Renesansas (pranc.Renaissance, it.Rinascimento – ‘atgimimas’) – Europos istorijos laikotarpis (nuo XIV iki XVII amžiaus), laikomas perėjimu iš Viduramžių į Naujųjų laikų istoriją. Renesansas prasidėjo kaip kultūrinis judėjimas Italijoje vėlyvaisiais viduramžiais, vėliau išplito po visą Europą.
Renesanso intelektualinis pagrindas buvo jo paties suformuota humanizmo versija, sukurta iš naujo atradus klasikinę graikų filosofiją, pvz., Protagoro, kuris sakė, kad „Žmogus yra visa ko matas“. Renesanso humanizmas akcentavo antropocentrizmo, individualizmo, tikėjimo mokslo pažangą, kritinio mąstymo vertybes. Šis naujasis mąstymas reiškėsi mene, architektūroje, politikoje, moksle ir literatūroje. Ankstyvaisiais pavyzdžiais gali būti laikomas perspektyvos atsiradimas aliejinėje tapyboje ir atnaujintos žinios kaip naudoti betoną. Kaip kultūrinis judėjimas Renesansas apėmė lotynų ir vietinių kalbų literatūros suklestėjimą, klasikinių šaltinių naudojimą švietime. Politikoje Renesansas prisidėjo prie diplomatijos konvencijų susiformavimo, moksle – prie išaugusio dėmesio stebėjimui ir indukciniam mąstymui. Nors metalinių spausdinimo presų išradimas paspartino idėjų sklaidą Europoje XV a. pabaigoje, Renesanso idėjos neišplito tolygiai.
Paprastai sutariama, kad Renesansas prasidėjo Florencijoje XIV a.[1] Kodėl Renesansas atsirado Florencijoje yra įvairių teorijų. Jos atkreipia dėmesį į įvairius faktorius – socialinę tų laikų Florencijos sanklodą ir jos specifiką, politinę struktūrą, dominuojančios Medičių šeimos patronažą.[2][3][4] Kiti pagrindiniai Renesanso centrai šiaurės Italijoje buvo miestai-valstybės Venecija, Bolonija, Milanas ir galiausiai Roma.
Pati Renesanso sąvoka yra retrospektyvinė, sukurta XIX a. ir įtvirtinta Jakobo Burkharto. Nors tradicinėje istoriografijoje Renesansas tapatinamas su racionalizmu, mokslo iškėlimu ir supriešinamas su „tamsiais ir prietaringais“ viduramžiais, šis laikotarpis pasižymėjo ypatingu astrologijos, talismanų magijos, mistinio hermetizmo ir neoplatonizmo klestėjimu. Renesansas reiškė savo idėjas apie „gamtinę magiją“ (magia naturalis) dvaruose skleidžiančių individų bei uždarų aristokratinių bendrijų sąjūdį, kurį mėgino užgniaužti tiek reformacija, tiek kontrreformacija.[5]
Rinascita arba rinascimento (italų k. – atgimimas) sąvoką 1550 m. meno istorijoje vienas pirmųjų panaudojo italų menininkas ir menininkų biografas Džordžijus Vasaris, siekdamas „naująjį meną“ atskirti nuo gotikos ir bizantinio stiliaus. Apie florentietį tapytoją Džiotą Dž. Vasaris rašė: „<…> Kai gera tapyba ir visa, kas su ja susiję, tiek metų gulėjo palaidota po karo griuvėsiais, tik jis vienas [Džiotas], nors ir buvo gimęs tarp netikusių menininkų, Dievo malone atgaivino ją, nuklydusią blogais keliais, ir suteikė jai tokią formą, kad ją jau buvo galima pavadinti tikru menu“.
