Idzanagis
 |
Idzanagis (jap. 伊邪那岐 / 伊弉諾) – dievas kūrėjas, gimęs iš septynių dieviškųjų kartų Japonijos mitologijoje. Jo vardas verčiamas, kaip „Traukiantis į Save Dievas“. Jį taip pat vadina Lordu Idzanagiu (Izanagi-no-mikoto), kartais Didžiuoju Dievu Idzanagiu (Izanagi-no-Okami).
Idzanagis geriausiai žinomas iš Japonijos sukūrimo mitų. Visi japonų mitologijos mitai yra kildinami iš žodinės tradicijos. Iki mūsų dienų jie išliko kaip užrašai ateinančioms kartoms, užrašyti dviejose knygose: Nihon šioki (日本書紀 Nihon shoki, liet. „Japonijos kronikos“) (720 m.) ir Kodžiki (古事記 Kojiki, liet. „Užrašai apie senus dalykus“) parašytas imperatorės Genmei tarnautojo (708–714 m.). Ten aprašytas Idzanagio vaidmuo pasaulio kūrime.
Mitologiniai pasakojimai
Pirmieji dievai – Dangiškieji dievai
Lygumoje Takama-no-hara (Aukštojo Dangaus) pasirodė pirmieji trys dievai. Pirmasis buvo Amė-no-minaka-nusi-no kami (Šventojo padangių vidurio dievas valdytojas), antrasis Taka-mi-musubi-no kami (Aukštojo šventojo kūrimo dievas) ir triečiausioji Kamimu-subi-no kami (Dieviškojo kūrimo deivė).
Kol žemė dar neturėjo aiškios formos pasirodė dar du dievai Umasiasikabi-hikodzi-no-mikoto (Nuostabių nendrių ūglių dievas jaunuolis) ir Amėno-tokotati-no kami (Amžinai įsitvirtinęs padangėse dievas). Pirmieji penki dievai buvo labiausiai gerbiami ir ypatingi. Po penketo atsirado dar du dievai Kuni-no-tokotati no kami (Amžinai įsitvirtinęs žemėje dievas) ir Tojokumono-no kami (Gausių debesų virš lygumų dievas). Visi pirmieji septyni dievai turėjo viena bendrą požymį, jie tarpusavyje nesirodydavo. Po jų pradėjo jau rodytis dievų poros. Geriausiai žinoma iš porų buvo Idzanagi-no-kami (Traukiantis į save dievas) ir Idzanagio jaunesnioji sesuo Idzanami-no-kami (Traukianti į save deivė).
Žemės sukūrimas
Dangiškieji Dievai planavo kruopščiai sukurti žemę ir sutvarkyti pasaulį. Beformė žemė turėjo sukietėti ir įgauti tobulą formą, kurioje būtų įmanoma įstatyti polius ir ant jų statyti miestus. Tuo pačiu buvo ir ruošiamasi nusiųsti į šią žemę pirmąją porą Idzanagį ir Idzanamę. Pagaliau dangiškieji dievai liepė Idzanagiui ir Idzanamei sutvarkyti žemę duodami Ama-no-Nuboko (ietį, papuoštą brangakmeniais), tarė: „Mes dovanojame jums šį brangų lobį, su kuriuo viešpatausite žemėse, kurių sukūrimą mes jums įsakome įvykdyti“. Abu stovėdami ant Dangiškojo plūduriuojančio tilto (dar kitaip vadinamo Vaivorykštės tiltu). Panardinę ietį į sūrius vandenis jie pradėjo maišyti vandenyną ir ištraukus ietį, nuo jos antgalio nukrito keli lašeliai nukrito atgal į vandenyną, suformavo pirmą tvirtą žemę, salą, vadinamą Onogorodzima (Savaime sutirštėjusi sala).
