1497 m. kornų sukilimas
| 1497 m. kornų sukilimas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Kornų sukilėliai
|
 Anglijos Karalystė
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
 James Tuchet Thomas Flamank Michael An Gof |
 Henrikas VII Giles Daubeney
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| bent 15000 | bent 25000 | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 1000 žuvusių | |||||||
1497 m. kornų sukilimas (angl. Cornish rebellion, korn. Rebellyans Kernow) – karinis sukilimas, vykęs nuo 1496 m. iki 1497 m. pietinėse Anglijos teritorijose.
Neramumai prasidėjo tuometiniam Anglijos karaliui Henrikui VII pakėlus mokesčius, kurie buvo skirti finansuoti kariniams veiksmams prieš Škotiją. Kornvalio grafystė taip pat tuo metu patyrė ekonominį nuosmukį, karaliui sustabdžius alavo gavybą grafystėje, ir nepritarė mokesčių didinimui karinėms kampanijoms, kurios neatneš naudos Kornvalio teritorijoms.[1][2] Sukilėliai iš Kornvalio judėjo per visą pietinę Anglijos pakrantę su tikslu pasiekti Londoną.[3]
Sukilimas baigėsi triuškinančia Anglijos karalystės pergale. Trys kornų sukilėlių vadai nubausti mirties bausme, dalis sukilėlių taip pat priversti vergauti.[4] Henrikas VII taip pat skyrė finansinę baudą Kornvalio grafystei.[5]
1508 m., praėjus vienuolikai metų po sukilimo, karalius suteikė kornams autonomijos teises bei leido atkurti alavo gavybą.