pozicija).
Įstatymų svarba.
Kitatikiai (šaknys; visa tai iš nepagarbos, apsileidimo).
Visuomenės gerovė.
Atsakomybė ir pareiga ateičiai (kalbama apie protėvius išsaugojusius laisvę, kuria rūpintis turi ateinančios kartos).
Unija (jai dar nepasiruošta, nėra abipusio supratimo, susikalbėjimo).

Antroji diena

Lietuvis siūlo pasikalbėti apie tai, kuri valstybė laisvesnė: ar turinti paveldimą valdovą, ar renkamą?

Remdamasis N. Makiaveliu įrodo, kad valdovas, paveldėjęs valdžią valstybėje, kurioje yra gimęs, yra tinkamesnis ir naudingesnis, negu iš kitur atvykęs. Valstybei tinkamiausias ir naudingiausias tas valdovas, kuris pasižymi meile valstybei ir pavaldiniams. Žmogus iš prigimties labiau myli savą, negu svetimą, jei prigimtis nesugedus. Taip pat ir valdovas tuos pavaldinius labiau myli, tarp kurių pats yra gimęs.

Kalbant apie kunigaikščių dorybingumą, garbingumą, daromas ekskursas į seniausią Lietuvos istoriją. Remdamasis kai kuriais Vidurinio sąvado ir galbūt Plačiojo sąvado teiginiais, lenkų ir vokiečių kronikomis, savo paties samprotavimais, Lietuvis pabrėžia labai svarbius valstybei atributus: romėnišką lietuvių tautos ir Lietuvos vardo kilmę, iš romėnų paveldėtą Kentauro herbą, narsumą simbolizuojantį valstybės herbą Vytį, taip pat atpasakoja valdovų ir didikų generacijų istoriją iki Gedimino, akivaizdžiai ryškinamos Lietuvos politinės tendencijos.

Lietuvis galų gale pareiškia, kad džiaugtųsi, jei Lietuva ir Lenkija būtų unum, bet ar gali būti vienovė iš skirtybių?

Lietuviui kliūva religinis Lenkijos susiskaldymas.

„Veikiai neliktų kam jungtis, nes ta nelaboji pikta sekta visą valstybės sveikatą išsunktų. <...> Kur nėra vienybės su dievu, ir tarp žmonių nebus vienybės.“

Lietuvis siūlo lenkams pirma suvienyti savo tikėjimą, ir tik tada Lenkija ir Lietuva galės būti vienu kūnu.

Kiti darbai

Lietuvos Statutas

Kaip teisininkas, Rotundas redagavo trečiąjį (1588 m.) Lietuvos Statutą, o antrąjį (1566 m.) Lietuvos Statutą jis išvertė į lotynų kalbą (1576 m.).

Vertimo pradžioje A. Rotundas įdėjo ir savo paties parašytą tekstą Epitome principum Lituaniae („Trumpas Lietuvos kunigaikščių aprašymas“), kuriame trumpai išdėstė lietuvių kilmės iš romėnų legendą. Romėnai esą atvykę į Lietuvos kraštą, valdant Neronui, vadovaujami Publijaus Libono, kuris „neteisingai iškraipius jo vardą, istorijoje imtas vadinti Palemonu“. Toks vardo pasirinkimas, matyt, nėra atsitiktinis: iš Libono kildinama Livonija, o tai savo ruožtu leido teisėtai priskirti Livonijos žemę LDK.

Rotundas konspektyviai išdėsto Lietuvos didžiųjų kunigaikščių genealogiją nuo legendinio Libono iki neseniai išrinkto karaliaus Stepono Batoro, kurio „išmintis, teisingumas ir narsa tokia didelė, kad greitai jo valdoma Valstybė taps laiminga ir saugi“.

Prakalboje laikomasi pažiūros, kad lotynų kalba yra teiktinesnė už rusų kalbą. Rotundas norėtų, kad lotynų kalba ne tik būtų vartojama mokyklose, teismuose, bet kad ir privačiame gyvenime ji užimtų žymesnę vietą. Jis pasisako prieš lietuvius, kurie niekina savo lotyniškos kilmės kalbą ir šneka bei rašo lenkiškai.

