[go: up one dir, main page]
Pereiti prie turinio

Stačiatikybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Ortodoksinė krikščionybė)
Krikščionybė
Ž • A • R

Ortodoksinė krikščionybė, stačiatikybė (gr. Oρθοδοξία – tikratikystė) – krikščionių ortodoksų Bažnyčios mokymo visuma, antra pasaulyje ir Lietuvoje pagal tikinčiųjų skaičių krikščionybės kryptis.

Istoriškai ortodoksų krikščionybė susiformavo Romos Imperijos rytuose (Palestinoje, Antiochijoje, Graikijoje) iš Jėzaus Kristaus ir apaštalų mokymo, iki didžiosios schizmos sudarė vieną Bažnyčią kartu su dabartiniais katalikais.

Krikščionių ortodoksų tikėjimas turi du šaltinius – Šventąjį Raštą (50 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos) ir Šventąją Tradiciją, kurią sudaro apaštalų mokymas, 7 Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, Bažnyčios Tėvų mokymas, kanonai. Išpažįsta Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolį.

Ortodoksų Bažnyčia – tai vietinių, autokefalinių bažnyčių bendruomenė, kurias į vieną vienija eucharistinis bendravimas.

Ortodoksų maldos namai yra vadinami šventyklomis (gr. ναός) arba bažnyčiomis (gr. εκκλησία), lietuvių kalboje paplitęs skolinys iš rusų kalbos „cerkvė“ (rus. церковь – bažnyčia). Didesni pastatai yra vadinami katedromis arba soborais (gr. καθεδρικός ναός, rus. кафедральный собор).

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stačiatikybės paplitimas pasaulyje

Ortodoksų Bažnyčia formavosi Antikos graikų kultūrinėje zonoje, pirmiausia Viduržemio jūros baseino rytinėje pusėje.

Pasak ortodoksų teologijos, Bažnyčia kaip šventas, visuotinis ir apaštališkas darinys įkurta Švč. Trejybės sekminių, (gr. πεντηκοστή) dieną, kai Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų (Apd 2, 41-47). Nuo to laiko egzistuoja apaštališkos tradicijos perėmimas, realizuojamas per rankos pridėjimo (chirontijos) slėpinį: vykdyti slėpinių (sakramentų) ir Eucharistijos šventimą gali tik žmogus, priėmęs chirontiją. Pirmąją chirontiją galėjo vykdyti tik apaštalai, o po apaštalų – tik vyskupai, priėmę chirontiją iš apaštalų, po to – tik vyskupai, priėmę chirontiją iš vyskupų, priėmusių chirontiją iš apaštalų ir t. t. Kitaip tariant, bet koks kunigo įšventinimas vyksta perduodant apaštalų vykdytą rankos pridėjimą.

Apaštalų ir jų pasekėjų skelbiama krikščionybė iš Palestinos išplito visoje Romos Imperijoje. Netrukus atsiradus kitiems judėjimams, skelbusiems save Kristaus mokymu (tokiems kaip gnosticizmas, arijonizmas, nestorianizmas), norėdama nuo jų atsiriboti, Bažnyčia pasivadino „ortodoksų“ („tikrojo tikėjimo“, „teisingo šlovinimo“), savo mokymą vadino „ortodoksija“ (lietuviškas terminas „stačiatikybė“ atsirado Lietuvos netikinčiųjų tarpe, atspindi liaudišką tikėjimo sampratą: esą katalikai sėdi, o stačiatikiai garbina Dievą stovėdami[1]

Ortodoksinis mokymas buvo tikslinamas Visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Ortodoksai visuotiniais pripažįsta 7 susirinkimus, įvykusius iki schizmos.

Istoriškai iškilo penki krikščionybės sklaidos centrai: Roma, Konstantinopolis, Aleksandrija, Antiochija, Jeruzalė. Jie IV Visuotiniame susirinkime sudarė vadinamąją pentarchiją, penkių patriarchų valdžią, kurioje kaip pirmas tarp lygių svarbiausias buvo Romos vyskupas, popiežius, šv. Petro įpėdinis. Pentarchija nunyko formuojantis vietinėms autokefalinėms Bažnyčioms, ir atsirado įtampa tarp popiežiaus, pabrėžusio savo pirmumą, ir vietinių Bažnyčių, pabrėžusių jo lygybę kitų patriarchų atžvilgiu.

