[go: up one dir, main page]
Vikipedija

Ukmergė

Ukmergė – miestas Aukštaitijoje, Vilniaus apskrityje, 76 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus ir 71 km į šiaurės rytus nuo Kauno, prie kelio  A6  Kaunas–Zarasai–Daugpilis . Ukmergės rajono savivaldybės centras, Ukmergės miesto seniūnija ir apylinkių seniūnijos – Pivonijos seniūnijos centras.

Ukmergė
            
Paminklas „Lituania Restituta“
Ukmergė
Ukmergė
55°14′53″š. pl. 24°45′36″r. ilg. / 55.248°š. pl. 24.760°r. ilg. / 55.248; 24.760 (Ukmergė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Vilniaus apskritis Vilniaus apskritis
Savivaldybė Ukmergės rajono savivaldybė Ukmergės rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 21 048
Plotas 20,45 km²
Tankumas (2023) 1 029 žm./km²
Pašto kodas Centrinis LT-20001
Vikiteka Ukmergė
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Ukmergė̃
Kilmininkas: Ukmergė̃s
Naudininkas: Ùkmergei
Galininkas: Ùkmergę
Įnagininkas: Ùkmerge
Vietininkas: Ukmergėjè

lenk. Wiłkomierz, bltr. Вількамір, rus. Вилькомиръ,[2], rus. Вилькомир, rus. Вилькомiръ, rus. Вилькомержъ.[3]

Etimologija

redaguoti

Gyvenvietė pirmą kartą paminima 1333 m. Vartbergės kronikoje, kur rašoma, kad tais metais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės“. Pirminė lietuviška miesto vardo lytis tikriausiai buvo Vilkamergė. Iki Pirmojo pasaulinio karo oficialius pavadinimas buvo Vilkmergė (sinonimai Aukmergė, Likmerė). Vėliau būta svyravimų, pavyzdžiui., 1925 m. leidinys „Lietuvos apgyventos vietos“ rašė Vilkmergės apskritis, nors 1918–1920 m. „Lietuvos žemėlapyje“ rašoma Ukmergė (taip pat ir atnaujintame 1933 m. žemėlapyje). XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje jau įsivyravo Ukmergė, o pokariu bendrinė norma buvo tik Ukmergė.

Nors nėra vienos kalbininkų visuotinai priimtos vardo kilmės versijos, tačiau visi sutaria, kad tai vandenvardinis vietovardis, kilęs iš upelio Vilkmergėlės (dabartinė Ukmergėlė, dešinysis Šventosios intakas). O šis galbūt atsiradęs iš žodžių junginio, kurio pirmasis buvo vilkas, o antrojo šaknis merg-. Pastarasis yra sunkiai paaiškinamas lietuvių kalbos atitikmenimis, tačiau latv. merga, marga 'smulkus lietus' ir mergat 'lynoti' leidžia manyti, kad merg- galėjo turėti bendresnę drėkinimo, sruvenimo, čiurlenimo prasmę, kuri būtų logiškai pritaikyta upėvardžiui Vilkmergė (kuri vadinta ir Vilkamerge), nuo kurio ir kilo miesto vardas. Išaugus miestui, upelis įgavo mažybinę priesagą ir tapo Vilkmergėle (Vilkamergėle), o vėliau ir Ukmergėle.[4]

 
Švč. Trejybės (Pijorų) bažnyčia ir Kauno gatvė

2012 m. žurnale „Baltistica“ Aurimas Markevičius iškėlė idėją, kad Vilkmergė gali reikšti „mirguliuojanti vilko upė“.[5] Taip pat yra spėjimų, kad žodis marga reiškia „šlapynė, drėgna pieva“, o vilkmarga – „vilko pieva“.[6] Liaudies etimologija pasakoja vieną iš legendų, kuri atėjo iš kovų su kryžiuočiais laikų ir aiškina dabartinį miesto pavadinimą. Pasakojama, kad pagonių šventykloje buvusi vaidilutė, Šventosios žvejo dukra. Bet ji sulaužiusi savo pažadą tarnauti dievams ir pamilusi tėvynės priešą – kryžiuočių riterį. Tai sužinoję vaidilos ją sudeginę. Žmonės iš kartos į kartą perduodavo pasakojimus apie aukmergę – aukos mergą (Aukmergę), ilgainiui virtusia Ukmerge.