Laiškas Steponui Batorui

Augustinio Rotundo lotyniškas laiškas valdovui Steponui Batorui yra reikšmingas kūrinys, kuris buvo nusiųstas kartu su lotynu kalba parašyta „Lietuvos kunigaikščių istorijos santrauka“ bei Antrojo Lietuvos Statuto vertimu į lotynų kalbą.

A. Rotundas tarp kitų Stepono Batoro dorybių iškelia jo troškimą pažinti savo valstybės įstatymus. Laiško autoriui tai buvo labai svarbu. Rotundas tikisi, kad valdovas perskaitys ir lietuviškus įstatymus - Antrąjį Lietuvos Statutą, kurį iš rusėnų kalbos perdirbęs į lotynų. Jis aiškina Steponui Batorui, kad Statutas surašytas rusėnų raidėmis ir kalba, bet rusėnai daugiažodžiauja ir pripainioja, o juk Ciceronas mokė, kad būtinas glaustumas ir kalbėjimas sentencijomis, taip pat Dievas Mozei davė Dešimt Įsakymų, sutalpintų į dvi lenteles.

Lotynų kalbos tobulumas, jos pranašumas prieš rusėnų kalbą leidžia Rotundui kelti svarbiausią laiško problemą - būtina Lietuvos valstybei grąžinti lotynų kalbą, nes lietuviai savo kilme yra lotynai, kilę iš Italijos. Šios Rotundo mintys sutampa su Mykolo Lietuvio teiginiais, pareikštais jo lotyniškame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (De moribus Tatarorum, Lituanorum et Moschorum).

Rotundo laiške Steponui Batorui rašoma, kad lotynų kalbą Lietuvoje dera vartoti visur: įstatymuose, privilegijose, ediktuose, teismuose, sutartyse ir kasdieniame bendravime. Pasak jo, ir pirmieji raštai, įvedantys krikščionybę Lietuvoje Jogailos ir Vytauto laikais, taip pat buvo rašomi lotyniškai - senųjų protėvių kalba.

A. Rotundas kovojo už lotynų kalbos „atstatymą“ Lietuvoje. Toks noras pakeisti oficialią rusėnų kalbą Lietuvos valstybėje lotynų kalba buvo būdingas dalies humanistų lietuviškos orientacijos srovei. Pamatą tam, rašo Rotundas, padėjo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, pakvietęs į Lietuvą jėzuitus ir įsteigęs Vilniaus jėzuitų kolegiją.

Rotundas siekia, kad ir rusėnai sugrįžtų prie meilės lotynų kalbai, nes kilmingiausieji iš rusėnų yra tos pačios romėniškos kilmės kaip ir lietuviai. Čia A. Rotundas turi galvoje daugiausia Algirdaičių kilmės stačiatikišką rusėnų diduomenę. Laiško autorius norėtų „atlietuvinti“ kilmingus rusėnus. Taip jis aprėpia visą LDK diduomenę ir bajoriją, kreipdamas ją etnopolitinės tautos linkme. Kaip žinome, istoriniai procesai buvo sudėtingi, dalis rusėnų diduomenės, integruodamasi į Lietuvos politinį gyvenimą, pereidavo iš stačiatikybės į protestantizmą ir katalikybę. Lotynų ir kitas kalbas išmokdavo jaunystėje studijuodami, bet tai buvo kas kita negu pageidavo Rotundas: jie nesiekė „grąžinti“ Lietuvai tariamai protėvių kalbos.

Laiške jis primena Steponui Batorui, kad neseniai Lenkijos kanceliarijoje įvesta praktika rašyti lenkų kalba, atsisakyti lotynų. Vilnietis pripažįsta, kad gimtosios kalbos vartojimą negalima vadinti yda. Bet negalima nesmerkti lietuvių, niekinančių savo gimtąją, protėvių vartotą lotynų kalbą.

Šaltiniai

Jurgis Lebedys, „Senoji lietuvių literatūra“
Eugenija Ulčinaitė ir Albinas Jovaišas, „Lietuvių literatūros istorija XIII-XVIII amžiai“
Algis Samulionis, Rasa Jurgelėnaitė, Darius Kuolys, "Šešioliktojo amžiaus raštija".