1054 metais įvykus Bažnyčios skilimui tiek Vakarai, tiek Rytai įsikibo to paties termino, „katalikai“ tapo bendresnis terminas Romos bažnyčiai, o „ortodoksai“ liko Bizantijai, nors abi Bažnyčios save laiko tiek katalikiškomis („visuotinėmis“), tiek ortodoksiškomis („tikrojo tikėjimo“).

Skirtingai nei katalikybėje, Ortodoksų Bažnyčioje nėra vienos bažnyčios galvos (gr. κεφαλή), kuri galėtų kalbėti visos bažnyčios vardu (plg. popiežiaus kalbėjimas ex cathedra). Bažnyčios katalikiškumas yra suvokiamas kaip visuotinumas ir vienybė bendrame eucharistijos šventime, t. y. katalikiškumas realizuojamas ne tiek per hierarchiją, o eucharistijos šventimo metu. Kiekviena tikinčiųjų bendrija, galinti būti savarankiška, yra skelbiama autokefaline, t. y. visiškai savarankiška ir neatskaitinga jokiai aukštesnei hierarchijai (autokefaliją suteikia jau egzistuojančios autokefalinės Bažnyčios). Tačiau kartu visi savarankiškų bendrijų nariai sudaro vieną bendruomenę, vieną Bažnyčią.

Paskutinė Ortodoksų Bažnyčia, gavusi autokefalijos statusą – Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (2019 m.).

Šiuo metu yra 3 valstybės, kurios pripažįsta ortodoksų tikėjimą kaip oficialią valstybinę religiją: Graikija,[2] Suomija[3] (kartu su liuteronybe) ir Gruzija.[4]

Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Praeitis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šventieji Vilniaus kankiniai Antanas, Jonas ir Eustachijus, nužudyti 1347 m. Ikona.

Ortodoksinė krikščionybė padarė didelę įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrai – iki unitų paplitimo LDK, ortodoksinė krikščionybė buvo populiariausia religija šioje šalyje, o senoji bažnytinė slavų kalba ir priėmus katalikybę liko viena iš oficialių LDK kalbų.

Istoriškai ortodoksų krikščionybė Lietuvą pasiekė daug anksčiau, nei katalikybė [5]. X amžiaus pabaigoje tuomet dar nesusiformavusios Lietuvos valstybės teritorijoje Konstantinopolio patriarchatas įsteigė Polocko ir Mozyrės vyskupijas, pavaldžias Kijevo metropolijai. Archeologiniai duomenys rodo, jog XII a. ortodoksija buvo išplitusi Nemuno, Vilnelės, Dauguvos, Pripetės upių baseinų teritorijoje[6]

XII–XIII amžiuje nemažai lietuvių kunigaikščių buvo priėmę ortodoksiją, tarp jų paminėtini vyriausias Mindaugo sūnus Vaišelga, įsteigęs Laurušavo vienuolyną, Pskovo kunigaikštis Daumantas (galimai irgi Mindaugo sūnus žr. Daumantas (Ldk)), kuris Ortodoksų Bažnyčioje pripažintas šventuoju, taip pat Lietuvos Didysis Kunigaikštis Švarnas.

Apie 1291–1300 m. Konstantinopolio patriarchato pavedimu įkurta Lietuvos Metropolija. Būtent Lietuvos metropolitas (gr. μητροπολίτης Λιτβων) palaimino Gediminą būti Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu.

Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra, įkurta valdant Algirdui 1348 m.

XIV amžiujе didėjo konkurencija tarp Maskvos kunigaikštystės ir LDK dėl rusų žemių suvienytojos statuso. 1375 m. Kiprianas paskelbtas metropolitu Kijevo, Lietuvių ir Rusų, atsirado įtampa tarp Maskvos ir Vilniaus, abi kunigaikštystės norėjo turėti atskirą metropoliją. Nuo 1378 iki 1458 m. abi valstybės priklausė Kijevo ir Visos Rusios metropolijai, su centru Lietuvoje, toliau Lietuvos metropolitai titulavosi Kijevo, Galicijos ir Visosios Rusios metropolitais, o 1461 m. atskirtos Maskvos metropolijos vadovas titulavosi Maskvos ir Visos Rusios metropolitu.

Kijevo (LDK) metropolija buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchatui. Jos likimas glaudžiai susijęs su popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho konfliktu.

