John Ronald Reuel Tolkien

Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas angl. John Ronald Reuel Tolkien

Tolkinas ~1925 m.
Gimė	1892 m. sausio 3 d. Blumfonteinas, Oranžo Laisvoji valstija
Mirė	1973 m. rugsėjo 2 d. (81 metai) Bornmutas, Dorsetas, Anglija
Tautybė	anglas
Pilietybė	Jungtinės Karalystės
Sutuoktinis (-ė)	Edith Bratt (1916–1971; iki jos mirties)
Vaikai	John Francis (1917–2003) Michael Hilary (1920–1984) Christopher John Priscilla Anne

Veikla	rašytojas, profesorius, filologas, poetas

Žinomas (-a) už	„Hobitas“ „Žiedų valdovas“ „Silmariljonas“

Vikiteka	John Ronald Reuel Tolkien

Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas (angl. John Ronald Reuel Tolkien; 1892 m. sausio 3 d. Blumfonteine, PAR – 1973 m. rugsėjo 2 d. Bornmute, Jungtinė Karalystė) – filologas ir rašytojas.^[1] Geriausiai žinomas dėl knygų „Hobitas“, „Žiedų valdovas“ (pagal pastarąsias pastatyti filmai) ir „Silmariljonas“.

Biografija

Dž. R. R. Tolkino tėvai Artūras Tolkinas (Arthur Tolkien) ir Meibelė Tolkin (Mabel Tolkien, mergautinė pavardė Safild (Suffield)) iškart po vestuvių išvyko į Oranžo Laisvąją valstiją (dab. Pietų Afrika), kur Artūras gavo darbą banke. Čia gimė Džonas Ronaldas Ruelis ir jo brolis Hilaris Artūras Ruelis (Hilary Arthur Reuel). Ronaldui sulaukus trejų, Meibelė su abiem vaikais grįžo į Angliją, tačiau Artūras Blumfonteine mirė.

Šeima, likusi be pajamų, apsigyveno Birmingeme pas Meibelės tėvus. 1896 m. visi trys persikėlė į Serehoulą (Sarehole), miestelį Vorčesteršyre. Prisiminimai iš šio gyvenimo etapo darė didelę įtaką Tolkino kūrybai.

Abu savo sūnus Meibelė iš pradžių mokė pati. Iš jos Ronaldas (Tolkinas paprastai vadintas viduriniuoju vardu) išmoko lotynų kalbos pagrindus, piešti, perėmė motinos meilę augalams. Vėliau Ronaldas mokėsi Birmingemo Karaliaus Edvardo mokykloje, Šv. Filipo mokykloje bei, galiausiai, Oksfordo universitete.

1900 m. Meibelė priėmė katalikų tikėjimą ir taip sukėlė savo šeimos, priklausiusios anglikonams, pyktį. Po Meibelės mirties nuo diabeto 1904 m., Ronaldas viena iš motiną nualinusių priežasčių ėmė laikyti šiuos religinius nesutarimus. Motinos-kankinės įvaizdis skatino Ronaldą tapti atsidavusiu kataliku.

Mirus motinai, Ronaldas ir Hilaris pateko į tėvo Frensio Ksavjero Morgano (Francis Xavier Morgan) globą. Ne kartą kraustęsi iš vienos vietos į kitą, galiausiai berniukai atsidūrė ponios Folkner (Faulkner) nuomojamame kambaryje. Aukštu žemiau gyveno trejais metais už Ronaldą vyresnė mergina, vardu Edita Meri Brat (Edith Mary Bratt). Jaunuoliai greitai susidraugavo, tačiau tėvas Morganas, netyčia sužinojęs apie šį romaną, uždraudė porai susitikinėti. Kurį laiką Ronaldas su Edita vienas kito nematė. Sulaukęs pilnametystės, Ronaldas susirado mylimąją, tačiau ši jau buvo susižadėjusi su kitu. Sužadėtuvės buvo nutrauktos, ir 1916 m. kovo 22 d. Ronaldas vedė Editą. Juodu sutuokė tėvas Morganas.