XIX a. konkretų mokslinį turinį renesanso terminui suteikė prancūzų istorikas Žiulis Mišėlė (veikalas „XVI amžiaus Prancūzijos istorija. Renesansas“ (Histoire de France au XVIe siècle. La Renaissance, 1855 m.)), o išpopuliarino ir sukonkretino šveicarų mokslininkas Jakobas Burkhartas („Renesanso kultūra Italijoje“ (Die Kultur der Renaissance in Italien, 1860 m.)). J. Michelet supriešino „pažangų“ Renesansą su „barbariškais“ viduramžiais: „Renesansas yra šviesa, sušvitusi po viduramžių tamsybės“. J. Burkharto įsitikinimu, skiriamieji renesansinės kultūros bruožai buvo individualizmas ir modernumas, kuriuos skatino sekimas antika. Kultūros atsinaujinimas esą pirmiausia prasidėjo Italijoje: „Italas buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų.“
Pirmojoje savo knygoje „Renesansas ir barokas“ (Renaissance und Barock, 1888 m.) J. Burkharto mokinys Hainrichas Volflinas ne tik įdiegė formalųjį aprašomąjį meno tyrinėjimo metodą (formalistinę metodologiją) meno istorijoje, bet ir pakoregavo renesanso sąvokos apibrėžimą. Jis atsisakė iki tol įsitvirtinusio ir vyravusio vertinamojo (dažniausia aukštinančio) renesanso kaip meninio stiliaus suvokimo.
Vienos menotyros mokyklos atstovas Otas Benešas geografiškai praplėtė renesanso sampratą. Monografijoje „Renesanso menas Šiaurės Europoje“ (The Art of the Renaissance in Northern Europe, 1945 m.) jis teigė, kad XV–XVI a. Šiaurės Europos kultūra pasižymėjo itališkajam renesansui artimais bruožais.
Studijoje „Renesansas ir renesansai Vakarų mene“ (Renaissance and Renascences in Western Art, 1970 m.) Ervinas Panovskis pateikė argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo unikalus reiškinys, kad viduramžiais – Karolio Didžiojo laikais ir XII a. – taip pat domėtasi antika ir kad amžininkai savo epochas apibūdino kaip atgimimo bei atsinaujinimo amžių. Pasak E. Panovskio, renesansai yra logiški dėsningumai kultūros vystymesi, juos lemia nuolatinis poreikis sugrįžti prie senųjų tradicijų.
Britų istoriko ir kultūrologo Arnoldo Toinbio, rusų mokslininko Nikolajaus Konrado įsitikinimu, renesansai būdingi ne tik Vakarų, bet ir įvairioms Rytų civilizacijoms (Kaukazo šalims, Bizantijai, islamo kraštams, Kinijai, Japonijai). A. Toinbis: „Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskiras pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis“.
Europos (ne Italijos) renesanso tyrinėjimuose, atsižvelgiant į tai, kad iš Italijos renesansinės idėjos ir formos pradėjo sklisti savo vėlyvojoje – manieristinėje fazėje, kartais vartojamas „manieristinio renesanso“ („La Renaissance maniériste“) terminas[6].
Daugelio autorių sutarimu Renesanso šaknis galima rasti XIII a. Florencijoje, būtent Dantės (1265–1321 m.) ir Frančesko Petrarkos kūryboje (1304–1374 m.), taip pat Džioto di Bordonės (1267–1337 m.) tapyboje.
Jau G. Vasari išskyrė tris itališkojo renesanso fazes, prilygintas žmogaus augimo tarpsniams – vaikystei, jaunystei ir brandai. Pirmąją renesanso fazę pradėjęs Džiotas, po jo sekęs „jaunystės periodas“ (sutapatintas su keliomis italų menininkų kartomis), paties Dž. Vasario gyvenamuoju laikotarpiu mene esą pasiektas aukščiausias tobulumo laipsnis, kurį įkūnijęs Mikelandželas.
Renesansas tradiciškai skaidomas į tris laikotarpius:
Viduramžiais Šiaurės Italijoje kūrėsi ir klestėjo laisvi respublikinio valdymo miestai – valstybės: Florencijos, Genujos, Sienos, Venecijos respublikos. Nuo XII a. pab. jie tapo svarbiais finansų, amatų ir prekybos centrais visoje Europoje. Juose stiprėjo prekybininkų bei amatininkų (viduramžiškoje tradicijoje menininkai laikyti būtent tokiais) politinė ir socialinė padėtis.