1054 m. įvykusi schizma tarp katalikų ir ortodoksų juos supriešino. Santykiai ypač pablogėjo po IV Kyžiaus žygio 1204 m., kai kryžiuočiai užėmė ir nusiaubė Konstantinopolį. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas siekė suvienyti krikščionių jėgas kovoje su musulmonais, skatino derybas. 1438 m. Bažnyčios pasirašė Florencijos uniją, tačiau katalikai Konstantinopolio karine jėga neparėmė ir 1453 m. Bizantiją užkariavo Osmanų Imperija.

Daugelis Rytų Bažnyčios hierarchų tvirtino, esą unija pasirašyta vykdant spaudimą ir neigė jos legitimumą. Šitaip 1448 metais Maskvos metropolija, pasmerkusi uniją, faktiškai tapo visiškai nepriklausoma.

1589 m. Konstantinopolio patriarchatas suteikė Maskvos metropolijai autokefaliją. Maskvos metropolija tapo patriarchija.

1596 m. Kijevo, Galicijos ir Visos Rusios metropolitas, pavaldus Konstantinopolio patriarchui, pasirašė Bresto uniją ir prisijungė prie Katalikų Bažnyčios, o su tuo nesutikę tikintieji 24 metams liko be metropolito. 1620 m. vėl paskirtas Konstantinopoliui pavaldus metropolitas. 1686 m. Konstantinopolio patriarchas suteikė teisę Maskvos patriarchui šventinti Kijevo metropolitą, nuo to laiko prasidėjo LDK stačiatikių vyskupijų įjungimas į Maskvos patriarchatą.

Vilniaus stačiatikių vadovybė 1930 m.

Dalis buvusios Lietuvos metropolijos teritorijos 1923 m. buvo gražinta Konstantinopoliui kaip Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia ir 1924 m. jai suteikta autokefalija.2019 m. autokefalija suteikta kitai buvusiai LDK Bažnyčios daliai, Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai.

Dabartis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu Lietuvoje veikia dvi stačiatikių Bažnyčios – Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos vyskupija ir Visuotinio Konstantinopolio patriarchato Lietuvos egzarchatas.

Lietuvoje yra daugiau nei 55 cerkvės (žr. Lietuvos cerkvės). Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos centras Lietuvoje yra Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra, kurioje palaidoti šventųjų Vilniaus kankinių palaikai. Ypač vertinga laikoma Dievo Motinos ikona, beveik 400 metų (apie 1530–1915) gerbta Surdegio stačiatikių Šv. Dvasios vyrų vienuolyne, dabar esanti Pskovo (Rusija) Šv. Didžiojo kunigaikščio Aleksandro Neviškio šventykloje ir Kauno Apreiškimo cerkvėje.

Daugumoje Maskvos patriarchato parapijų Lietuvoje liturgijoje naudojama bažnytinė slavų kalba. Nuo 2005 m. naudojama ir lietuvių kalba, tačiau yra žinoma, kad ir anksčiau liturgija vykdyta lietuviškai [7].

Konstantinopolio patriarchato parapijose be lietuvių kalbos taip pat naudojamos ukrainiečių, baltarusių, graikų kalbos.

Doktrina

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės dogmos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmojo Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo Tėvai su tikėjimo simbolio tekstu

Ortodoksų Bažnyčios mokymas turi du šaltinius – Šventąjį Raštą ir Šventąją Tradiciją. Šventoji Tradicija – tai „Šventosios Dvasios gyvenimas Bažnyčioje“[8]. Šventoji Tradicija yra antlaikiška, tai yra tikėjimo praktika, kurios pats Jėzus Kristus išmokė apaštalus ir kurios apaštalai mokė kitus.

Todėl ortodoksų Šventosios Tradicijos samprata yra gana apibrėžta ir nekintanti, ji, visų pirma, apima Kristaus, Apaštalų, Bažnyčios Tėvų ir Visuotinių Susirinkimų mokymą. Bet kokia nauja bažnytinė praktika turi būti derinama su pirmykščiu Bažnyčios mokymu. Tai yra pagrindinis ortodoksijos, t. y. tikrojo, apaštališkojo tikėjimo kriterijus. Itin smulkūs ar neesmingi krikščioniškam mokymui klausimai paliekami tikinčiųjų nuožiūrai.