Pirmoji dievų santuoka ir salų gimdymas
Nužengę iš padangių į Onogoro salą, Idzanagis su Idzanami pastatė dangiškąjį stulpą ir erdvų pastatą. Tuomet Idzanagis paprašė savo jaunesnios sesers rankos. Jų santuoka buvo įtvirtinta įvykdžius tam tikrą ceremoniją, kuriuos metu abu apėjo apie dangiškąjį stulpą. Taip abu dievas ir deive pirmieji atliko vedybines apeigas. Deja, jau susitarus ir beeinant aplink stulpą pirmoji prabilo Idzanamė. Užbaigus vestuvinę ceremoniją Idzanagis perspėjo savo sesę, kad moteriai nederėtų prabilti prieš vyrą, nes to reikalavo tuometiniai papročiai ir toks jų pažeidimas reiškė blogą ženklą. Nepaisydami šios klaidos abu dievai sulaukė savo pirmojo kūdikio gimimo, gimęs jis buvo panašus į dėlę, neturėdamas nei rankų, nei kojų šis kūdikis buvo pasodintas į nendrinę valtelę ir paleistas pasroviui.
Vėliau gimė ir antrasis sūnus Avasimas (Putų sala). Deja, abu dievai nei vieno iš savo vaikų nepripažino kaip savo. Pasitarę abu dievai nusprendė, paklausti dangiškųjų dievų pagalbos. Dangiškieji dievai nurodė, kad vaikai gimė nevykę, nes Idzanamė, moteris prabilo pirmoji ir norint, kad vaikai gimtų sveiki pora turės iš naujo pakartoti vestuvines apeigas taisyklingai. Idzanagis ir Idzanamė paklausę dangiškųjų dievų pakartojo savo vestuvines apeigas. Toks vestuvinės ceremonijos apibūdinimas gerai apibūdina to meto moters lygį Japonijos visuomenėje, vyras privalo tarti žodį pirmas. Toks to meto požiūris parodo, jog didesnė nuodėmė buvo moteriai prabilti pirmai negu svarbiems šalies asmenims – broliui ir sesei kartu susituokti. Vėl apeidami dangiškąjį stulpą Idzanagis prabilo pirmasis taip užtvirtindamas sėkmingą ir papročių besilaikančią santuoką. Po sėkmingų vedybų Idzanamė pagimdė salą vardu, Avadzino Honosavakė (Ankstyvųjų ryžių salą Avadzyje). Vėliau gimė sala Ijo-no-futana (Dvivardė sala), ši sala buvo su vienu kūnu ir keturiais veidais, kurių kiekvienas turėjo po vardą, ši sala dabar yra vadinama Sikoku, kalnagūbrių suskaldyta į keturias provincijas. Vėliau gimė Okinomicugo (Trivardė sala), taip pat Cukusio salą, su vienų kūnu ir vėl keturiais vardais. Po to buvo pagimdytos dar keturios salos (Iki, Cusima, Sado ir Oo-jamato-tojoakidzusima). Šios pirmosios aštuonios salos turėjo vieną bendrą vardą Oo-jasimaguni (Aštuonių didelių salų šalis). Vėliau jiems gimė dar šešios kitos salos.
Dievų gimdymas
Baigę kurti salas Idzanagis ir Idzanamė pradėjo gimdyti dievus, kurie atitiko tam tikras gamtines ir žmogiškąsias veiklas. Pirmasis gimė Didžiųjų darbų vyras, po jo Akmeningosios žemės jaunuolis, Akmeningo smėlio deivė ir t. t. Taip jiems gimė šešiolika dievų ir deivių. Gimdymai buvo visi sėkmingi iki tol kol Idzanamė pagimdė Hi-no-jagihajao-no-kami (Deginančiosios ir greitos ugnies vyrą dievą, dar kitaip vadinamą Švenčiausios ugnies jaunuoliu dievu – Hi-no-kagucuti-no kami). Begimdant Švenčiausios ugnies jaunuolį dievą Idzanamės įsčios smarkiai apdegė.
Net smarkiai nukentėjus Idzanamė ir toliau gimdė, tik dabar gimdymas ėjosi kitu būdu. Vaikai gimė įvairiais būdais, vėmimu atsirado Rūdingų kalnų dievas ir deivė. Iš išmatų atsirado Klaumpaus molio dievų pora it t. t.
