Amfoteriškumas
Amfoteriškumas – medžiagos cheminė savybė – polinkis reaguoti ir su rūgštimis, ir su bazėmis, taip pat – gebėjimas prisijungti ir atskelti protonus.[1] Paprasčiausias pavyzdys – vanduo.
Organinėje chemijoje amfoteriškumas atsiranda dažniausiai tada, kai junginys turi ir rūgštines, ir bazines funkcines grupes. Tokio atvejo paprasčiausias pavyzdys – 2-aminoetano rūgštis.
Neorganinėje chemijoje – tai dažniausiai tam tikrų metalų (iš dažnai sutinkamų – cinkas, aliuminis, alavas, švinas, berilis) oksidai arba hidroksidai. Elektrolitai, turintys rūgštinių ir bazinių savybių, vadinami amfolitais.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Amfoteriškumas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001