Remdamiesi Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simboliu, krikščionys ortodoksai išpažįsta:

  • Tikėjimą vienu Dievu.
  • Vienesmę nedalomą trejybę: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
  • Jėzų Kristų – mesiją, Viešpatį, Dievo Sūnų, gimusį, bet nesukurtą, priėmusį kūną iš mergelės Marijos.
  • Tikėjimą kūnišku Kristaus prisikėlimu, žengimu į Dangų, artėjančiu Antruoju Kristaus atėjimu ir amžinuoju gyvenimu.
  • Vieną, šventą, katalikišką (visuotinę) ir apaštališką Bažnyčią, kurios galva – Jėzus Kristus.
Originalus Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolio tekstas graikų kalba 
Lietuviškas tekstas [9] 

Nemažiau svarbus mokymas apie mistinį Kristaus pribuvimą (gr. παρουσία) šiame pasaulyje. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Bažnyčia yra pats Kristus šiame pasaulyje. Bažnyčia – tai bendruomenė, susidedanti iš ištikimųjų tikinčiųjų ir dvasininkų, kurie kartu sudaro Kristaus kūną. Todėl pati Bažnyčia yra niekada neklystanti, nors jos nariai (nesvarbu, ar paprasti tikintieji, ar aukščiausi dvasininkai – patriarchai) gali nupulti į ereziją.

Aukščiausias krikščionių ortodoksų tikslas – dievėjimas (gr. theosis, teozė), šventumas.

Teozė yra pasiekiama per šventą gyvenimą Kristuje, t. y. dalyvavimą Slėpiniuose (arba Paslaptysе, gr. Mysteria), nenutrūkstamą maldą ir askezę.

Slėpiniai (sakramentai)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai, kas Vakaruose tradiciškai vadinama „sakramentais“, Ortodoksų Bažnyčioje yra vadinama „Šventaisiais Slėpiniais“ (gr. mysterion). Slėpiniai laikomi Dievo įsteigta priemone, padedančia siekti teozės. Tikslus Slėpinių skaičius nenustatytas bei neapribotas, tačiau dėl protestantizmo plitimo Vakarų Europoje, ortodoksų katekizmuose nuo XVII amžiaus išskiriami septyni slėpiniai: krikštas, patepimas mira (sutvirtinimas), atgaila, ligonių patepimas, eucharistija, santuoka, kunigystė (chirontija). Skirtingai nei katalikybėje, vienas ir tas pats tikintis turi galimybę priimti visus Slėpinius, nes kunigystė yra suderinama su santuoka. Kitas skirtumas – patepimas mira (sutvirtinimas) teikiamas iškarto po krikšto (praktiškai tėra daroma kelių minučių pertrauka). Tikima, jog krikštas nuplauna nuodėmes, o patepimas mira, kurį Apaštalų Darbų knygoje iš pradžių keitė apaštalo rankos pridėjimas, suteikia žmogui Šventosios Dvasios dovanas, todėl laikomasi Naujojo Testamento praktikos ir šie du slėpiniai teikiami kuo greičiau vienas po kito.

Krikščionių ortodoksų gyvenimo centre – Eucharistijos (gr. eucharistia – dėkojimas), arba švč. Komunijos Slėpinys, įsteigtas paties Jėzaus Kristaus. Eucharistija yra Dieviškosios Liturgijos proceso kulminacija. Tikima, jog liturgijos metu Šventosios Dvasios veikimu duonoje ir vyne įsikūnija pats Kristus, ir duonos bei vyno pavidalu tikintieji priimama tikrą Kristaus Kūną ir Kraują, taip tapdami su juo viena.

Komunijai yra ruošiamasi pasninkavimu, maldomis bei išpažintimi (prieš komuniją reikia atlikti atgailą). Tikintysis taip pat turi būti priėmęs krikštą bei patepimą mira.

Malda ir asketizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jėzaus Kristaus Atsimainymas (metamorfozė, transfigūracija) Taboro kalne, XV a. ikona

Pasak ortodoksų, vien dalyvauti slėpiniuose šventumui nepakanka, nors tai ir yra viena iš būtinų sąlygų. Šv. Paulius moko: „be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17), visas krikščionio gyvenimas turi būti maldingas.

