Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
| Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija | |
|---|---|
| |
| Įkurta | 1918 m. lapkričio 4 d. (pirmoji} 1990 m. birželio 17 d. (dabartinė) |
| Tipas | Ministerija |
| Jurisdikcija | Lietuvos Vyriausybė |
| Buveinė | J.Tumo-Vaižganto g. 2 01108 Vilnius |
| Vadovas | Gabrielius Landsbergis |
| Svetainė | URM.LT |
|
| |
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija – Lietuvos Vyriausybės įstaiga, atsakinga už užsienio reikalų ir saugumo politiką: tarptautinius santykius, ekonominį saugumą, užsienio prekybą, Lietuvos Respublikos, jos juridinių ir fizinių asmenų teisių ir interesų apsauga užsienyje; narystės Europos Sąjungoje koordinavimą; atstovavimą užsienyje, diplomatinius ir konsulinius santykius, diplomatinę tarnybą, vystomojo bendradarbiavimo politiką; užsienio lietuvių ryšių su Lietuva stiprinimą..
Vadovauja Ministro Pirmininko teikimu Lietuvos Respublikos Prezidento skiriamas užsienio reikalų ministras.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarpukaris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1918 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Valstybės Tarybos XI-oje sesijoje buvo priimtas nutarimas dėl 9 ministerijų, tarp jų ir užsienio reikalų ministerijos, įsteigimo.[2] Tų pačių metų lapkričio 4 d. prof. Augustinui Voldemarui buvo pavesta sudaryti pirmąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Prof. A. Voldemaras išreiškė norą užimti ne tik Ministro pirmininko, bet ir užsienio reikalų ministro postą ir tapo pirmuoju užsienio reikalų ministru. Tuo metu svarbiausiu Užsienio reikalų ministerijos tikslu buvo atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimas ir siekis pasikeisti Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis su užsienio valstybėmis. Pirmuoju oficialiai pripažintu Lietuvos pasiuntiniu užsienio valstybėje, Vokietijoje, priimtu su visomis diplomatinėmis privilegijomis, 1918 m. lapkričio 20 d. tapo Jurgis Šaulys[3]. Jis taip pat buvo įgaliotas įkurti Lietuvos atstovybę Šveicarijoje, o vėliau ir su Vokietija kariaujančiose JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija atsisakė nuo bet kurių teisių į Lietuvą. Ministerijoje buvo įvesti diplomatinėje praktikoje įprasti diplomatiniai laipsniai, rangai. Kadangi pagal tuometę diplomatinę praktiką ambasadorių titulais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai, aukščiausias diplomatinis rangas Lietuvoje iki pat okupacijos buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. 1921 m. Ministeriją sudarė keturi departamentai: Bendrasis (sudarytas iš konsulinio ir diplomatinių pasų skyriaus, buhalterijos, archyvų bei bendrosios raštinės skyrių – viso 25 darbuotojai); Rytų (7 darbuotojai); Europos Centro (7 darbuotojai) ir Vakarų (6 darbuotojai). 123 Lietuvos diplomatai dirbo užsienyje. Nuo trečio dešimtmečio pabaigos įsitvirtino pastovi URM struktūra, kurią sudarė Ministro kabinetas ir trys departamentai: Politikos; Teisių ir administracijos bei Ekonomikos. 1940 m. pradžioje URM turėjo 218 darbuotojų, iš jų 123 dirbo centre, 95 – pasiuntinybėse ir konsulatuose užsienyje. Tarpukaryje Lietuva turėjo 12 užsienio reikalų ministrų; buvo įkūrusi 15 pasiuntinybių (kai kurie pasiuntiniai atstovavo Lietuvos interesams iškart keliose šalyse). 1940 m. sausio 1 d. Lietuva turėjo 12 karjeros konsulatų.
Veikla okupacijos metu
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1940 m. gegužės 31 d., pritarus tuometiniam LR prezidentui A. Smetonai, užsienio reikalų ministras J. Urbšys telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje S. Lozoraitis[4], jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje P. Klimas, antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje J. Šaulys. Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo vienintele valstybine institucija Lietuvoje, 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais protestavusia prieš valstybės aneksiją. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga ėmėsi energingų žygių perimti Lietuvos aukso atsargas ir pasiuntinybių pastatus užsienio valstybėse. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija ir kai kurios kitos) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus.[5]1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretorius Sumner Welles, remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad JAV nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSRS sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas. Lietuvos diplomatinei tarnybai iki 1990 m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po St. Lozoraičio mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone Stasys Antanas Bačkis.[6] Nuo 1987 m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone St. Lozoraičiui-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Nuo 1990 m. užsienio valstybėse likusi Lietuvos diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais, o dalis užsienyje dirbusių diplomatų sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą.
Veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šiandien Ministerijai vadovauja užsienio reikalų ministras. Jį skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro pirmininko teikimu. Jis pavaldus Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui. Užsienio reikalų ministras vadovauja ministerijai, sprendžia jos kompetencijai priklausančius klausimus, pasirašo tarptautines sutartis, užtikrina ministerijai priklausančių teisės aktų įgyvendinimą, teikia įstatymų projektus, užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ministro Pirmininko pavedimų vykdymą, tvirtinta Strateginio planavimo metodiką, teikia metines ataskaitas, koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos administracijos padalinių veiklą, taip pat Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir atstovybių prie tarptautinių organizacijų veiklą, teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus, Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinių rangų suteikimo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybei – dėl diplomatinio atstovo (nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus) skyrimo ir atšaukimo, nustato viceministrų veiklos, ministerijos kanclerio administravimo sritis.[7]
Ministrui jo veikloje pataria politinio pasitikėjimo tarnautojai – viceministrai. Ministerijoje jų negali būti daugiau nei keturi. Jie organizuoja ir kontroliuoja pavedimų vykdymą, teisės aktų projektų rengimą ir derinimą, ministro pavedimu atstovauja ministrui, pristatydami ir aptardami ministro politines nuostatas ir sprendimus visuomenei.[8]
Lietuvos užsienio politikai analizuoti, planuoti, formuoti, koordinuoti ir įgyvendinti URM skirta politikos direktoriaus pareigybė. Jo funkcijų vykdymas susijęs su intensyviu aukšto lygio Lietuvos atstovavimu užsienyje. Politikos direktorius dalyvauja ministerijos vadovybės veikloje, bendradarbiauja su ministerijos administraciniais padaliniais, šalies ir užsienio institucijomis, organizacijomis ir individualiais partneriais. Jis taip pat rūpinasi saugumo politikos, bendradarbiavimo su užsienio šalimis, jų regionais bei tarptautinėmis organizacijomis formavimu, įgyvendinimu ir plėtojimu, Rytų kaimynystės politikos stiprinimu, žmogaus teisėmis ir demokratija, Europos politika, transatlantiniu ir vystomuoju bendradarbiavimu bei parama demokratijai.[9]
Ministerijos administracijos vadovas yra kancleris. Jis koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos administracijos padalinių veiklą, užtikrina, kad įgyvendinant ministerijos strateginius veiklos planus optimaliai būtų valdomi ir panaudojami finansiniai, materialiniai, intelektiniai ir informacijos ištekliai. Užsienio reikalų ministras turi savo patariamąją instituciją, vadinama kolegija.[10]
Vadovybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 2020 m. gruodžio 11 d., užsienio reikalų ministerijai vadovauja Gabrielius Landsbergis.
Viceministrai - Egidijus Meilūnas, Arnoldas Pranckevičius, kanclerė - Inga Černiuk.[11][12]
Ministrai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Pavardė | Pareigų laikotarpis | |
| 1 | Augustinas Voldemaras | 1918-11-11 – 1919-04-12 |
| 2 | Mykolas Sleževičius | 1919-04-12 – 1919-10-06 |
| 3 | Augustinas Voldemaras | 1919-10-06 – 1920-06-19 |
| 4 | Juozas Purickis | 1920-06-19 – 1922-01-01 |
| 5 | Vladas Jurgutis | 1922-01-01 – 1922-09-28 |
| 6 | Ernestas Galvanauskas | 1922-09-28 – 1924-06-10 |
| 7 | Valdemaras Vytautas Čarneckis | 1924-06-18 – 1925-09-25 |
| 8 | Mečislovas Reinys | 1925-09-25 – 1926-04-20 |
| 9 | Leonas Bistras | 1926-04-21 – 1926-06-14 |
| 10 | Mykolas Sleževičius | 1926-06-15 – 1926-12-16 |
| 11 | Augustinas Voldemaras | 1926-12-16 – 1929-09-19 |
| 12 | Dovas Zaunius | 1929-11-08 – 1934-06-12 |
| 13 | Stasys Lozoraitis sj. | 1934-06-12 – 1938-12-05 |
| 14 | Juozas Urbšys | 1938-12-05 – 1940-06-16 |
| 15 | Stasys Lozoraitis
(diplomatijos šefas) |
1940-06-16 – 1983-12-24 |
| 16 | Stasys Antanas Bačkis
(diplomatijos šefas) |
1983-12-24 – 1991-09-06 |
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Brandt E., Užsienio reikalų ministerija : diplomatija kaip profesija, Vilnius, 2007.
- ↑ Jakštas J., Nepriklausomos Lietuvos istorija 1918 - 1940, Chicago, 1991.
- ↑ Gaigalaitė A., Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918-1940, Kaunas, 1999.
- ↑ http://lzinios.lt/lzinios/istorija/penki-istikimybes-desimtmeciai/142392/[neveikianti nuoroda]
- ↑ http://genocid.lt/Leidyba/6/laurynas6.htm
- ↑ Vasiliauskienė A., Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai, Vilniuųs, 1996.
- ↑ https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.BD6F04D9850F/TAIS_463791
- ↑ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-09-23-bus-pertvarkoma-uzsienio-reikalu-ministerijos-struktura/164112
- ↑ http://zyme.lrytas.lt/uzsienio-reikalu-ministerija-urm Archyvuota kopija 2017-10-21 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.BD6F04D9850F/TAIS_463791
- ↑ http://www.urm.lt/default/lt/naujienos/g-landsbergiui-talkins-trys-viceministraim-adomenas-e-meilunas-a-pranckevicius-ir-kanclere-i-cerniuk Archyvuota kopija 2021-01-14 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.urm.lt/default/lt/officials/ministras Archyvuota kopija 2020-10-23 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Oficialus LR užsienio reikalų ministerijos tinklalapis (lietuvių, anglų k.)
| |||||
54°41′24″ š. pl. 25°16′06″ r. ilg. / 54.69000°š. pl. 25.26833°r. ilg.