1915 m. baigęs Oksfordo universitete anglų kalbą, Tolkinas tapo britų armijos leitenantu. 1916 m. jis buvo ryšininku Somos mūšyje. Per šį mūšį žuvo du geriausi jo draugai, su kuriais mokykloje buvo subūręs grupelę „T.C.B.S.“. Pats Tolkinas dėl silpnos sveikatos buvo priverstas grįžti į Angliją. Sveikdamas jis pradėjo rašyti „Prarastųjų sakmių knygą“ (The Book of Lost Tales).

Po Pirmojo pasaulinio karo dirbo prie Oxford English Dictionary, 1920 m. gavo dėstytojo vietą Lidse, o 1925 m. tapo Oksfordo Pembrouko (Pembroke) koledžo anglosaksų kalbos profesoriumi. 1945 m. tapo Mertono koledžo anglų kalbos ir literatūros profesoriumi. Šiame poste liko iki 1959 m.

Gyvendamas ir dirbdamas Oksforde, Tolkinas priklausė diskusijų grupei, vadintai Inklingais.

Tolkinas buvo vidurinės anglų kalbos vakarinio dialekto specialistas. Šis dialektas jį patraukė tuo, kad iš juo kalbėjusios vietovės buvo kilusi jo motinos Meibelės giminė. Laisvai kalbėjo lotyniškai, graikiškai, islandiškai, mokėjo senąsias germaniškąsias kalbas. Jį labai žavėjo suomių ir valų kalbos, pagal jas sukūrė dvi dirbtines kalbas Quenya ir Sindarin. Kaip lyginamosios kalbotyros specialistas, žinojo ir apie lietuvių kalbą – pavyzdžiui, Oxford English Dictionary prie žodžio wasp cituoja ir lietuvišką vapsvą. Nors publikacijų Tolkinas išleido daugiau grožinių nei mokslinių, iki šiol cituojama jo poemos „Beovulfas“ kritikos analizė, darbai apie „Ancrene Wisse“, „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ (Sir Gawain and the Green Knight) ir kt. Žinomas ir straipsnis „Apie pasakas“ (On Fairy-Tales), nagrinėjantis tiek pasakos reikšmę, tiek maginės fantastikos žanro galimybes.

Su žmona Edita susilaukė ketverto vaikų: sūnų John Francis Reuel (1918–2003), Michael Hilary Reuel (1920–1984), Christopher John Reuel (1924) ir dukters Priscilla Anne Reuel (1929). Vyriausiasis Džonas Frensis tapo kunigu, kartu su Priscila 1992 m. jie išleido The Tolkien Family Album. Kristoferis tapo pagrindiniu tėvo kūrinių redaktoriumi bei žemėlapių perpiešinėtoju. Po tėvo mirties jis sutvarkė įvairius rankraščius ir juos išleido daugiau nei keturiolikoje knygų.

Edita mirė 1971 m. Abu sutuoktiniai palaidoti Wolvercote kapinėse Oksforde. Ant antkapio po tikraisiais parašyti ir vardai Beren bei Lúthien – šių Tolkino mitologijų personažų istorija buvo įkvėpta paties Ronaldo romano su Edita.

Kūryba

Tolkinas dar būdamas vaikas ėmė kurti dirbtines kalbas, jos vis sudėtingėjo. Suprasdamas, kad kalbos bus negyvos, kol jomis niekas nekalbės, Tolkinas ėmė kurti pasaulį, vėliau pavadintą Arda, kuriame gyveno padermės ir tautos, turėjusios savo kalbas, istoriją, mitologiją ir t. t. Greitai buvo sukurta visa kalbinė etimologinė sistema. Dvi kalbos, Tolkino pasaulyje vartotos elfų, yra pakankamai išvystytos, kad jomis būtų galima kurti nesudėtingus tekstus (Quenya (kvenja) ir Sindarin, arba sindų kalba).