Ortodoksų asketizmas – žmogaus valios siekis žygdarbiais artėti dieviškosios malonės įgijimo link [10]. Dieviškoji malonė yra išgelbėjanti, išgydanti, perkeičianti bei atnaujinanti žmogaus prigimtį, paveiktą nuodėmingojo nuopuolio. Asketizmas yra intensyvios pastangos gauti Šventosios Dvasios malonę kaip išganymo ir Dangaus Karalystės sąlygą.

Kūno askezė tėra pasiruošimas dvasinei askezei. Ortodoksai kūną supranta kaip „Dvasios šventyklą“ (1 Kor 6, 19). Kiekvienas tikintysis be 4 ilgesnių pasninkavimo periodų turi laikytis pasninko ir kiekvieną trečiadienį bei penktadienį, taip pat tam tikrais atskirais atvejais.

Puikus ortodoksinio gyvenimo pavyzdys – vienuolių hesichastų tradicija, kurios esmė – nenutrūkstama malda tyloje. Pasak vienuolių, praktikuodamas tokią maldą žmogus gali imti regėti (theoria) Dievo veikimą (energeia). Šventųjų žinojimas apie Dievą įvardijamas terminu „gnosis“. Hesichasto gyvenimas – atsiskyrėliškas (pasaulio atžvilgiu) ir kontempliatyvus. Gausiausias šaltinis, aprašantis hesichastų teoriją ir praktiką yra „Philokalia“ (liet. „Gėrio meilė“), rinkinys, kurį sudaro įvairių autorių IV–XV amžių tekstai. Nors terminas „hesichazmas“ siejamas visų pirma su vienuolyste, nederėtų pamiršti, jog šventumas yra kiekvieno ortodokso siekinys.

Gavęs Šventosios Dvasios malonę ir jos perkeistas krikščionis tampa palaimingu (palaimingumas – gr. μακαρισμός, slav. блаженство)[11]. Mato Evangelijoje nurodomi devyni palaimingumo įsakymai (Mt 5, 3-11):

  • 1. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė;
  • 2. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti;
  • 3. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę;
  • 4. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti;
  • 5. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo;
  • 6. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą;
  • 7. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais;
  • 8. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė;
  • 9. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus.

Dėl šio gyvo santykio su Dievu ir tiesioginio Dievo patyrimo akcentavimo krikščionių ortodoksų teologijai būdingas neigiamas nusistatymas kraštutinio racionalizmo, scholastikos, bandymų racionaliai išaiškinti tikėjimą atžvilgiu. Ortodoksų teologija apibūdinama kaip „empirinė teologija“, nes centrinę vietą joje užima betarpiškas tikinčiojo mistinis patyrimas ir šventųjų liudijimai.

Autokefalijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bulgarijos stačiatikių cerkvė
Stačiatikių cerkvė Choroščiuje, Lenkijoje

Stačiatikių Bažnyčios yra savarankiškos. Kiekviena iš jų yra autokefalinė, vadovaujama renkamo vadovo, hierarchija skiriasi priklausomai nuo įvairių istorinių sąlygų, kuriomis Stačiatikių Bažnyčios vystėsi. Šalia autokefalinių bažnyčių, kurios juridiniais ir dvasiniais klausimais yra visiškai nepriklausomos yra ir autonominės bažnyčios, kurios savarankiškai tvarko didžiąją dalį vidaus klausimų, tačiau yra priklausomos nuo autokefalinių bažnyčių.

Autokefalinės bažnyčios (pagal Konstantinopolio Patriarchato diptichą):

Dvasininkija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Celibatas nevienuolių kunigų yra laisvai pasirenkamas, tačiau, jei kunigas nusprendžia vesti, tai privalo padaryti iki subdiakonato šventimų. Jei diakonas ar kunigas lieka našlys, tokiu atveju antrą kartą vesti negali: jis automatiškai lieka celibatininku arba gali duoti vienuoliškus įžadus.

Liturgija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Kristus Visagalis“ (gr. Παντοκρατωρ) – mozaika Šv. Sofijos katedroje

Ortodoksų Bažnyčioje yra švenčiama „Dieviškoji liturgija“ (gr. θεία λειτουργία).

