Chinua Achebe
Chinua Achebe | |
---|---|
Gimė | 1930 m. lapkričio 16 d. Ogidis, Nigerijos protektoratas |
Mirė | 2013 m. kovo 21 d. (82 metai) Bostonas, Masačusetsas, JAV |
Žymiausi darbai | „Sugriūva viskas“ (1958 m.) „Ne be įtampos“ (1960 m.) |
Činua Ačebė (Chinua Achebe, gimė kaip Albert Chinụalụmọgụ Achebe, 1930 m. lapkričio 16 d. – 2013 m. kovo 21 d.) – Nigerijos rašytojas, poetas ir kritikas, laikomas pagrindine šiuolaikinės Afrikos literatūros figūra[1][2]. Jo pirmasis ir šedevru tituluojamas romanas „Sugriūva viskas“ (1958 m.) užima pagrindinę vietą Afrikos literatūroje ir išlieka plačiausiai ištirtas, išverstas ir skaitomas afrikiečio parašytas romanas. „Sugriūva viskas“, „Ne be įtampos“ (1960) ir „Dievo strėlė“ (1964 m.) sudaro „Afrikos trilogiją“. Vėlesni rašytojo romanai – „Liaudies žmogus“ (1966 m.) ir „Skruzdėlynai iš savanos“ (1987 m.) Vakaruose Achebe dažnai vadinamas „afrikiečių literatūros tėvu“, nors pats autorius atkakliai tokio apibūdinimo kratėsi.[2][3][4]
Gimė Ogidyje, kolonijinėje Nigerijoje. Vaikystėje stipriai paveikė ir igbų tradicinė kultūra, ir postkolonijinė krikščionybė. Jam puikiai sekėsi mokykloje. Įstpojo į Ibadano universitetą, jame studijuodamas įnirtingai kritikavo tai, kaip Vakarų literatūra vaizduoja Afriką. Baigęs studijas persikėlė į Lagosą, dirbo Nigerijos transliuotojų tarnyboje ir sulaukė tarptautinio dėmesio dėl 1958 m. išleisto romano „Daiktai griūva“.
Ačebė siekė pabėgti nuo kolonijinės perspektyvos, kuri tuomet rėmino Afrikos literatūrą, ir rėmėsi igbo tradicijomis, krikščionybe ir Vakarų bei Afrikos vertybių susidūrimu, kad sukurtų unikalų afrikietišką požiūrio tašką. Jis rašė ir gynė anglų kalbos vartojimą, apibūdindamas ją kaip priemonę pasiekti plačią auditoriją, ypač kolonijinių tautų skaitytojus. 1975 m. jis skaitė prieštaringai vertinamą paskaitą „ Afrikos vaizdas: rasizmas Konrado širdyje“, kurioje kritikavo Albertą Šveicerį ir Džosefą Konradą kaip „visiškus rasistus“.[5][6] Kai 1967 m. Biafros regionas atsiskyrė nuo Nigerijos Ačebė palaikė Biafros nepriklausomybę, buvo nepriklausomybininkų ambasadorius. Vėliau sekęs Nigerijos pilietinis karas atnešė siaubingus padarinius ir Ačebė kreipėsi į Europos ir Amerikos žmones prašydamas pagalbos. Kai 1970 m. Nigerijos vyriausybė atkovojo regioną, Ačebė įsitraukė į politiką, tačiau netrukus nusivylė korupcija ir elitizmu. Aštuntajame dešimtmetyje jis keletą metų gyveno Jungtinėse Valstijose, o 1990 m. patyrė automobilio avariją, po kurios liko iš dalies paralyžiuotas ir vėl sugrįžo į JAV. Liko gyventi JAV ir devyniolika metų dirbo Bardo koledže kalbų ir literatūros profesoriumi.