 
Ukmergės senamiestis

Kita legenda byloja, kad tamsiuose šių vietų miškuose kadaise gyvenusi žynė, žmonių vadinta Vilkmerge (vilko merga). Kartą tuose miškuose medžiojęs kunigaikščio Dausprungo sūnus Tautvilas, kuriam pristigę strėlių, o jį tuomet užpuolę vilkai. Nuo pražūties jį ir išgelbėjo toji žynė – graži mergelė, sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Dausprungas pastatęs prie Šventosios pilį ir žynės garbei pavadinęs Vilkmerge. Taip miesto vardas liaudyje siejamas su žodžių junginiu vilko merga, kuriai Užupyje pastatytas paminklas.

Taip pat yra pasakojama legenda, anot kurios, medžiotojai sutikę didelę pražilusią vilkę su dailia gražia merga šalia jos. Mergina medžiotojus sudrausminusi (kam jie vilkų grobį medžiojantys) ir patarusi laimikio ieškoti kitame krante. Ten jiems pasisekusi medžioklė taip gerai kaip niekada.[7]

Geografija

redaguoti

Ukmergėje yra užfiksuota mažiausias metinis kritulių kiekis Lietuvoje – 355,7 mm 1964 m.[8] Pro miestą teka Šventoji (centre į ją įteka dešinysis intakas Ukmergėlė, anksčiau vadinta Vilkamerge ir Vilkamergėle), dešiniajame jos krante stūkso Ukmergės piliakalnis, šiame krante yra ir Ukmergės senamiestis – urbanistikos paminklas. Šventąją netoli centro, 2020 m. duomenimis, kirto vienintelis mieste automobilių transporto tiltas – Ukmergės tiltas, ties centriniu stadionu – gelžbetoninis pėsčiųjų tiltas.

 
Ukmergės piliakalnis

Ukmergėje yra trys katalikų bažnyčios: Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (nuo 1820 m.), Ukmergės Švč. Trejybės (Pijorų) bažnyčia (nuo 1863 m.), Pašilės Šv. Barboros bažnyčia (nuo 1789 m.), medinė Ukmergės Švč. Panelės Užtarėjos cerkvė (sentikių, pastatyta 1873 m.), buvusi didžioji sinagoga, kraštotyros muziejus (nuo 1940 m.), 4 pašto skyriai (centrinis LT-20001), senoji arklių pašto stotis (1835 m., architektas Vaclovas Ričelis), turizmo ir verslo informacijos centras.

Miesto rytiniame pakraštyje yra rajono centrinė ligoninė, didžiausios miesto Dukstynos kapinės, senosios Vaižganto gatvės kapinės su kapinių koplyčia, Ukmergės Kristaus prisikėlimo cerkvė (stačiatikių), rusų stačiatikių ir sentikių kapinės. Kairiajame Šventosios krante daugiausia išsidėstę gyvenamieji rajonai, į vakarus nuo automagistralės  A2  Vilnius–Panevėžys  plyti Pivonijos miškas, piečiau jo yra Pašilė – naujausias miesto rajonas. Automagistralė aplenkia miestą iš rytų, kur įrengtos sankirtos su keliais į Molėtus (Graužiečių viadukas), Žemaitkiemį (tiltas per Šventąją, pėsčiųjų viadukas), Uteną (Dukstynos viadukas).

Miesto centre, skverelyje prie kultūros namų stūkso gamtos paminklas – Dukstynos akmuo, atidengtas 1975 m. miesto 750 metų jubiliejaus proga; yra Ukmergės rajono apylinkės teismas. Yra molio telkinys.