Egzistuoja trys Dieviškosios liturgijos variantai: Šv. Jokūbo (I a.), Šv. Bazilijaus Didžiojo (IV a.), šv. Jono Auksaburnio (V a.), šv. Bazilijaus liturgija tam tikra prasme yra sutrumpinta ir menkai pakeista Šv. Jokūbo liturgija, o šv. Jono auksaburnio – sutrumpinta Bazilijaus liturgija. Tokiu būdu ortodoksų liturginė tradicija siekia Kristaus ir apaštalų laikus ir išliko menkai pakitusi iki mūsų dienų. Šv. Jokūbo liturgija švenčiama Jeruzalėje per šventes, kitur dažniausiai naudojama šv. Jono Auksaburnio liturgija.

Liturgija – 3 dalių (pasiruošimo liturgija; katechumenų; ištikimųjų). Liturgija švenčiama tikintiesiems stovint, nors yra ir suoliukai, skirti negalintiems stovėti (seniems, sergantiems, pavargusiems).

Liturginė kalba priklauso nuo regiono. Graikijoje naudojama koinė graikų kalba, Gruzijoje – senoji gruzinų kalba, slavų kraštuose naudojama bažnytinė slavų kalba ir t. t.

Svarbų vaidmenį liturgijoje užima giedojimas. Dvasininkai gieda visą liturgiją, ir melsdamiesi, ir skaitydami Evangeliją, o jiems pritaria choras bei tikintieji.

Kaip ir per Paskutinę Vakarienę, tikintieji Komuniją priimama duonos ir vyno pavidalu. Tam, kad nė lašelis vyno ir nė kruopelė duonos netyčia neliktų nesuvartota, jau po komunijos tikintieji gauna „šilumą“: dažniausiai pagrindinės patalpos gale vaišinama šiltu, vandeniu skiestu vynu ir prosforos (specialios baltos duonos) gabaliukais.

Ortodoksinės liturgijos esmė – anapus laiko ir erdvės vykstantis susijungimas su Dievu ir tikinčiųjų susijungimas Dieve.

Po liturgijos, priklausomai nuo regiono tradicijų, vyksta „agapė“ – bendri pietūs ar vakarienė. „Agapės“ ir eucharistijos atskyrimas prasidėjo dar šv. Pauliaus laikais, kai pradėjo formuotis tradicija švč. Komuniją priimti tuščiu skrandžiu (žr. 1 Kor. 11).

Kalendorius ir laikas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šventoji Dvasia nužengia ant Apaštalų sekminių dieną

Dauguma autokefalinių Bažnyčių naudoja vadinamąjį mišrų kalendorių, kurio nekintamų švenčių datos sutampa su Grigaliaus kalendoriumi, o Velykų data tebeskaičiuojama pagal senąjį kalendorių (žr. Julijaus kalendorius). Dėl skirtingos skaičiavimo metodikos katalikų ir stačiatikių Velykų data kartais sutampa, kartais skiriasi visu mėnesiu (stačiatikių Velykos gali būti balandį arba gegužę, tačiau niekada nebūna kovą.

Dalis autokefalinių bažnyčių (Maskvos, Serbijos, Gruzijos, Jeruzalės) atmeta katalikų popiežiaus Grigaliaus XIII inicijuotą kalendoriaus reformą ir tebenaudoja tik Julijaus kalendorių. Dėl to šių stačiatikių religinių švenčių datos, lyginant su naujuoju kalendoriumi, atsilieka 13 dienų. Senojo kalendoriaus besilaikantys stačiatikiai Kalėdas švenčia sausio 7 d., o ne gruodžio 25 d. (iki 1900 m. tai buvo sausio 6 d., o po 2100 m. bus sausio 8 d.).

Laikas skaičiuojamas pagal Biblijos tradiciją, aptinkamą jau pirmame Pradžios knygos skyriuje – dienos pradžia laikomas vakaras. Kasdienių patarnavimų ciklas prasideda vakare, po Valandų skaitymo vyksta vakarinės pamaldos, o baigiasi ciklas Dieviškosios Liturgijos šventimu, prasidedančiu kitą rytą, iki pietų.

Šitoks laiko skaičiavimas pasitelkiamas ir Evangelijoje, pvz., kai teigiama, jog Kristus mirė 6 valandą, t. y. per pietus.

Palyginus su kitomis krikščionybės kryptimis, ortodoksai daug laiko praleidžia pasninkaudami. Reguliariai pasninko laikomasi kiekvieną trečiadienį ir penktadienį (išskyrus šventes), taip pat yra 4 ilgi pasninkų laikotarpiai. Šis pasninko režimas yra išlikęs nuo apaštalų laikų. Seniausias mus pasiekiantis jį aprašantis šaltinis yra Didachė, I amžiuje parašytas „Dvylikos apaštalų mokymas”, kai kurių Bažnyčios Tėvų įtraukinėtas į Naujojo Testamento kanoną.