2007 m. pelnė Bukerio tarptautinę premiją, kitus tarptautinius apdovanojimus. 2004 m. buvo apdovanotas Nigerijos valstybiniu apdovanojimu, tačiau jo atsisakė dėl nepasitenkinimo tuomete Nigerijos valdžia, ypač prezidentu Gudlaku Džonatanu. Valstybinis apdovanojimas pakartotinai siūlytas 2011 m., tačiau ir tąkart atsisakė. 1999 m. jam suteiktas JT Geros valios ambasadoriaus titulas. Daug nigeriečių jaučia nuoskaudą, kad nepaisant žinomumo visame pasaulyje jis vis dėlto liko neapdovanotas Nobelio literatūros premija.[7]
Nuo 2009 m. iki mirties buvo Brauno universiteto Afrikos studijų profesorius. Ačebė kūryba buvo plačiai analizuojamas ir tyrinėjamas kitų mokslininkų. Be romanų Ačebė yra parašęs daugybę apsakymų, poezijos, esė ir vaikų literatūros. Jo stiliui milžinišką įtaką darė igbo žodinės tradicijos, tiesus pasakojimas derinamas su liaudies istorijomis ir patarlėmis. Pagrindinės kūrinių temos – kultūra ir kolonializmas, vyriškumas ir moteriškumas, politika ir istorija. Jo garbei kasmet rengiamas Činua Ačebės literatūrinis festivalis.
Susilaukė 4 vaikų.
Į lietuvių kalbą išverstas garsiausias rašytojo romanas Things Fall Apart (1966 m. kaip „Ir prasidėjo griovimas…“, vertė Juozas Keliuotis, 2019 m. – kaip „Sugriūva viskas“ (vertė Juozas Keliuotis, Saulius Repečka). Taip pat yra išverstas apsakymas „Cukrinis berniukas“ (knygoje „Didžiųjų XX amžiaus rašytojų apsakymai“, 2006 m., vertė Gytis Kudarauskas).[8]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Gikandi 2012, "Introduction".
- ↑ 2,0 2,1 Krishnan 2017, "Introduction".
- ↑ Mwangi 2014, "Introduction".
- ↑ Msiska 2012, § para. 15.
- ↑ Gikandi 2012, "Culture and Decolonization".
- ↑ Achebe 1989, p. 8
- ↑ Flood 2013.
- ↑ Varnaitė, Irena. Chinua Achebe (VLE)
Literatūra
redaguoti- —— (1989). Hopes and Impediments: Selected Essays. New York: Doubleday. ISBN 978-0-385-24730-6.
- Flood, Alison (20 May 2013). „Calls for Chinua Achebe Nobel prize 'obscene', says Wole Soyinka“. The Guardian. Suarchyvuota iš originalo 2021-08-25. Nuoroda tikrinta 2021-08-25.
- Gikandi, Simon (2012) [2010]. „Achebe, Chinua“. Oxford African American Studies Center. Oxford: Oxford University Press. doi:10.1093/acref/9780195301731.013.47717. ISBN 978-0-19-530173-1. Suarchyvuota iš originalo 2021-05-10. Nuoroda tikrinta 2021-05-09.
- Krishnan, Madhu (2017). „Chinua Achebe“. Oxford Bibliographies: Literary and Critical Theory. Oxford: Oxford University Press. doi:10.1093/OBO/9780190221911-0046. Suarchyvuota iš originalo 2021-04-19. Nuoroda tikrinta 2021-05-13.
- Msiska, Mpalive (2012) [2011]. „Achebe, Chinua“. Oxford African American Studies Center. Oxford: Oxford University Press. doi:10.1093/acref/9780195301731.013.48141. ISBN 978-0-19-530173-1. Suarchyvuota iš originalo 2021-09-06. Nuoroda tikrinta 2021-02-03.
- Mwangi, Evan (2014). „Chinua Achebe“. Oxford Bibliographies: African Studies. Oksfordas, Anglija: Oxford University Press. doi:10.1093/OBO/9780199846733-0138. Suarchyvuota iš originalo 2021-01-29. Nuoroda tikrinta 2021-05-13.