Šioms istorijoms kurti paskata buvo ir noras „sukurti mitologiją Anglijai, mano šaliai“. Tolkinas turėjo išskirtinę vaizduotę ir jam patiko literatūriniais bandymais bandyti atkurti tai, kas slepiasi už išlikusių senosios germaniškosios bei anglosaksiškosios mitologijų fragmentų. Pavyzdžiui, jis niekada nemėgo fėjų ir elfų, kokius juos vaizdavo airių mitologija ar Viljamas Šekspyras. Jam atrodė, kad, kai anglosaksų protėviai dar nebuvo įsikėlę į Britų salas, elfai buvo daug rimtesni ir svarbesni personažai. Tolkinas naudojosi edų, anglosaksų poemų, germanų, suomių ir kitų tautų mitologijų motyvais. Pavyzdžiui, jo istorija apie Tūriną Turambarą buvo įkvėpta Kulervo istorijos „Kalevaloje“.

„Mitologijos Anglijai“ prasidėjo su „Prarastųjų sakmių knyga“ (Book of Lost Tales) Pirmojo pasaulinio karo metais. Vėliau, nors pagrindiniai elementai išliko, mitologijų koncepcija kito, buvo atsisakoma vienų veikėjų, vietoj jų įvedami kiti, sudėtingėjo ir kito kalbos. Šias mitologijas Tolkinas rašė ir tobulino visą gyvenimą. Po mirties jo sūnus Kristoferis išleido jas knygoje „Silmariljonas“. Tačiau tai tėra vienas iš galimų variantų, nes Tolkinas rašydamas nuolat ką nors keisdavo ir niekaip negalėdavo apsispręsti dėl galutinės versijos. Todėl vėliau Kristoferis apibendrino gausų kūrybinį Tolkino palikimą, įvairius rankraščius, užrašus bei pastabas išleidęs „Nebaigtosiose sakmėse“ (Unfinished Tales) ir dvylikos tomų „Viduržemės istorijoje“ (The History of Middle-earth).

Užeiga „The Eagle and Child“, kurią Inklingai vadino „The Bird and Baby“

Nors pats Tolkinas svarbiausiu gyvenimo kūriniu laikė niekaip nesibaigiantį „Silmarillion“, labiausiai žinomi kiti jo veikalai – „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“. „Hobitą“ jis pradėjo kaip pasaką vaikams prieš miegą, tačiau pamažu netyčia į ją įsipynė elementų iš mitologijų, pvz., Gendalfas ar elfai. Nors iš pradžių tai buvo tiesiog atsitiktinis vardų skolinimasis, vėliau, „Hobito“ gerbėjams reikalaujant tęsinio, Tolkinas atrado, kad gali susieti šią pasaką su mitologijomis. „Žiedų valdovą“ jis rašė septyniolika metų, nes trukdė akademinis darbas. Kuo toliau, tuo labiau „Žiedų valdovas“ tolo nuo „Hobito“, Tolkinas guodėsi leidėjams, kad knygos pobūdis bus jau nebe pasaka prieš miegą. Galiausiai paaiškėjo, kad knyga pasidarė per ilga. Leidėjai pareikalavo ją leisti ne visą iš karto. Nors „natūraliai“ knyga padalinta į šešias dalis, Tolkinas nenoromis sutiko jas sugrupuoti po dvi. Todėl „Žiedų valdovas“ buvo išleistas trimis tomais: „Žiedo draugija / brolija“ (The Fellowship of the Ring), „Du bokštai / Dvi tvirtovės“ (The Two Towers), „Karaliaus sugrįžimas“ (The Return of the King). „Žiedų valdovas“ neretai vadinamas „trilogija“, tačiau tai yra vientisas kūrinys; padalinimas į tomus buvo nesusipratimas, nulemtas leidėjų pageidavimų.

„Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ veiksmas vyksta Tolkino sukurto pasaulio Ardos dalyje, vadinamoje Viduržeme (Middle-earth). Kadangi mitologijos glaudžiai siejasi su „mūsų pasauliu“, Ardos iš esmės negalima vadinti „kitu pasauliu“: pagal Tolkino sumanymą, dabartiniai laikai yra maždaug septintas – aštuntas Viduržemės Amžius.

