Abu Muslimas
| Abu Muslimas | |
|---|---|
| Gimė | apie 720 m. |
| Mirė | 755 m. vasario 13 d. |
| Veikla | kalifato veikėjas |
Abu Muslimas Chorasanietis (arab. أبو مسلم عبد الرحمن بن مسلم الخراساني = ʿAbd ar-Rahmān ibn Muslim al-Churāsānī, apie 720–755 m. vasario 13 d.) – VIII a. arabų kalifato veikėjas, Abasidų revoliucijos organizatorius, padėjęs nuversti Omejadų valdžią kalifate.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Abu Muslimas gimė kažkada apie 718−723 metus. Manoma, kad jis gimė arba Merve arba Isfahano apylinkėse[1] Arabų kalifato valdose. Neaiškūs jo tikrasis vardas ir kilmė. Tikėtina, kad būdamas vergu persu jis priklausė socialinei "nearabų" grupei, kuri buvo ypač Omejadų diskriminuojama. Pagal vieną iš versijų jis buvo vieno iš Abasidų propagandistų Kufoje Isos as-Sarandžo vergu, pagal kitą - priklausė į kalėjimą Kufoje pasodintam stambiam arabų žemvaldžiui iš Isfachano provincijos[1], kurį aptarnaudamas susipažino su as Sarandžu ir ėmė vykdyti jo paveldimus. Vėliau Abu Muslimas buvo parduotas (ar perleistas) Abasidų propagandos Chorasane vadovui Abu Salamui. 744 m. pradžioje jie kartu išvažiavo į Chorasaną. Vėliau jis buvo padovanotas Ibrahimui ibn Muhamedui, kuris jį išlaisvino, davė Abdurachamno vardą ir padarė savo aptikėtiniu.[1]
Chorasane Abu Muslimas būrė prijaučiančiuosius Alidams ir siuntė misionierius. Po to atvirai iškėlė Abasidų davą, jį parėmė maištaujantys provincijos gyventojai. Abu Muslimas kreipėsi į Omejadų vietininką Nasrą ibn Sajarą reikalaudamas jam paklusti. Vietininkas pasiuntė kariuomenę, kurią Abu Muslimas sumušė ir jo autoritetas ženkliai išaugo. Jis pradėjo burti savo pajėgas visai netoli Chorasano sostinės Mervo, kuriame tuo metu vyko kova tarp nizaritų ir jamanitų arabų klanų. Vietininkas kreipėsi pagalbos į kalifą Marvaną II, bet be didelių rezultatų. Per tą laiką Abu Muslimas įtvirtino savo valdžią Herate, Balche, Abivarde. Užsitikrinus jamanitų paramą 747−748 m. žiemą Abu Muslimo pajėgos užėmė Mervą, susidorojo su vietos oponentais.
Nasras ibn Sajaras surinko apie 30 tūkst. armiją Nišapūre, kurią sumušė Abu Muslimo generolo Kahtabo ibn Šabibo Tajo pajėgos. Po to Nasras Gorgane vadovavo kitai armijai, kurią pastiprinimui iš Irako atsiuntė Marvanas II. Šias pajėgas, nors ir daug viršijančias sukilėlių, irgi sumušė Kahtabo armija. Gorganas buvo užimtas ir įtarus sukilimą daugelis gyventojų nužudyti. Nasras atsitraukimo metu mirė. Hamadaną užėme Kahtabo sūnaus Hasano pajėgos, o pats Kahtabas užėmė Isfahaną, laimėdamas daug grobio. Vėliau užėmė Nehavendą. 749 m. viduryje Abu Muslimas nurodė sukilėliams atakuoti Šiaurės Iraką, kur buvo sumušta Abdulos ibn Marvano armija. Pats Marvanas II lėtai rinko kariuomenę Sirijoje ir Džaziroje. Kahtabo pajėgos įžengė į Iraką, kur sumušė vietininko Ibn Hobairos pajėgas. Kahtabui žuvus vadu tapo jo sūnus Hasanas. Tuo metu jamanitai sukėlė maištą Kufoje, iškėlė Abasidų vėliavas ir į jų pusę perėjo vietos garnizonas. Hasano pajėgos be mūšio įžengė į Kufą, kurios valdymą perėmė Abasidų rėmėjų tinklo lyderis Abu Salama. Tuo metu Marvano II nurodymu buvo nužudytas imamas Ibrahimas ibn Muhamedas. Jo broliai Abual Abasas ir Abu Džafaras pabėgo į Kufą, kur juos paslėpė Abu Salama. Jo planas iš pradžių buvo paskelbti kalifu kurį nors iš Alidų, tačiau chorasaniečiams radus Kufoje pasislėpusius Abasidų brolius kalifu buvo paskelbtas Abual Abasas, pramintas Safa („kraujo praliejiku“). Šių įvykiu metu Abu Muslimas visą laiką buvo Chorasane, kur prisiekė As Safai. Marvano II pajėgos buvo sumuštos prie Didžiojo Zabo upės ir jis pats buvo nužudytas 750 m.