Iš viso Idzanagis ir Idzanamė pagimdė keturiolika salų ir trisdešimt penkias dievybes. Po ugnies dievo Idzanamė pasitraukė iš gyvųjų pasaulio. Taip ir baigėsi tam tikras šalies kūrimo etapas. Dievai ir deivės ėmė apgyvendinti upes ir jūras, kalnus ir slėnius, atsirado javai, namai ir viskas kas yra svarbu žmogaus žemėje.
Idzanamės mirtis
Po deivės Idzanamės mirties Idzanagis palaidojo Idzanamę Hiba-no–jama kalne. Tuomet Idzanagis išsitraukęs savo dešimties delnų ilgio kardą iš pykčio savo sūnui Kagucuti-no-kami (Dievui švytinčios ugnies jaunuoliui) nukirto galvą. Iš kraujo, kuris nutekėjo nuo šventojo kardo ašmenų, atsirado trys dievai: Ivasaku-no kami (Griaustinio, skaldančio uolas, dievas), Nėsaku-no kami (Griaustinio, skaldančio uolų pamatus, dievas) ir Ivacucu-no-o-no kami (Akmeninio kūjo dievas).
Dar trys dievai atsirado kraujui nutekėjus nuo kardo kriaunų: Bauginančios greitos ugnies dievas, Ugninis greitos ugnies dievas ir Narsusis bauginantis vyras. Galiausiai iš kraujo kuris nutekėjo Idzanagio rankomis atsirado dar dvi dievybės: Tarpeklių drakonas dievas ir Slėnių srautų dievas. Vien iš šventojo Idzanagio kardo gimė aštuoni dievai ir dar aštuoni gimė iš mirusiojo Kagucučio kūno: Stačių skardžių dievas dvasia, Šlaitų dievas dvasia, Kalnų gelmių dievas dvasia, Priekalnių dievas dvasia, Tarpeklių dievas dvasia, Miškingų kalnų dievas dvasia, Plokštikalnių dievas dvasia ir Priešakinių šlaitų dievas dvasia. Šios dievybės yra svarbios Japonijos mitologijoje, nes Japonijoje kalnai yra labai reikšminga kraštovaizdžio ir strateginės padėties dalis žmonių gyvenimuose.
Kelionė į Jomi-no kuni (Geltonųjų Vandenų šalį)
Dievas Idzanagis nesusitaikęs su savo žmonos Idzanamės mirtimi nusprendė, nuvykti į Jomi no kuni (Geltonųjų Vandenų šalį dar ši šalis buvo vadinama Tamsos šalimi, Dugno šalimi, Motinos šalimi, į kurią iškeliauja mirusieji). Susitikus su Idanami, Idzanagis pakvietė ją grįžti atgal su juo ir toliau kurti šalį. Deja Idzanamė buvo jau paragavusi Geltonųjų Vandenų šalies maisto. Visi senovės žmonės žinojo, kad tas, kuris yra paragavęs mirusiųjų maisto, visam laikui tampa šalies gyventoju ir sugrįžti į gyvųjų pasaulį jau nebeįmanoma.
