Ramana Maharšis

Ramana Maharšis
Gimimo vardas	Venkataramanas Ajaras
Gimė	1879 m. gruodžio 30 d. Tiručulis, Tamilnadas
Mirė	1950 m. balandžio 14 d. (70 metų) Tiruvanamalajus, Tamilnadas
Tautybė	tamilas
Tėvai	Sundaramas Ijaras / Alagamal Ijar
Religija	hinduizmas
Veikla	atsiskyrėlis, dvasinis mokytojas, poetas
Vikiteka	Ramana Maharšis

Šri Ramana Maharšis (tamil. இரமண மகரிசி , skr. रमणमहर्षिः = IAST: Ramaṇa Mahar̥ṣi, 1879 m. gruodžio 30 d. – 1950 m. balandžio 14 d.) – tamilų kilmės žymus Indijos dvasinis mokytojas, advaitavedantos filosofijos atstovas, dvasinės literatūros kūrėjas. Tikrasis vardas – Venkataramanas Ijaras. Vėliau jį pavadino Maharšiu (kas reiškia „didysis išminčius“), o Ramana yra sutrumpinimas iš Venkataramanas.

Biografija

Gimė kaip Venkataramanas Ijaras (Veṅkaṭarāman Aiyar) pietų Indijoje, Tamilnade Tiručulio (Tiruccuẕi) kaimelyje (~50 km į pietus nuo Madurajaus), smarta brahmanų (Ijarų) šeimoje. Tėvas Sundaramas Ijaras buvo teismo advokatas. Venkataramanas Ijeras dar turėjo du brolius – dvejais metais vyresnį Nagasvamį ir šešeriais metais jaunesnį Nagasundaramą, taip pat seserį Alamelu. Gimtajame kaime lankė pradinę tamilišką mokyklą, vėliau metams išsiųstas į Dindigalo mokyklą, kur įgijo anglų kalbos žinių. Būdamas dvylikos, Venkataramanas neteko tėvo, todėl su motina ir broliais bei seserimi persikėlė pas savo dėdę iš tėvo pusės Subajarą, gyvenusį Madurajuje. Ten lankė Skoto pagrindinę mokyklą, taip pat – amerikiečių misijos mokyklą. 1895 m., būdamas 16-os metų, Venkataramanas iš savo giminaičio Ramasvamio išgirdo apie Arunačalos kalną. Nuo to laiko, jis ėmė skaityti „Didžiąją puraną“ (Periya-purāṇam), aprašančią šaivų šventųjų gyvenimus, bei ėmė domėtis bendrai dvasiniu gyvenimu. Po metų jis išgyveno mirties potyrį bei Aukštesniojo Aš išgyvenimą. Po šio nutikimo jis atsižadėjo pasaulietinio gyvenimo (tapo sanjasinu), paliko namus iš išėjo prie Arunačalos kalno (Tiruvanamalajuje), kur praleido visą savo gyvenimą.

Ramana 1902 m. – anksčiausia žinoma jo nuotrauka

Patekęs į Arunačalą atsidėjo tyliam viešpaties Šivos Arunačalešvaros garbinimui. Nors oficialiai į sanjasinus Ramana įšventintas nebuvo, jis nusiskuto plaukus, išmetė turėtus pinigus, maistą bei rūbus (brahmano įšventinimo juostą – jadžniapavitą). Pradžioje jis praktikavo samadhį pagrindinėje Arunčalešvaros šventykloje, bet vėliau pasitraukė nuo trukdymų į tamsią kriptą už šiva-lingos. Svamį Ramaną ėmėsi globoti vienas kitas sadhus, jis apsistodavo tai vienoje, tai kitoje šventykloje, giraitėje. Su niekuo nebendravo, nors tylos įžado priėmęs nebuvo. Vienas dvasininkas Anamalajus Tambiranas buvo sumanęs garbinti Ramaną kaip šventyklos dievybę, ir ėmė lieti ant jo pieną, sandalą ir kitus aukojimo lajus. Ramana anglimi užrašė prieštaravimą tokiam jo sudievinimui. Palaipsniui apie Ramaną ėmė sklisti kalbos, ir jį ėmė lankyti vis daugiau smalsuolių, bandė sužinoti, iš kur jis esąs. Iš giminaičio apie Ramaną sužinojusi jo motina nuvyko į Arunčalą ir bandė perkalbėti svamį grįžti namo, tačiau šis tvirtai laikėsi savo atsižadėjimo.