Tolkinas taip pat parašė įvairių su Viduržeme nesusijusių kūrinių. Tai – apsakymai „Lapas, nutapytas Niekelio“ (Leaf by Niggle), „Kalvis iš Didžiojo Vutono“ (Smith of Wootton Major), „Fermeris Džailsas iš Hemo“ (Farmer Giles of Ham), pasakos vaikams.

Gerbėjai

Sutartinai Tolkino gerbėjai vadinami tolkinistais (angl. tolkienists). Egzistuoja ir įvairios tolkinistų organizacijos. Didžiausia draugija vadinama The Tolkien Society, jos padalinių esama įvairiose pasaulio šalyse, tame tarpe Lenkijoje ir Estijoje. Internete egzistuoja daug Tolkinui skirtų puslapių, konferencijų, forumų. Tolkinistai aptarinėja Tolkino knygas, žaidžia vaidmenų žaidimus, rašo „fanfiction„, kai kurie mokosi Tolkino sukurtų kalbų bei rašto sistemų ir kt. Tolkino kūrybos buvo įkvėpti įvairūs dailininkai, muzikantai. Pauline Baynes iliustravo du mažiau žinomus Tolkino kūrinius, drauge su Donald Swann Tolkinas išleido dainų knygą „The Road Goes Ever On“. „Žiedų valdovui“ iliustracijas buvo piešusi (ir siuntė Tolkinui) Danijos karalienė Margareta II. Internete gausu tolkinistų piešinių. Vieni iš žymiausių dailininkų – Anke-Katrin Eismann, Katherine Katrina Chmiel, Inger Edelfeldt, Ted Nasmith. Karen Wynn-Fonstad išleido „The Atlas of Middle-eart',“ kuriame perbraižė įvairius žemėlapius, skaičiavo atstumus, susijusius su Arda ir Viduržeme. Muziką kūrė The Tolkien Ensemble, Blind Guardian, Led Zeppelin ir kt.

1968 m. Tolkinas pardavė „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ ekranizacijos bei teatrinių pastatymų teises „United Artists“, tačiau jie filmo nesukūrė, todėl 1976 m. teisės buvo parduotos „Tolkien Enterprises“, „Saul Zaentz Company“ atšakai. 1978 m. Ralph Bakshi sukūrė animacinį filmą pagal „Žiedų valdovo“ pirmąją pusę. Antrąją pusę pabaigė Rankin-Bass („Karaliaus sugrįžimas“, 1980). Taip pat Rankin-Bass 1977 m. buvo sukūrę animacinį „Hobitą“. Nė vienas iš šių filmų sėkmės nesulaukė. 2001–2003 m. ekranus pasiekė grandiozinis Piterio Džeksono projektas: trys vaidybiniai filmai „Žiedų valdovas“.

Sukurta įvairių Tolkino kūrinių parodijų. Garsiausia angliška parodija yra Henry N. Beard ir Douglas C. Kenney „Bored of the Rings“ (Nusibodo tie žiedai; 1968). Iš rusiškų galima paminėti „Zvirmarillion“ (aut. A. Sviridov), „Juodąją Ardos knygą“.

Įtaka

Tolkino įtaka fantastikai gali būti prilyginta Leonardo da Vinčio įtakai menui ar The Beatles muzikai. Viduržemės būtybės tapo neatsiejama šiuolaikinės tradicinės maginės fantastikos dalimi, jos figūruoja šimtuose knygų, filmų ar žaidimų, įskaitant RPG „Dungeons and Dragons“, kortų žaidimus „Magic: the Gathering“, „Spellfire“, kompiuterinius žaidimus „Heroes of Might and Magic“, „Age of Wonders“, „Arcanum: Of Steamworks and Magick Obscura“, „Dragon Age“, „Warcraft“. Epinio metalo grupė Summoning Tolkino kūrybai paskyrė ne vieną albumą.