Miesto dalys

redaguoti

Istorija

redaguoti
 
Miestelio gimnazija (viršuje) ir pradinė mokykla carmečiu

Ukmergė yra vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Ilgą laiką sklandė kalbos apie tai, kad Ukmergė buvo įkurta XIII a. pradžioje (populiariausia versija – 1225 m.). Tai greičiausiai lėmė šie faktai: XVI a. Bychovco kronikoje Ukmergės įkūrėju vadinamas Dausprungas, legendinio Palemono bendražygis, o kunigaikštis Dausprungas, karaliaus Mindaugo vyresnysis brolis, iš tikro XIII a. pradžioje minimas tarp Lietuvos žemės valdovų. Tačiau reikėtų prisiminti, kad Ukmergė tuo metu buvo vienas iš svarbių istorinės Deltuvos žemės centrų, todėl mažai tikėtina, kad čia kaimynai galėjo statyti pilis – kurti miestus. Nors pilis ir gyvenvietė tikriausiai čia buvo žymiai anksčiau, pirmasis Ukmergės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose, – oficiali miesto įkūrimo data, – yra 1333 m. Vartbergės kronikoje rašoma, kad tais metais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės“ (t. y. Ukmergės). Šio „buvimo“ metu buvo užpulta Ukmergės pilis, kurią dar ne kartą puolė ir vietovę niokojo kalavijuočiai. Paskutinį kartą ši, ant miesto centre esančio piliakalnio buvusi, medinė pilis sudeginta 1391 m. Vytauto ir Jogailos kovų metu. XV a. pradžioje, kitoje Vilkmergėlės upelio pusėje, ant dabartinio Pilies kalno, buvo pastatyta mūrinė pilis, kuri galutinai sunyko XVIII a. pabaigoje.

 
Pilys Mindaugo žemėse
 
Antanas Smetona Ukmergėje 1939 m.

Deltuvai netenkant strateginės reikšmės, Ukmergė augo ir stiprėjo. 1486 m. ji gavo miesto teises, po 1566 m. administracinės reformos tapo Vilniaus vaivadijos Ukmergės pavieto centru. XVI a. viduryje Ukmergėje jau buvo vaitas – Ukmergė turėjo miestietišką savivaldą. 1792 m. suteiktos miesto teisės. 1817 m. Ukmergės apskrities seimelis reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos, bet jiems neduodant žemės, ir išleido atitinkamas instrukcijas, tačiau caro valdžia naikinti baudžiavos neleido. 1846 m. įkurta pirmoji ligoninė. XIX a. Vilkmergė – Kauno gubernijos miestas, apskrities centras.[9] 1916 m. nutiestas siaurasis Jonavos–Ukmergės geležinkelis, iki išardymo 1958 m. naudotas keleiviams ir kroviniams vežti.[10]

 
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko kariai Kęstučio aikštėje, 1935 m.

1919 m. gegužės 3 d. iš Vilkmergės išvyti bolševikai. Tarpukariu Ukmergė buvo apskrities centras ir miestas su apskrities teisėmis. Pirmasis burmistras buvo Boleslovas Dirmantas. 1935 m. patvirtintos I eilės miesto teisės.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Ukmergės žydai, sudarę kone pusę miesto gyventojų, buvo žudomi Pivonijos miške.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Po karo tapo rajono centru, buvo linų fabrikas, mašinų gamykla „Vienybė“, remonto mechaninė gamykla, I. Meskupo baldų, „Lelijos“ susivienijimo siuvimo, P. Eidukevičiaus odos ir avalynės susivienijimo fabrikai, koklių įmonė, „Šilo“ medienos apdirbimo įmonė, tarybinis ūkis-technikumas. 1976 m. miesto rytinėje dalyje pastatytas Dukstynos mikrorajonas, 9-ajame dešimtmetyje pietinėje dalyje – Pivonija. Po 1980 m., nutiesus magistralę  A2  Vilnius–Panevėžys , miestas liko pašonėje, sumažėjo pravažiuojančių mašinų srautai.