Arabų kalifate valdžią paėmus Abasidams Abu Muslimas turėjo didžiulį autoritetą dabartinio Irano žemėse. As Safai įtarus pirmąjį vizirį Abu Salamą jis nusiuntė savo brolį Abu Džafarą al Mansūrą pasitarti su Abu Muslimu. Abu Muslimas ne tik pritarė jų sumanymui pašalinti Abu Salamą, bet pats pasiuntė žudiką. Pasakojama, kad Mansūras, grįžęs į Kufą pasakė As Safai, kad jis negalės būti vienvaldžiu kalifu pakol bus gyvas Abu Muslimas, nes tokį jam įspūdį padarė jo autoritetas Chorasane. Abu Muslimas kariavo prieš įvairius maištininkus Vidurinėje Azijoje, įtvirtino Nišapūrą. 753−754 m. Abu Muslimas su 8000 vyrų armija įžengė į Iraką prašyti As Safos leidimo piligrimystės kelionei į Meką, nors kalifas kvietė atvykti tik su 50 palydovų. As Safa patvirtino Abu Muslimo prašymą ir hadžo grupės vadovu paskyrė Mansūrą, kuriam tikriausiai dar didesnę neapykantą sukėlė Abu Muslimo populiarumas ir manieros, skirtingai nuo jo paties. Grįžtant jiems iš hadžo mirė As Safa ir kalifu buvo paskelbtas Mansūras. Abu Muslimas prisiekė Mansūrui ir numalšino Mansūro dėdės Abdulos ibn Ali, pasiskelbusio kalifu, maištą. Po to jo ir naujo kalifo santykiai greitai pradėjo blogėti. Mansūras paskyrė jį Egipto ir Sirijos valdytoju, tačiau Abu Muslimas nenorėjo trauktis iš Chorasano. Po grasinimų mirtimi Abu Muslimas galų gale klasta buvo išviliotas susitaikymui atvykti į dvarą. Pasakojama, kad 755 m. vasario 13 d. kalifo akivaizdoje jis pradėjo kalbėti apie tai, kaip padėjo Abasidams ateiti į valdžią, ir tuo metu Mansūrui suplojus rankomis jį užpuolė ir nužudė pasislėpę žudikai. Sakoma, kad jam buvo 37 metai. Jo išniekintą kūną Mansūras liepė įmesti į Tigro upę, viešai apkaltino priesaikos sulaužymu kalifui.
Po mirties Abu Muslimas virto liaudies ir poetų legendiniu didvyriu. Jam priskirtos ypatingos riterystės, kilnumo, gerumo, valdytojo savybės, kova prieš tironiją ir priespaudą. Bet kritikuotas už impulsyvumą, nes bausdavo mirtimi dėl menko įtarimo. Jis įkūnijo antiarabiškas nuotaikas, buvo gerbiamas Irane, Vidurinėje Azijoje, Dagestane. Buvo atsiradusių grupių, kurios skelbė jį buvus mesijumi ir imamu. Jo autoritetu rėmėsi keli vėlesni sukilimai Irane. Iš tikro, kokie buvo jo religiniai ryšiai, politiniai siekiai, yra neaišku.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Большаков О. Г. Абу Муслим // Ислам: энциклопедический словарь / Отв. ред. С. М. Прозоров. — М. : Наука, ГРВЛ, 1991. — С. 10. — ISBN 5-02-016941-2.