1377 m. iš Avinjono į Romą sugrįžus popiežiui Grigaliui IX ir ypač po 1417 m. – galutinai įveikus Bažnyčios skilimą – svarbiu politiniu faktoriumi Apeninų pusiasalyje, katalikiškosios Europos dvasiniu centru tapo Popiežiaus valstybė. XV–XVI a. sandūroje Romos popiežiai tapo svarbiausiais renesansinės dailės ir architektūros mecenatais.
1453 m. gegužės 29 d. Osmanų imperijos kariuomenei užėmus Konstantinopolį (Konstantinopolio žlugimas), žlugo Bizantijos imperija – tai paskatino graikų mokslininkų ir menininkų emigraciją į Vakarus. Jie supažindino Vakarų Europą su iki tol nežinotais antikinės kultūros paminklais.
1492 m. sausio 2 d. ispanams užkariavus paskutinę maurų valstybę Pirėnų pusiasalyje – Granados emyratą, pasibaigė rekonkista. Dinastiniais ryšiais „katalikiškųjų monarchų“ – Kastilijos karalienės Izabelės I ir Aragono karaliaus Ferdinando II sujungtoje Ispanijoje, Manuelio I Laimingojo valdomoje Portugalijoje suintensyvėjo jūrinė prekyba, apogėjų pasiekė Didžiųjų geografinių atradimų epocha.
XV–XVI a. politiniu Europos hegemonu tapo Habsburgų dinastija. Svarbiausių jos atstovų (Maksimiliano I, jo anūko Karolio V) pastangomis, Habsburgų valdomos žemės tapo „imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė“. Habsburgai ne tik buvo įtakingais renesanso kultūros mecenatai Vidurio Europoje ir Ispanijoje – jų vykdoma karinė politika (Italijos karai) netiesiogiai skatino itališkojo renesanso sklaidą Europoje.
Renesansas yra kultūrinis sąjūdis. Antikos, kaip sektino pavyzdžio, savotiško „aukso amžiaus“ idėją suformavo XIV–XV a. italų humanistai: Frančeskas Petrarka, Džiovanis Bokačas, Podžijus Brakiolonis, Leonardas Brunis, Leonas Batista Albertis. Renesansinio humanizmo formavimąsi skatino, o ir elementariausios antikinės žinijos suvokimą, lotynų kalbos mokėjimą diegė viduramžiais susidariusi švietimo sistema. Ugdymas mokymo įstaigose – universitetuose, katedrų mokyklose – buvo paremtas vėlyvojoje antikoje susiformavusiu „Septynių laisvųjų menų“ (artes liberales) principu.
Meno istoriko Henrio Todo požiūriu, idėjinių renesanso šaknų taip pat reikėtų ieškoti šventojo Pranciškaus Asyžiečio įkvėptame religinio atsinaujinimo sąjūdyje, esą išlaisvinusiame žmogaus individualizmą iš viduramžiškų dogmų nelaisvės (Franz von Assisi und die Anfänge der Kunst der Renaissance in Italien, 1885 m.).
Apeninų pusiasalyje ir ypač Romoje dar viduramžiais susidurta su antikiniu paveldu – architektūra, skulptūra. Romėniškų pastatų architektūrinio ir skulptūrinio dekoro detalės naudotos romaninėse, gotikinėse statybose. XIV–XV a. antikinius paminklus Italijoje pradėta sistemingai tyrinėti ir kolekcionuoti. 1414 m. Florencijos humanistas Podžijus Brakiolinis atrado Vitruvijaus veikalą De Architectura, kuris darė įtaką renesanso architektūros teorijai ir praktikai.
Apie 1439 m. Johano Gutenbergo išrasta spausdinimo mašina pagreitino rašto kultūros įsigalėjimą ir renesansinės minties sklaidą.
Renesanso literatūra pasižymi antropocentrizmu. Pagrindinis jos kūrinių veikėjas yra žmogus, galintis jausti ir išgyventi.
