Naikintojų batalionai
Naikintojų batalionai (rus. истребительные батальоны) – Antrojo pasaulinio karo metu ir pokario metais TSRS egzistavę sukarinti, paprastai vietinių komunistų ir komjaunuolių, būriai, sudaryti kovoti su antisovietiniais partizanais, savigynos būriais, vietinių gyventojų pasipriešinimo tarybinei valdžiai darinių dalyviais, bandžiusiais išlaisvinti šalis nuo sovietų kariuomenės prieš atvykstant vokiečių kariuomenei.[1][2]
Naikintojų batalionai pradėti sudarinėti 1941 m. vasarą priefrontės rajonuose. Įsakai pradėti formuoti naikintojų batalionus buvo išleisti 1941 m. birželio 24 d. TSRS mastu (Об охране предприятий и учреждений и создания истребительных батальонов; Apie įmonių ir įstaigų apsaugą ir naikintojų batalionų įkūrimą')[3] ir 1941 m. liepos 6 d. – Baltarusijos TSR mastu.[4][5] Naikintojų batalionų uždavinius apibrėžė TSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimas „Apie priemones kovai su parašiutininkų desantais ir priešininko diversantais pafrontės juostoje“ (О мероприятиях по борьбе с парашютными десантами и диверсантами противника в прифронтовой полосе).
Maskvoje buvo centrinis naikintojų batalionų štabas, kuriam vadovavo generolas Dmitrijus Kramarčiukas.[6]
Organizacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Naikintojų batalionus sudarinėjo iš savanorių (paprastai komunistų ir komjaunuolių, tarybinių aktyvistų), kurie nebuvo mobilizuoti į kariuomenę. Batalionams vadovaudavo VKP(b) rajonų komitetų lygio partiniai vadovai arba NKVD karininkai.[7][8]
1941 m. liepos mėn. visose pafrontės teritorijose buvo sudaryti 1755 naikintojų batalionai, kuriuose buvo ~328 000 žmonių.[9][10]
1941 m. liepos – rugpjūčio mėn. Baltarusijos TSR, daugiausia Vitebsko, Gomelio, Polesės ir Mogiliovo srityse buvo sukurti 78 tokie batalionai (daugiau kaip 13 000 karių). Dalis šių kovotojų vėliau tapo Baltarusijos partizanų judėjimo dalyviais.[11][12] Taip pat dalis Ukrainos TSR naikintojų batalionų buvo performuoti į partizanų būrius.
Dėl aktyvios antisovietinės pogrindžio veiklos ir atvirų veiksmų prieš besitraukiančią sovietų kariuomenę koviniai būriai buvo sudaryti ir Estijoje, Latvijoje, Karelijoje, rytinėje Lenkijos dalyje, Galicijoje ir Besarabijoje.
Paskirtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinės funkcijos buvo:
- Karinių ir kitų svarbių objektų apsauga
- Kova su diversantais, priešo diversantų parašiutininkų grupėmis
Paprastai kiekviename administraciniame rajone buvo formuojamas vienas naikintojų batalionas (paprastai 100–200, kartais – iki 500 žmonių), kurį sudarydavo kuopos, o šias – būriai.
Kai kuriose teritorijose (pvz., Kijeve, Nikolajeve, Chersone, Zaporožėje) naikintojų batalionai dalyvavo ginant šiuos miestus nuo vokiečių kariuomenės, dengė perkėlas per Dnieprą.
Naikintojų batalionai Estijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Naikintojų batalionai nuo 1941 m. birželio iki rugpjūčio nužudė mažiausiai 1850 Estijos gyventojų, daugiausia civilių.[13] Liepos 6 d. naikintojų batalionams duotas įsakymas šaudyti be teismo visus „liaudies priešus“.[14] Žiaurus naikintojų batalionų elgesys su civiliais paskatino antisovietinių partizanų būrių susidarymą Estijoje.
Stribai Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje naikintojų batalionai buvo vadinami stribai, skrebai, šie pavadinimai kilę iš iškraipyto rusiško pavadinimo истребители (istrebiteli) 'naikintojai'.
1941 m. birželį Lietuvoje susidarė ginkluoti komunistų aktyvo, komjaunuolių būriai, tačiau jie kūrėsi ir veikė chaotiškai, naikintojų batalionai suformuoti nebuvo.[15]
Naikintojų būriai Lietuvoje sukurti tik 1944 m. liepos 18 d. LKP (b) CK nutarimu[16]. Tai buvo vietiniai tarybinių okupantų kolaborantai. Jie buvo atleidžiami nuo karinės tarnybos. 1945 m. šių būrių nariai buvo oficialiai pavadinti liaudies gynėjais. Jie buvo organizuojami apskričių centruose ir valsčiuose. Stribai dalyvaudavo NKVD operacijose prieš Lietuvos partizanus ir būdavo jų vedliai. Ypač aktyviai jie talkino okupantams suimant ir tremiant žmones į Sibirą.
1945 m. spalio 18 d. okupacinė Lietuvos valdžia nutarė stribus vadinti ne „naikintojais“, o „liaudies gynėjais“.[16] 1951–1954 m. stribų būriai palaipsniui buvo mažinami ir galiausiai panaikinti.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Karel Cornelis Berkhoff, Harvest of despair
- ↑ За паўгода да Віцебскіх варот Archyvuota kopija 2016-06-03 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ https://web.archive.org/web/20030930113034/http://warmech.narod.ru/smersh/nem_desant.html Постановление Политбюро ЦК ВКП(б) о мероприятиях по борьбе с парашютными десантами и диверсантами противника в прифронтовой полосе
- ↑ Бойко Владимир, Боевой подвиг погранзаставы им. Кайманова Н.Ф и действия истребительных батальонов в Суоярвском районе в первые дни войны. Archyvuota kopija 2009-05-11 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ ЛЕБЕДЯНСКИЙ ИСТРЕБИТЕЛЬНЫЙ БАТАЛЬОН.
- ↑ [1]
- ↑ ОРГАНИЗАЦИЯ ИСТРЕБИТЕЛЬНЫХ БАТАЛЬОНОВ И ИХ БОЕВАЯ ДЕЯТЕЛЬНОСТЬ.
- ↑ НАТАТКІ ПРА АДНАГО КАМУНІСТА. ПРАЦЯГ.[neveikianti nuoroda]
- ↑ Роль и задачи войск НКВД в годы Великой Отечественной войны.
- ↑ Милиция в годы Великой Отечественной Войны.
- ↑ Р. Барадулін, ВЯЛІКАЯ АЙЧЫННАЯ ВАЙНА. Archyvuota kopija 2011-07-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Жыве імя легендарнага камбрыга. Archyvuota kopija 2011-07-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Eesti rahva kannatuste aasta. Tallinn, 1996, p. 234.
- ↑ http://www.genocid.lt/Leidyba/2/tiit.htm
- ↑ http://www.voruta.lt/print.php?id=843 Archyvuota kopija 2010-04-26 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 16,0 16,1 Liaudies gynėjų laiškas LKP CK sekretoriui A. Brazauskui. 1989-01-18.