Bibliografija

Grožinė literatūra ir poezija

1936 Songs for the Philologists („Dainos filologams„; su kolega E. V. Gordonu ir kitais)
1937 The Hobbit or There and Back Again („Hobitas, arba Ten ir atgal“)
1945 Leaf by Niggle („Lapas, nutapytas Niekelio„; apsakymas)
1949 Farmer Giles of Ham („Fermeris Džailsas iš Hemo“; apsakymas)
1953 The Homecoming of Beorhtnoth Beorhthelm’s Son („Beorhtnoth, Beorhthelmo sūnaus, grįžimas„) drauge su rašiniu Ofermod
The Lord of the Rings („Žiedų valdovas“)
- 1954 The Fellowship of the Ring („Žiedo draugija/brolija„)
- 1954 The Two Towers („Du bokštai/Dvi tvirtovės“)
- 1955 The Return of the King („Karaliaus sugrįžimas„)
1962 The Adventures of Tom Bombadil and Other Verses from the Red Book („Tomo Bombadilo nuotykiai ir kitos eilės iš Raudonosios Knygos“)
1967 The Road Goes Ever On („Vingiuoja kelias vis toliau„; dainų knyga, su Donald Swann)
1964 Tree and Leaf („Medis ir lapas; Leaf by Niggle ir On Fairy-Stories – „Apie pasakas“ – viename leidime)
1966 The Tolkien Reader („Tolkino skaitiniai„; The Homecoming of Beorhtnoth Beorthelm’s Son, On Fairy Stories, Leaf by Niggle, Farmer Giles of Ham ir The Adventures of Tom Bombadil)
1966 Tolkien on Tolkien („Tolkinas apie Tolkiną“; autobiografinė)
1967 Smith of Wootton Major („Kalvis iš Didžiojo Vutono„; apsakymas)

Mokslo darbai

1922 A Middle English Vocabulary
1924 Sir Gawain and the Green Knight (su E. V. Gordonu)
1925 Some Contributions to Middle English Lexicography
1925 The Devil’s Coach Horses
1929 Ancrene Wisse and Hali Meiohad
1932 The Name 'Nodens (publikuota Report on the Excavation of the Prehistoric, Roman, and Post-Roman Site in Lydney Park, Gloucestershire)
1932/1935 Sigelwara Land (dvi dalys)
1934 The Reeve’s Tale
1936 The Monsters and the Critics (paskaita apie poemos Beowulf kritiką)
1939 On Fairy-Stories („Apie pasakas“; paskaita apie fantasy / fantaziją bei pasakas)
1944 Sir Orfeo (viduramžių poemos redakcija)
1947 On Fairy-Stories (straipsnis)
1953 Ofermod, išleista drauge su poema The Homecoming of Beorhtnoth, Beorhthelm’s Son
1953 Middle English „Losenger„
1962 Ancrene Wisse: The English Text of the Ancrene Riwle
1963 English and Welsh
1966 Jerusalem Bible (vienas iš vertėjų ir leksikografų)