Renesanso literatūrai būdingas ne tik lotynų, bet ir modernių, tautinių kalbų vartojimas. Daugelis autorių rašė keliomis kalbomis. Geriausias pavyzdys būtų Frančeskas Petrarka, savo gyvenimo kūriniu laikęs lotynų kalba parašytą (nebaigtą) poemą Africa (1341 m.), tačiau vėlesnių kartų jis yra labiau vertinamas dėl itališkai parašytų sonetų.
Renesanso literatūra pasižymi naujų arba atgaivintų, iki tol krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje nežinotų arba nepopuliarių žanrų įvairove, kurių dauguma suformuoti remiantis antikine raštija. Tai novelė, sonetas, epigrama, įvairios romano atmainos, esė. Vėlyvuoju renesansu ypač populiari tapo drama.
Žmogaus problematika renesanso filosofijoje tapo svarbiausia tema. Į ją gilinosi įvairios atgaivintos antikinės filosofijos mokyklos ir srovės (neoplatonizmas, stoicizmas, skepticizmas, epikūrizmas), kurias bandyta jungti su krikščionybės doktrina.
Renesanso filosofija pasižymėjo kritiniu požiūriu į viduramžių scholastiką ir scholastinį Aristotelio mokymą. Florencijos humanistai žavėjosi Platonu ir pradėjo neoplatonizmo tradiciją. 1468 m. Marsilijus Fičinas išvertė mitiniam pranašui Hermiui Trismegistui priskiriamą „hermetinį korpusą“, padariusį didelę įtaką to meto pasaulėvaizdžiui, o vėliau – Platono raštus į lotynų kalbą (publikuoti 1484 m.).
Renesanso laikotarpiu antrąjį raidos tarpsnį išgyveno scholastinė filosofija (vadinamoji antroji scholastika). Joje išlaikyta tradicinė scholastinė problematika – krikščionybės dogmų turinys, kurį siekta racionaliai pagrįsti remiantis bažnytiniais autoritetais. Žymiausi antrosios scholastikos atstovai: Fransiskas de Vitorija ir Fransiskas Suaresas.
Pasaulietine problematika, praktiškumu pasižymėjusioje renesanso filosofijoje, didelis dėmesys skirtas politinei teorijai. Buvo plėtojamos praktinės valstybės sutvarkymo idėjos (Nikola Makiavelis), kuriamos idealių valstybių teorijos (Tomas Moras), didelis dėmesys skirtas teisei (Hugo Grocijus).
XV–XVI a. kokybiniai pokyčiai vyko daugelyje mokslo disciplinų. Remiantis antikiniu, viduramžišku žinių paveldu, jį kritiškai analizuojant, empirinių tyrinėjimų (patyrimo ir eksperimento) pagalba siekta išsamesnio tyrinėjamų dalykų pažinimo. Žinios sietos su praktiniais poreikiais. Renesanso mokslininkų dėmesio centre buvo mikrokosmas ir makrokosmosas (žmogus ir jį supanti aplinka – gamta, jos reiškiniai). Renesansinio mokslininko idealas – „homo universales“ – , daugelį mokslo sričių gvildenantis tyrinėtojas.
Veikalu De humani corporis fabrica libri septem („Septynios knygos apie žmogaus kūno veikimą“, 1543 m.) ir savo akademine veikla gydytojas ir anatomas Andreasas Vesalijus padėjo pagrindus šiuolaikinei medicinai. A. Vesalius vienas pirmųjų pradėjo medicininius skrodimus, aprašė griaučių, raumenų, nervų sistemas bei jų veikimą.
Didieji geografiniai atradimai veikė geografijos ir praktinės jos disciplinos – kartografijos – vystymąsi. 1492 m. Martinas Behaimas sukonstravo Behaimo gaublį (dar be Amerikų), 1507 m. Martinas Valdzimiuleris europiečių atrastus žemynus pavadino Amerikomis, 1569 m. Gerardas Merkatorius suformulavo lygiakampės cilindrinės projekcijos principą (Merkatoriaus projekcija), 1570 m. Abrahamas Ortelijus išleido Theatrum Orbis Terrarum („Pasaulio teatras“) – pirmąjį modernų pasaulio atlasą.