Senovėje yra tikėta, kad mirtis yra didžiausia nešvara, mirusiųjų maistais taip pat buvo laikomas nešvaros maistu, kurio paragavus Idzanamė, nebegalėjo sugrįžti į gyvųjų pasaulį. Po pokalbio su Idanagiu Idzanamė išėjo pasitarti su Geltonųjų Vandenų šalies dievais ar ji dar gali grįžti į gyvųjų pasaulį. Po ilgo laukimo Idzanagis neištvėrė laukimo ir nuėjo ieškoti savo žmonos į jos naują buveinę, tai buvo nederamas elgesys įžengt į mirusiųjų pasaulį. Idzanagis išvydo Idzanamę aplipusią kirminais, vikšrais ir pūvančią, tokio vaizdo išsigandęs jis pabėgo taip užtraukęs didelę gėdą Idzanamei, kuri užsiundė Geltonųjų Vandenų šalies furijas, dar žinomas kaip Jomi šalies moteris. Idzanagis bėgdamas nuo furijų nusimetė savo juodą kadzuros tinklelį, kuris gobia plaukus ir iš jo išaugo laukinių vynuogių kekės, kurias staigiai pradėjo ryti furijos. Deja, tai nesustabdė furijų ir jos toliau pradėjo gaudyti Idzanagį ir šį kartą Idzanagis išsitraukė savo šukas ir numetus jas ant žemės. Iš šių išaugo bambuko ūgliai. Kol furijos juos rovė, Idzanagis ir toliau bėgo. Staiga Idzanagį pradėjo vytis aštuoni griausmo dievai su savo Galtonųjų Vandenų armija, kurioje buvo tūkstantis penki imtai karių. Išsitraukęs kardą Idzanagis toliau bėgdamas pradėjo už nugaros juo mosikuotis (senovėje buvo manoma, kad toks mosikavimas už nugaros padėjo atsikratyti nenorimu asmeniu). Idzanagį persekiojo iki Jomochiros perėjos, kur jis nuskynė tris persikus ir sulaukęs armijos puolė ir visus išvaikė. Tada Idzanagis tiems persikams liepė saugoti žmones, gyvenančius Nendrių Lygumoje – Viduriniojoje Šalyje, nuo sielvarto, vargų ir kitų gyvenimo sunkumų. Taip Idzanagis trims jam padėjusiems persikams davė vardą Ookamudzumi no mikoto – Didieji dieviškieji dievai dvasios.
Šukos ir persikai turi tokią neįprastą galią, nes senovėje buvo manoma, kad vyriškio plaukai įkūnija jo jėgą ir nukirpti plaukai atima visas jėgas. Todėl vyrų šukuosenos ir buvo prižiūrimos su šukomis ir smeigtukais, kuriems buvo skiriama ypač daug dėmesio. Buvo netgi paprotys keisti berniukams šukuosenas, kai jie pasiekdavo brandos amžių. Šukos turėjo simbolinę reikšmę. O šaudant nendrių strėlėmis iš lanko, padaryto iš persiko medžio, kiekvienus metus buvo išvaromos piktosios dvasios. Iš persiko medžio dar darytas ir amuletas udzutis (kiškio plaktukas). Šiuo amuletu, papuoštu ilgais penkių spalvų siūlais, piktąsias dvasias vaikydavo „Kiškio dieną“ sausio mėnesį.
Tačiau persikiojimas vis dar tesėsi, Idzanagį pradėjo persekioti deivė Idzanamė ir jis Jomocuhiros perėją užvertė uola, kurią galima nuversti tik su tūkstančiu žmonių. Taip Idzanagis užvėrė kelią į Jomos šalį (Požemių valdovo šalį).
Idzanagio ir Idzanamės skyrybos
Idzanagiui stovint vienam gale uolos, o Idzanamei kitam, dievų pora pradėjo atrišinėti vienas kito santuokos saitus. Idzanamė skyrybų metu pagrasino Idzanagiui, kad kiekvieną dieną nužudys po tūkstantį žmonių, o Idzanagis atsiliepė, kad tokiu atveju pastatys per dieną po tūkstantį penkis šimtus namelių ubujų (namelis gydymui; patalpa, kur moterys turėjo gimdyti. Senovėje buvo manoma, kad gimdymas yra toks pats nešvarus kaip ir mirtis).
Idzanagio apsivalymas
Po pabuvimo nešvaros šalyje Idzani-no oo-kami nusprendė apsivalyti. Atvykęs į Akihabaros lygumą prie upės žiočių dievas Idzanagis atliko apsivalymo apeigą misogi. Misogi – yra aksetinės dvasios, kūno apsivalymo apeigos, kurios nuo senovės buvo praktikuojamos Japonijoje. Dar prieš apsivalymą Idzanagis numetė savo kelioninę lazdą, iš kurios atsirado nauja dievybė, tai yra Dievas vedlys, iš numestų rūbų atsirado Dievas nelaimių valdytojas kelyje, iš Idzanagio plačių kelnių (hakamos) atsirado Kryžkelių dievas ir t. t. Iš viso dar prieš Idzanagio apsivalymą gimė dvylika naujų dievybių. Idzanagiui pradėjus plautis kairiąją akį gimė Amaterasu oo-mi kami (Didžioji šventoji deivė, apšviečianti dangų). Plaunantis dešiniąją akį iškilo Cukujomi-no-mikoto (Mėnulių slaičiavimo dievas). Idzanagiui besiplaunant nosį gimė Takėhaja-Susa-no-o-no mikoto (Narsusis greitasis aršusis vyriškis dievas, trumpiau Susanoo). Apsivalymo su šiomis trimis dievybėmis gimė keturiolika dievybių.
Pareigų palikimas
Idzanagis sukūręs apsivalymo metu tris aukštuosius dievus: Amaterasu oo-mi kami (Didžioji šventoji deivė, apšviečianti dangų), Cukujomi-no-mikoto (Mėnulių skaičiavimo dievas) ir Takėhaja-Susa-no-o-no mikoti (Narsusis greitasis aršusis vyriškis dievas, trumpiau Susanoo). Šiom trim dievybėm buvo suteiktos valdos. Deivei Amaterasuatiteko Aukštojo Dangaus Lyguma, Cukujomiui atiteko Nakties Šalis ir galiausiai Dievui Susanoo atiteko jūros lyguma. Amaterasu ir Cukujomis taikiai ir ramiai valdė duotas žemes, o Susanoo nesugebėjo susitvarkyti su sau duotomis pareigomis, iš sielvarto jo žemės tapo apleistos ir apsėstos piktųjų dvasių, kurios visur kėlė įvairias nelaimes. Dievui Idzanagiui paklausus sūnaus kodėl šis nesusitvarko su savo valdom, Susanoo pareiškė, kad jis turi gyventi su savo motina Idzaname ir jos šalyje. Už tokį pasisakymą Idzanagis ištrėmė savo sūnų Susanoo iš jam duotų žemių. Tuomet dievas Idzanagis persikėlė ramiai gyventi Tagoje, Omi žemėje.
Vėliau Amaterasu įsakė sūnui valdyti žemę, bet šis atsisakė, nes ji buvo per daug chaotiška, tad vietoj sūnaus buvo pasiųstas jos anūkas Ninigis (瓊瓊杵尊 Ninigi-no-mikoto), gavęs iš deivės tris dovanas: brangenybių vėrinį Magatamą, veidrodį Jata-no-kagami ir kardą Kusanagi. Tai tapo Ninigio jėgos simboliais ir imperijos regalijos palikuonimis. Prasidėjo dievų amžiaus pabaiga ir žmonių amžiaus pradžia. Pirmasis Japonijos Imperatorius Džimu (神武天皇 Jimmu) 660–585 m. pr. m. e. suvienijo gentis ir įkūręs Japonijos valstybę 660 m. pr. m. e. teigė esąs tiesioginis Amaterasu palikuonis. Šis tikėjimas leido imperatoriams sėkmingai valdyti iki šių dienų).
Šaltiniai
- Cartwright, M., 2012. Izanami and Izanagi. Ancient History Encyclopedia. Prieiga per internetą: [1]
- Myth encyclopedia [2]
- O No Yasumaro Genji, 712 CE. Shibukawa: Tales from the Kojiki Rasta: Public [3] Archyvuota kopija 2016-08-20 iš Wayback Machine projekto. Originali citata: „We bestow on you,“ they said, *„this precious treasure, with which to rule the land, the creation of which we command you to perform.“
- Idzanagis [4]
- Taku, 2012. Meoto-iwa or the Wedded Rocks. Ancient History Encyclopedia. Prieiga per internetą: [5]
- Encyclopedia Britannica. Izanagi and Izanami. Prieiga per internetą: [6]