[go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Širšuolas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Širšė)
Vespa crabro
Vapsva (Vespa sp.)
Širšuolas (Vespa crabro)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
( Arthropoda)
Klasė: Vabzdžiai
( Insecta)
Būrys: Plėviasparniai
( Hymenoptera)
Pobūris: Smaugtapilviai
( Apocrita)
Šeima: Klostinės vapsvos
( Vespidae)
Pošeimis: Tikrosios vapsvos
( Vespinae)
Gentis: Širšės
( Vespa)
Rūšis: Širšuolas
( Vespa crabro)
Binomas
Vespa crabro
Linnaeus, 1758

Širšuolas (Vespa crabro, t. p. širšė, širšuo, širšinas, bičių vilkas) – stambiausia Europoje paplitusi vapsva. Priskiriama plėviasparnių būriui, klostinių vapsvų (Vespidae) šeimai. Širšuolai paplitę visoje Europoje ir Vidurio Sibire, rytuose paplitę iki Mongolijos.

Širšuolo motinėlės ilgis 25 – 50 milimetrų, darbininkė ir patinas mažesni. Kūnas rudas, galva geltona, pilvelis juodai ir geltonai juostuotas.

Gyvenimo ciklas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Širšuolų šeimai vadovauja patelė – šeimos įkūrėja, motinėlė. Pavasarį atšilus orui motinėlė pradeda ieškoti tinkamos vietos lizdui, dažniausiai tuščiavidurio medžio kamieno. Kartais lizdas tvirtinamas prie seno medžio šakų, įtaisomas uolos ar sienos plyšyje. Susiradusi jaukią vietą, patelė žandais smulkina medieną ir gautą masę sumaišo su seilėmis. Iš šios masės statomas lizdo pagrindas, pradedamos lipdyti lizdo sienos ir akutės. Masė ore sukietėja ir pasidaro panaši į popierių. Dažniausiai širšuolų motinėlės kramto jaunų beržų šakelių žievę.

Lietuviškų širšių lizdas

Prie akučių sienelių motinėlė pritvirtina kiaušinėlius. Po tam tikro laiko iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios lipniais siūleliais prisitaiso prie vidinių akučių sienelių. Prieš pavirsdama į lėliukę lerva tris kartus neriasi ir kiekvieną kartą vis padidėja. Po keturių savaičių dienos šviesą išvysta pirmosios darbininkės. Jos pradeda ieškoti maisto sau ir savo šeimos nariams. Motinėlė visą laiką praleidžia lizde. Darbininkės vis didina lizdą ir vasaros pabaigoje jį gali sudaryti iki 400 akučių. Vasaromis, kai gamtoje daugiau maisto, širšuolų patelės užauga labai didelės ir pradeda dėti neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsirita patinai. Jie skiriasi nuo patelių darbininkių, neturi geluonies ir ilgų antenų. Sezono pabaigoje darbininkės pradeda statyti erdvias akutes, kuriose vystosi būsimos motinėlės ir patinai. Lizdą palikusią jauną motinėlę apvaisina patinas ir ji pasislepia šiltoje vietoje iki pavasario. Darbininkės ir patinai žūva žiemos pradžioje.

Suaugę širšuolai maitinasi vien tik skystu maistu. Jie turi lakamuosius burnos organus ir geria nektarą bei medžių sulą. Labiausiai šie plėviasparniai mėgsta saldų maistą. Suaugę širšuolai minta liepų ir uosių sultimis, taip pat mėgsta pasistiprinti prinokusių vaisių sultimis bei minkštimu. Jeigu besimaitinančiam širšuoliui sutrukdoma, jis supyksta ir gelia.

Širšuolai medžioja ir vabzdžius, tačiau patys jų neėda, o neša lervoms. Medžiodami vabzdžius širšuolai pasikliauna puikia rega. Jie skraido ir dairosi grobio. Kiekvienas širšuolas per dieną sunaikina apie penkias muses. Sugavę auką, pirmiausia nuplėšia maistui nevartojamus galvą, galūnes ir sparnus, palikdami tik maistingąsias kūno dalis: krūtinę ir pilvelį, kuriuos susmulkina žandikauliais į skystąją masę. Gautas „maltinukas“ atnešamas į lizdą ir juo maitinamos lervos. Širšuolai maitindami lervas medžioja ir šviesiuoju, ir tamsiuoju paros metu, tad lervos minta ir naktiniais vabzdžiais. Kai trūksta maisto, širšuolai medžioja visą naktį. Jie geba pagauti vikrius, greitai skraidančius dieninius vabzdžius. Alkanos širšuolų lervos atkreipia su grobiu grįžusių darbininkių dėmesį skleisdamos girgždesį. Sočios lervos tyliai tūno akutėse, kol maistas paskirstomas visoms lervoms po lygiai.

Širšuolas maitinasi vynuogės syvais

Širšuolo įgėlimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Širšuolai nėra agresyvūs ir gelia tik gindamiesi. Tačiau, kaip ir daugelis kitų vapsvų, geldami jie suleidžia kvapias medžiagas, kurių kvapas suerzina kitus netoliese esančius širšuolus ir paskatina juos gelti. Nors širšuolų dydis ir skrendant skleidžiamas garsas atrodo grėsmingai, jo įgėlimas nėra pavojingesnis nei bitės – kai kurių šaltinių teigimu jis yra kiek skausmingesnis, tačiau pasižymi 1,5–1,7 karto mažesniu toksiškumu.[1] Tačiau alergiškiems žmonėms net ir vienas įgėlimas potencialiai gali kelti pavojų gyvybei. Priešingai nei bitės, širšuolai gali gelti kelis kartus, nes įgėlus geluonis nelieka aukos kūne, o pats vabzdys nežūva.

Širšuolų populiacija daugelyje paplitimo vietų mažėja, nes vabzdžiai turi daug priešų bei dėl nuolat blogėjančios ekologinės situacijos. Tik kai kuriose vietovėse miškininkai rūpinasi širšuolais ir čia jų gausėja. Suomijoje ir Švedijoje šie vabzdžiai yra saugomi. Širšuolai įrašyti į daugelio šalių Raudonąsias knygas.

  1. Kulike, H. (1986). Zur Struktur und Funktionsweise des Hymenopterenstachels.
    In: Amts- und Mitteilungsblatt der Bundesanstalt für Materialprüfung, 16 p. 519–550