Ženklūs pokyčiai vyko šaunamojo ginklo ir apskritai karybos raidoje. XVI a. pradžioje atsirado, po to, kelis šimtmečius naudoti, šaunamųjų ginklų spynų tipai: kibirkštinė, titnaginė, ratukinė (Niurnbergo tipo) spynos. Šaunamojo ginklo, ypač artilerijos, raida skatino naujo tipo gynybinių įrenginių – bastionų atsiradimą ir tobulinimą.
Renesansas kaip meno stilius pasižymi kompozicinės darnos ir harmonijos siekiu, paprastumu ir simetrija, aiškumu ir statika. Kompozicinio balanso įvairiose dailės bei architektūros rūšyse siekta remiantis matematiniais skaičiavimais („aukso pjūvio formulė“).
Antikinių tradicijų atgaivinimą įkūnijo sekimas antikiniais pirmavaizdžiais. Architektūroje ypač populiarios buvo romėniškos arkinės-skliautinės konstrukcijų sistemos, atgaivintas sistemingas orderio naudojimas. Skulptūroje sekta antikinių statulų ir reljefų kompozicinėmis schemomis. Tapyboje, kurioje antikinių pirmavaizdžių buvo likę labai nedaug, taip pat remtasi antikos laikų skulptūromis arba tekstiniais aprašais.
Renesanso architektūra išsiskiria matematinių skaičiavimų, paremtų naujais inžineriniais sprendimais, tikslumu.
Skiriamasis renesanso dailės ir architektūros bruožas (suteikęs menui mokslinį aspektą), didžiausia naujovė – geometrinė (linijinė) perspektyva. Brandžiajame ir vėlyvajame renesanse svarbi tapo erdvinė perspektyva.
Kaip ir literatūros ar filosofijos, svarbiausias renesanso dailės objektas – žmogus. Renesanso antropocentiškumą, įkūnijo tobulų žmogaus kūno proporcijų teorija, kurią autoriai formavo remdamiesi antikinės filosofijos idėjomis (pitagorizmas, neoplatonizmas).
Stiprias pozicijas išlaikė sakralinė dailė ir architektūra, tačiau formavosi ir populiarėjo (ypač brandžiajame ir vėlyvajame renesanse) mitologinis (remtasi antikine mitologija), istorinis, batalinis, natiurmorto, peizažo žanrai.
Renesanso laikotarpiu pakito menininko socialinis statusas. Viduramžių menas – anoniminis, pagrįstas kolektyviniu darbu, o renesanso laikotarpiu jau pabrėžiama autorystė, menininko individualumas. Viduramžiais menininkai prilygo amatininkams, renesanso laikotarpiu – mokslininkams.
Renesanso muzikos teorija plėtota remiantis antikos laikų autoritetais: orfikais, Pitagoru, Platonu, Boecijumi. (1463 m. Marsilio Ficino į lotynų kalbą išvertė „Orfėjaus himnus“, 1484 m. parašė traktatą „Apie muziką“. Renesansinėje ontologijoje muzikai suteikta transcendentinė reikšmė. Pasak M. Ficino, pasaulio siela skamba pagal tam tikrus muzikinius principus, dvasinių pratybų dėka galima išgirsti slaptą sferų harmoniją).
XIV a. Italijoje ir Prancūzijoje susiformavo liaudiškos muzikos įtakos paveikta, vokaliniu ir vokaliniu-instrumentiniu polifoniškumu pasižymėjusi „Ars nova“ („Naujojo meno“) stilistika, (žymiausi atstovai – Giljamas de Mašo, Filipas de Vitri, Frančeskas Landinis). Jos pagrindu XV a. kūrėsi nacionalinė Anglijos polifonijos mokykla, XV–XVI a. – Nyderlandų, XVI a. – Romos, Venecijos, Prancūzijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos ir kitos polifonijos mokyklos.
Vėlyvajame renesanse išpopuliarėjo nauji muzikiniai žanrai: solinė daina, kantata, oratorija, opera, ilgainiui įtvirtinę homofoninį stilių.