Ramana apsigyveno Virupakšos oloje Arunačalos kalne, kur jį lankydavo įvairūs žmonės, taip pat ir kiti sadhūs, teiraudamiesi jo paaiškinti nesuprantamas šventraščių vietas. Ramana atsakydavo užrašais lentelėje. 1903 m. Ramaną jo oloje aplankė žymus atsiskyrėlis, poetas Ganapatis Munis ir prašė paaiškinti, kaip įgyti tapasą (dvasinį įkarštį). Ramana jam nurodė tirti savąjį Aš, ir jis taip rasiąs tapasą. Ganapatis, paveiktas atsakymo, paskelbė Ramaną savuoju guru ir jam suteikė Bhagavano Šri Ramanos Maharšio titulą. Ganapatis Munis paskyrė Ramanai kelias savo poemas – „Keturiasdešimt Šri Ramanos garbinimo posmų“ (Śrī Ramaṇa catvāriṃśat) bei „Šri Ramanos giesmę“ (Śrī Ramaṇa gīta).

Nuo 1916 m. iki savo mirties 1922 m. su Ramana gyveno jo motina Alagamal. Motinos samadhio vietoje buvo pastatyta šiva-linga, pavadinta Matribhūtešvara („Motina Tapusysis Viešpats“). Šioje vietoje netrukus apsigyveno pats Ramana, o 1939 m. ten pradėtas statyti Ramanos ašramas. Į ašramą pas Ramaną ėmė plūsti ne tik indai, bet ir vakariečiai (pirmasis 1911 m. jį aplankė teosofija besidomėjęs britų tarnautojas Frankas H. Hamfrisas, vėliau – žymus britų rašytojas V. Somersetas Momas). Ramana rūpindavosi ašrame apsigyvenusiais gyvūnais – karvėmis, beždžionėmis, šunimis, paukščiais. Ypač mėgo ašrame gyvenusią karvę Lakšmę, kuri, jo teigimu, irgi patyrusi samadhį. Ramana Maharšis visą gyvenimą praleido savo ašrame, niekur iš Arunačalos nevyko. Laiką leido priiminėdamas svečius, skaitydamas, durstydamas lapų lėkštutes, ruošdamas daržoves.

1948 m. Ramanai buvo diagnozuota sarkoma, tiek operacijos, tiek ajurvedinės priemonės nepadėjo ir 1950 m. balandžio 14 d. Ramana Maharšis mirė (kaip teigiama – patyrė mahanirvaną). Ramanos kūnas palaidotas šalia motinos šiva-lingos. 1967 m. toje vietoje pastatyta šventykla.

Kūriniai

Ramana rašė retai, o savo nedidelį palikimą proza ar eilėmis sukūrė daugiausia atsakinėdamas į klausimus.

Svarbiausias jo veikalas – tamiliškai parašytas „Keturiasdešimt posmų apie Esatį“ (Uḷḷadu nāṟpadu). Taip pat sukūrė eiliuotą veikalą „Pamokymų syvai“ (Upadeśa-sāra), kur išdėstyta advaita vedantos esmė, sueiliavo 5 stotras Arunačalai (Aruṇācala pañcakam). Didžiuma jo raštų tamiliški, bet jis taip pat rašė malajalių ir telugų kalbomis.

