Šiaurinis fulmaras
| Fulmarus glacialis |
|---|
 Šiaurinis fulmaras (Fulmarus glacialis) |
| Apsaugos būklė |
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Fulmarus glacialis Linnaeus, 1761 |
 Šiaurinio fulmaro paplitimo arealas: žiemojimo zona perimvietės
|
Šiaurinis fulmaras (Fulmarus glacialis) – petrelinių (Procellariidae) šeimai priklausanti jūrinių paukščių rūšis, gausiai paplitusi subarktiniuose šiaurės Atlanto ir Ramiojo vandenyno regionuose.
Biologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurinis fulmaras dydžiu panašus į sidabrinį kirą, sparnų mostas siekia apie 1 m. Skiriamos morfos pagal plunksnų apdarą: šviesi (balta galva, kaklas, apatinė kūno dalis, pilkšva viršutinė sparnų dalis, nugara ir uodega) ir tamsi (tamsiai pilkos ar rusvos plunksnos, sparnų galai kartais beveik juodi). Sutinkamos ir pereinamosios formos. Tamsesni paukščiai daugiausiai veisiasi Kurilų ir Komandoro, Jonos salų, Prano Juozapo Žemės kolonijose, šviesesni – Ochotsko jūros šiaurėje, Čiukčių pusiasalyje, Naujojoje Žemėje.
Šiaurinis fulmaras žiemoja pakrančių ir atviruose vandenyse Atlante ir Ramiajame vandenyne, taip pat neužšąlančiose Arkties akvatorijose, gali būti sutinkamas Barenco, Japonų ir Beringo jūrose.
Peri ant stačių pakrančių uolų didelėse kolonijose, kurias gali sudaryti šimtai tūkstančių paukščių. Padeda vieną baltą kiaušinį. Jauniklis išsirita po 50–54 dienų, kurį maitina iki 75 dienų. Perėjimo metu paukštis aktyvus naktį, kitu laiku – dieną. Kelionių metu sutinkamas atviroje jūroje, pakrantėse, prie uostų. Neretai dideliais būriais, kartu su kirais, seka paskui žūklaujančius žvejybinius laivus. Maitinasi žuvimis, vėžiagyviais, kalmarais, planktonu, prie progos – gaišenomis. Grobį gali pasiekti panerdamas apie pusę metro.
Paukščio skrandžio liaukos gamina aliejų, sudarytą iš vaško esterių ir trigliceridų. Jis gali būti išpurškiamas per gerklę kaip priemonė apsiginti nuo plėšrūnų, nes suteršia jų plunksnas. Aliejus yra energijos turtingas maisto šaltinis ilguose skrydžiuose ar maitinant jauniklius. Taip pat prie snapo turi druskos liauką, išskiriančią perteklinės druskos tirpalą, susikaupiantį gyvenant druskinguose vandenyse.
Paukščio balsas – žemo tono kranksėjimas, daugiausiai girdimas kolonijose. Suerzintas demonstruoja šaižų riksmą.
Nepaisant populiacijos skaitlingumo, rūšiai pavojų kelia jūrų užterštumas plastiko šiukšlėmis, naftos dėmės šiaurės rytų Atlante, išlikusios medžiojimo tradicijos Aliaskoje, Grenlandijoje, Islandijoje, Svalbarde ir Farerų salose. Daug paukščių žūva žvejybiniuose tinkluose, kai kuriose kolonijose paukščių gyvenimą trikdo invaziniai žinduoliai (lapės, žiurkės, pelės).
Taksonomija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurinį fulmarą 1761 m. pirmasis aprašė biologas Karlas Linėjus pagal pavyzdį nuo Šiaurės poliaračio, Špicbergeno. Mokslinio vardo Fulmarus glacialis dalis sudaryta iš senovės skandinavų full – „bjaurus“ ir mar – „kiras“, reiškianti paukščio skrandžio aliejines išskyras ir jo panašumą su kirais; lotynų glacialis – „ledyninis“ reiškia paplitimą tolimojoje šiaurėje.[2]
Skiriami 3 porūšiai:
- F. g. glacialis (Linnaeus, 1761): aukštutinė Arktis ir šiaurės Atlantas
- F. g. auduboni (Bonaparte, 1857): žemutinė Arktis ir borealinė šiaurės Atlanto zona
- F. g. rodgersii (Cassin, 1862): Rytų Sibiras ir Aliaskos pusiasalis
-
Ant vandens -
Lizde -
Jauniklis -
Skrydis
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „IUCN Red List - Fulmarus glacialis“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01.
- ↑ Gotch, A.F. (1995) [1979]. „Albatrosses, Fulmars, Shearwaters, and Petrels“. Latin Names Explained A Guide to the Scientific Classifications of Reptiles, Birds & Mammals. New York, NY: Facts on File. pp. 191–192. ISBN 0-8160-3377-3.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |