Citra
Citra – gnaibomasis styginis muzikos instrumentas. Korupsas medinis, plokščias, trapecijos formos: dvi jo kraštinės jungiasi stačiu kampu, o kitos dvi kraštinės išgaubtos ir banguotos.[1] Korpuso kaklelis su metalinėmis padalomis. Išilgai kaklelio įtempta 5 metalinės melodinės, o išilgai korpuso – iki 40 (dar nurodoma 24–39,[1] 30–40[2]) žarninių arba šilkinių, apvytų metalu, pritarimo stygų (suderintos kvintomis ir kvartomis).[3] Melodinėmis stygomis grojama plektru, pritarimo – dešiniosios rankos pirštais.
Šiuolaikinė citra sukurta XVIII a. pab. Austrijoje ir Vokietijoje.[2] Citra skambinama dainos, šokiai, pasaulietinės ir religinės muzikos kūrinėliai. Lietuvoje citra plito nuo XIX a., tačiau nebuvo labai populiari. Tarpukariu citros (vad. kanklėmis klaviklėmis) gamintos Šiauliuose, svarbiausias gamintojas ir atlikėjas buvo J. Jankauskas.[3]
Citros tipo instrumentai žinomi nuo senovės. Jų esama įvairiausių formų: vamzdžio, muzikinio lanko, korpusinės. Būna tiek vienstygės, tiek daugiastygės. Paprasčiausi citros tipo instrumentai – Afrikoje, Okeanijoje naudojami bambukiniai ar lanko tipo instrumentai (valiha, inanga ir kt.). Šiuolaikinė citra atsiradusi iš korpusinių styginių instrumentų – psalteriumų: prie jų priskiriami Artimųjų Rytų kanūnas, graikų kitara (iš čia ir pavadinimas), japonų koto, kinų jangčinas, germanų šaitholtas.[2] Prie šitokių citrų priskiriamos ir baltų kanklės, finų kantelė, slavų guslės.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Цитра,Большая советская энциклопедия, T. XXVIII (Франкфурт—Чага). – Москва: Советская энциклопедия, 1978
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Zither. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 3,0 3,1 Romualdas Apanavičius. Citra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003