Ramanos ašramas

Ramanos pokalbius su pašnekovais užrašinėdavo ar iš atminties atgamindavo Maharšio pasekėjas Mungala S. Venkataramiahas. 1955 m. jis savo užrašus trimis tomais išleido pavadinimu „Pokalbiai su Šri Ramana Maharšiu“ (Talks with Sri Ramana Maharshi), tačiau dar anksčiau, peržvelgęs Venkataramiaho užrašus, iš Lenkijos kilęs teosofas, visuomenės veikėjas Morisas Frydmanas 1939 m. išleido knygą „Maharšio evangelija, Bhagavano Šri Ramanos Maharšio atsakymai į klausimus, užduotus atsidavusiųjų“ (Maharshi’s Gospel) – šią knygą peržiūrėjo ir vietomis pataisė pats Ramana. 1923 m. kitą pokalbių su Ramana knygą "Aš kas? " (Nāṉ-ār) parašė Maharšiui atsidavęs Šivaprakašamas Pilajus – jis su Ramana bendraudavo tik gaudamas atsakymus ant smėlio ar grifelinės lentelės, ir viską užrašydavo iš atminties grįžęs namo. Vėliau šis veikalas gerokai pakeistas paties Ramanos. Apie Ramaną, naudojantis įvairia medžiaga, hagiografijas sukūrė T. M. P. Mahadevanas, Šri Krišna Bhikšu, Gabrielė Ebert.

Ramanos mokymas

Nors Ramana mažai komunikavo su išoriniu pasauliu, jo pagrindinis aukščiausiasis mokymas buvo perduodamas tyloje. Jis dažnai kartodavo „Summa Iru“ arba „būti esaties tyloje“. Žmonės kurie sugebėdavo, šventojo akivaizdoje, išlaikyti ramų protą, be pastangų patirdavo Esaties Tikrovę. Kitiems, sunkiai suvaldantiems nerimastingą protą, Ramana rekomendavo savistabos arba atsidavimo Aukščiausiajam metodus. Savistabos metodo esmė yra nenutrūkstama dėmesio koncentracija į savąjį „aš“, pasitelkiant klausimus: „kas aš?“ arba „iš kur ši aš mintis apsireiškia?“. Klausimai tėra priminimas ir neturėtų būti kartojami kaip mantros, tai pagalbinė priemonė, sugrąžinanti dėmesį nuo išorinio pasaulio objektų atgal į „aš“ subjektyviąją patirtį. Šios praktikos tikslas yra nenutrūkstamas savojo „aš“ stebėjimas ir koncentracija, siekiant izoliuoti ego, kuris negalėdamas identifikuoti savęs su išoriniais objektais ir mintimis galiausiai išnyksta Savastyje (Būtyje-Žinojime-Palaimoje). Atsidavimo Aukščiausiajam metodo esmė yra sugebėjimas laipsniškai atiduoti savo gyvenimo vadžias į Dievo arba Guru rankas. Atsidavusysis atsižada „aš“ ir „mano“ jausmo, stengiasi atsiduoti Dievo arba Guru valiai. Tokio ryžtingo pasitikėjimo ir begalinės meilės (premos) vandenyne „aš“ panyra į Aukščiausiąjį (Būtį-Žinojimą-Palaimą). Ramanos filosofijoje Guru, Dievas ir Savastis yra viena ir reiškia tą patį. Jis teigė, kad visi atsakymai glūdi Savasties pažinime – t. y., nenutrūkstamame savojo „aš“ stebėjime, siekiant sužinoti iš kur apsireiškia „aš“ mintis. Ramanos teigimu, savirealizacija nėra siekiamybė – žmogus jau yra išsipildęs, jis yra Patybė (atmanas), tačiau nuolatinė trauka išorinio pasaulio objektams neleidžia išvysti nuolat egzistuojančios Tikrovės (Būties-Žinojimo-Palaimos). Protas, jo kuriami įvaizdžiai apie save ir pasaulį – pasak Ramanos, kliūtis tikrajam Savęs patyrimui.

Ramano dvasinių pratybų pagrindas – atsakymo nereikalaujanti savikvota (atma vičara), per kurią kamantinėjant save: „Kas aš esu“, atsiskleidžia savaiminga tikroji prigimtis – neduali palaimingoji Aš (aham) sąmonė. Tokia būsena leido Ramanui teigti, kad jis yra atjašramis, t. y. žinojimas, nesaistomas nei varnos, nei ašramo.

Literatūra

• Bhagavān Śrī Ramaṇa Mahaṛṣi. Pažinti Save, vert. Vilma K. Deksnienė, Kazimieras Seibutis. Vilnius: Soham, 2017.

Nuorodos

• Oficiali Šri Ramanašramo svetainė
• Knygos rusų kalba