Publikacijos po mirties

1975 Sir Gawain and the Green Knight, Pearl (poema) ir Sir Orfeo vertimai
1976 The Father Christmas Letters („Kalėdų senelio laiškai“, Tolkino rašyti vaikams)
1977 The Silmarillion („Silmariljonas“, red. Christopher Tolkien)
1979 Pictures by J. R. R. Tolkien („Dž. R. R. Tolkino piešiniai“)
1980 Unfinished Tales („Nebaigtosios sakmės“; arba Unfinished Tales of Númenor and Middle-earth – „Nebaigtosios sakmės apie Nūmenorą ir Viduržemį„; red. Christopher Tolkien)
1980 Poems and Stories („Eilėraščiai ir istorijos“; The Adventures of Tom Bombadil, The Homecoming of Beorhtnoth Beorhthelm’s Son, On Fairy-Stories, Leaf by Niggle, Farmer Giles of Ham ir Smith of Wootton Major viename leidime)
1981 The Letters of J. R. R. Tolkien („Dž. R. R. Tolkino laiškai„; red. Christopher Tolkien ir Humphrey Carpenter)
1981 The Old English Exodus Text
1982 Finn and Hengest: The Fragment and the Episode
1982 Mr. Bliss (vaikiška pasakaitė)
1983 The Monsters and the Critics (straipsnių rinkinys)
1983–1996 The History of Middle-earth („Viduržemės istorija“; red. Christopher Tolkien)
- 1983 I. The Book of Lost Tales 1 („Prarastųjų sakmių knyga 1„)
- 1984 II. The Book of Lost Tales 2 („Prarastųjų sakmių knyga 2“)
- 1985 III. The Lays of Beleriand („Beleriando giesmės„)
- 1986 IV. The Shaping of Middle-earth („Viduržemės kūrimas“)
- 1987 V. The Lost Road and Other Writings („„Prarastas kelias“ ir kiti kūriniai„)
- 1988 VI. The Return of the Shadow („Šešėlio sugrįžimas“; taip pat išleista kaip The History of The Lord of the Rings vol. 1 – „„Žiedų valdovo“ istorija, 1 tomas)
- 1989 VII. The Treason of Isengard („Izengardo išdavystė„; The History of The Lord of the Rings vol. 2)
- 1990 VIII. The War of the Ring („Žiedo karas“; The History of The Lord of the Rings vol. 3)
- 1992 IX. Sauron Defeated („Nugalėtasis Sauronas„; The History of The Lord of the Rings vol. 4, drauge su The Notion Club Papers)
- 1993 X. Morgoth’s Ring („Morgoto žiedas“; arba The Later Silmarillion vol. 1 – „Vėlyvasis Silmarillion, 1 tomas“)
- 1994 XI. The War of the Jewels („Brangakmenių karas“; The Later Silmarillion vol. 2)
- 1996 XII. The Peoples of Middle-earth („Viduržemės tautos„)
- 2002 Index (rodyklė)
1995 J. R. R. Tolkien: Artist and Illustrator („Dž. R. R. Tolkinas: dailininkas ir iliustratorius“; Tolkino piešinių rinkinys)
1998 Roverandom (vaikiška pasakaitė)
2007 The Children of Húrin („Hurino vaikai“, red. Christopher Tolkien)

Knygos apie Tolkiną

Apie Tolkiną knygų prirašyta labai daug, čia minimos tik žinomiausios.

1977 J. R. R. Tolkien – A Biography (autorius Humphrey Carpenter)
1981 The Atlas of Middle-earth (autorė Karen Wynn Fonstad)
2000 J. R. R. Tolkien – Author of the Century (autorius T. A. Shippey)
2000 Tolkien’s Legendarium: Essays on The History of Middle Earth (red. Verlyn Flieger ir Carl F. Hostetter)
Tom Shippey knygos The Road to Middle-earh, JRR Tolkien – Author of the Century'.

Santrumpos

Anglų kalboje dažnai naudojamos santrumpos:

JRRT John Ronald Reuel Tolkien
LotR The Lord of the Rings („Žiedų valdovas„);
FotR The Fellowship of the Ring („Žiedo brolija“);
TTT The Two Towers („Dvi tvirtovės„);
RotK The Return of the King („Karaliaus sugrįžimas“);
Hob The Hobbit („Hobitas„);
Sil The Silmarillion
UT Unfinished Tales („Nebaigtosios sakmės“);
HoME History of Middle-earth („Viduržemės istorija„);
BoLT Book of Lost Tales („Prarastųjų sakmių knyga“);
CJRT Christopher John Reuel Tolkien;
M-e, ME Middle-earth (Viduržemė);
FA First Age (Pirmasis Viduržemės Amžius);
SA Second Age (Antrasis Viduržemės Amžius);
TA Third Age (Trečiasis Viduržemės Amžius);
SR Shire reckoning (metų skaičiavimas pagal Grafystės kalendorių).

Taip pat skaitykite

Ardapedija

Šaltiniai

↑ Tolkien John Ronald Reuel (Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 7 psl.