Misiologija ir ekumenizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Visuotinis patriarchas, Konstantinopolio arkivyskupas Baltramiejus I

Bizantiškai misiologijai būdingas „trikalbės erezijos“ smerkimas, pasak kurios Šventasis Raštas ir Liturgija gali būti tik lotynų, graikų ir hebrajų kalbomis. Krikščionių ortodoksų misionieriai nuo ankstyvųjų laikų savo darbą pradėdavo rašybos sistemos kūrimu ir šventųjų tekstų vertimu į vietinę kalbą. Taip atsirado kirilica, senoji kartvelų kalba ir t. t.

Bet kokios krikščionių ortodoksų misijos galutinis tikslas – naujos nepriklausomos, autokefalinės Bažnyčios sukūrimas. Autokefaliją suteikia jau egzistuojančios autokefalinės Bažnyčios, kai naujos (būsimos) autokefalijos tikintieji yra tam pasiruošę.

Krikščionių ortodoksų Bažnyčios istorijoje nebuvo Vakarų protestantizmo bei reformacijos/kontrreformacijos judėjimų analogų. Atskilimai dažniausiai būdavo smulkūs ir vyko ne dėl teologinių klausimų, o dėl politinių-administracinių problemų (dalies dvasininkų noras savavališkai paskelbti autokefaliją, kaip, pavyzdžiui, atskilusių Ukrainos bendruomenių atveju, arba dalies tikinčiųjų įsikibimas į vietinius papročius, nesusijusių su ortodoksine dogmatika, kaip sentikių atveju).

Kertinis ortodoksų ir katalikų dogmatikos skirtumas yra filioque klausimas. Krikščionių ortodoksų teigimu, Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo, o tie, kurie teigia, jog ir iš sūnaus (t. y., visų pirma, katalikai) nėra tikrojo tikėjimo, nes savo pataisymais iškraipo Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą.

Šiuo metu beveik visos autokefalinės Bažnyčios yra tarpkonfesinės Pasaulio bažnyčių tarybos, sukurtos 1961 m., narės. Taip pat jos dalyvauja ekumeniniame dialoge su katalikų ir anglikonų bažnyčiomis.

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Stačiatikybė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/3340
  2. ↑ THE CONSTITUTION OF GREECE : SECTION II RELATIONS OF CHURCH AND STATE, Hellenic Resources network.
  3. ↑ Finland – Constitution, Section 76 The Church Act, http://servat.unibe.ch/icl/fi00000_.html.
  4. ↑ Constitution of Georgia Archyvuota kopija 2014-03-25 iš Wayback Machine projekto. Paragraph 9
  5. ↑ Zinkevičius, Zigmas. Krikščionybės ištakos Lietuvoje: Rytų krikščionybė vardyno duomenimis. – Vilnius: Katalikų akademijos leidykla, 2005. с. 76-77, 85-86.
  6. ↑ Голубович В., Голубович Е. Кривой город – Вильно // КСИИМК, 1945, вып. XI. С. 114–125.; Лухтан А., Ушинскас В. К проблеме становления литовской земли в свете археологических данных // Древности Литвы и Белоруссии. Вильнюс, 1988. С. 89–104.; Kernave – litewska Troja. Katalog wystawy ze zbiorow Panstwowego Muzeum – Rezerwatu Archeologii i Historii w Kernawe, Litwa. Warszawa, 2002.
  7. ↑ http://www.kolos.lt/enlightenment/213-2010-03-24-11-30-55 Archyvuota kopija 2010-10-05 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ Лосский В.H. Предание и предания // Журнал московской патриархии, 1970, №4 Archyvuota kopija 2013-01-30 iš Wayback Machine projekto.
  9. ↑ Maldynas. Vilnius, 2009. (Lietuviškas krikščionių ortodoksų maldynas)
  10. ↑ https://azbyka.ru/asketizm-askeza
  11. ↑ https://azbyka.ru/blazhenstvo Archyvuota kopija 2012-11-10 iš Wayback Machine projekto.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Stačiatikybė&oldid=7419168"