Renesansiniai instrumentai: išilginė fleita, obojus, valtorna, trombonas, viola de gamba, smuikas, ragas, klavesinas. Dviejų skirtingų estetinių pasaulėžiūrų – aristokratiškos ir miestietiškos, liaudiškos – konkurenciją liudija skirtingų styginių instrumentų populiarumas. Diduomenės tarpe buvo populiari viola, žemesniuosiuose sluoksniuose – smuikas.
Aušros vartai VilniujeRenesansiniai namai Kėdainių senamiestyje
Renesansas Lietuvos dailėje ir architektūroje vyravo XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje.
Svarbiausiu Renesanso centru Lietuvoje (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) nuo pradžios iki pabaigos išlieka Vilnius, su didžiųjų kunigaikščių (Jogailaičių ir Vazų dinastijų atstovų) dvaru.
Panašiai kaip ir Lenkijos Renesanso atveju, architektūroje ir dailėje galima išryškinti tris periodus: 1) XVI a. 1 pusė (šis laikotarpis pasižymi renesansinių formų ir meninės kalbos radimusi); 2) XVI a. 2 pusė (manierizmo įtakos stiprėjimas); 3) XVII a. 1 pusė (lokalinio Renesanso „klestėjimas“ – pastaruoju periodu vietos meistrai renesansinę kalbą adaptuoja, paverčia sava. Renesansas sąlygiškai Lietuvoje baigiasi 1648 m. – su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos mirtimi, pasikeitus politinei, socialinei, ekonominei, kultūrinei valstybės ir visuomenės situacijai.
XVI a. 1 pusėje Lietuvos Renesanso architektūrą ir dailę charakterizuoja tiesioginė Italijos Renesanso (Florencijos, Venecijos) įtaka, kurią lemia didžiųjų kunigaikščių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto dvarų, reziduojančių Vilniuje ir vietoje kuriančių italų architektų, dailininkų faktorius. XVI a. 2 pusėje stiprėja Šiaurės Europos (visų pirma Nyderlandų) manierizmo (manieristinio renesanso įtaka). Visos XVI a. renesansinės formos ir meninė kalba egzistuoja kartu su dar gyvybinga ir netgi klestinčia gotikine tradicija, o XVII a. 1 pusėje Renesansas veikia šalia sparčiai besiformuojančio baroko. Tipiškame, vietos meistrų sukurtame Lietuvos Renesanso kūrinyje paprastai galima įžvelgti gotikinę kompozicinę struktūrą (pabrėžtas vertikalumas, išilgintos proporcijos) ir renesansines puošybines formas.
Lietuvos Renesanso architektūrai būdinga:
Renesansinis pastatas Vilniuje (Aušros vartų g. 8), dekoruotas sgrafito technika
tinkuotos sienos, jų dekoravimas sgrafito technika;
orderio naudojimas (italų meistrai orderį naudoja sistemingai ir taisyklingai, olandų, vokiečių ir vietiniai statytojai – savavališkiau ir labiau stilizuodami);
Bendrais požymiais Lietuvos Renesanso architektūra yra gimininga Šiaurės Europos ir Italijos architektūrai, kurią charakterizuoja aiškumas, simetrija, matematiškai nustatyta („Aukso pjūvio“ formulė) kompozicinė harmonija.
Lietuvos Renesanso tapybai būdinga:
bandymas komponuoti žmogaus kūną, remiantis proporcijų teorija;
↑Har, Michael H. History of Libraries in the Western World, Scarecrow Press Incorporate, 1999, ISBN 0-8108-3724-2
↑Norwich, John Julius, A Short History of Byzantium, 1997, Knopf, ISBN 0-679-45088-2
↑Algis Uždavinys. „Archetipiniai ir istoriniai Hermio Trismegisto pavidalai“, iš: Kultūrologija. Rytai-Vakarai, 14 nr., 88–116 psl., Vilnius: Kultūros, meno ir filosofijos institutas: 2006
↑Daniel Arasse, Andreas Tönnesmann, Der Europäische Manierismus, 1997 m.