1992 m. patvirtintas naujasis Ukmergės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIII a. Deltuvos valsčius ?
1385 m. Ukmergės valsčiaus centras ?
XV a. Ukmergės seniūnija Ukmergės apskrities centras
1564–1795 m. Vilniaus vaivadija
1795–1796 m. ? Vilniaus gubernija
1796–1801 m. ? Lietuvos gubernija
1801–1843 m. ? Vilniaus gubernija
1843–1915 m. ? Kauno gubernija
1915–1919 m. ?
1919–1933 m. Ukmergės valsčiaus centras
1933–1950 m. ?
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas Ukmergės rajono ir Smėlių rajono centras Vilniaus sritis
1953–1955 m.
1955–1995 m. rajoninio pavaldumo miestas,
Ukmergės apylinkės centras 		Ukmergės rajono centras
1995 – dabar Ukmergės miesto seniūnija,
Pivonijos seniūnijos centras 		Ukmergės rajono savivaldybės centras Vilniaus apskritis

Švietimo ir ugdymo įstaigos

redaguoti
 
Ukmergės Antano Smetonos gimnazija, 1938 m.
 
Ukmergės technologijų ir verslo mokykla

2 gimnazijos:

 
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

2 pagrindinės mokyklos:

3 progimnazijos:

 
Ukmergės medienos pramonė

Kitos įstaigos:

Sportas

redaguoti

Ukmergėje yra Ukmergės centrinis stadionas.

Futbolas

redaguoti

Krepšinis

redaguoti

Gyventojai

redaguoti
 
 
Demografinė raida tarp 1825 m. ir 2022[11]
1825 m. 1837 m. 1856 m. 1860 m.[3] 1863 m. 1889 m.[2] 1897 m.sur. 1913 m.
4 143 5 275 6 230 7 309 7 480 16 559 13 532 16 300
1923 m.sur.[12] 1939 m. 1959 m.sur.[13] 1970 m.sur. 1976 m.[14] 1979 m.sur.[15] 1989 m.sur.[16] 2001 m.sur.[17]
10 604 14 000 14 900 21 600 25 800 26 601 30 410 28 759
2011 m.sur.[18] 2016 m. 2020 m. 2021 m.sur. 2022[11] - - -
23 878 21 516 20 154 21 258 20 954 - - -

Tautinė sudėtis

redaguoti

2011 m. gyveno 23 878 žmonės:[19]

2001 m. gyveno 28 759 žmonės:[20]

1923 m. gyveno 10 604 žmonės:[21]

1897 m. gyveno 13 532 žmonės:[22]

Žymūs žmonės

redaguoti

Miestai partneriai

redaguoti
 
Ukmergės miestų partnerių rodyklė.

Miestai, su kuriais Ukmergė yra užmezgusi partnerystės ryšius:[23]

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ 2,0 2,1 Вилькомиръ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892., 374 psl. (rus.)
  3. ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 458 psl..
  4. ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 230–236
  5. ↑ http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/2093/2039
  6. ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 88
  7. ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 150–151
  8. ↑ Krituliai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 71 psl.
  9. ↑ Wiłkomierz. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 535 psl. (lenk.)
  10. ↑ Kultūros vertybės pagrindinis dosjė Nr: PD-2115 (Ukmergės siaurojo geležinkelio stoties) Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.
  11. ↑ https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=4afc61cc-bdb7-435f-9041-f8ba09de5b24#/
  12. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  13. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  14. ↑ Ukmergė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 367
  15. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  16. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  17. ↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  18. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  19. ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  20. ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
  21. ↑ 1923 m. surašymo duomenys[neveikianti nuoroda]
  22. ↑ 1897 m. surašymo duomenys (rus.)
  23. ↑ „Tarptautinis bendradarbiavimas“. ukmerge.lt. Ukmergė. Nuoroda tikrinta 2022-08-22.

Literatūra

redaguoti
  • Ukmergė: trys matymai (sud. Jūratė Šakienė). – Ukmergė: Ukmergės kraštotyros muziejus: Valdo leidykla, 2005. – 51 p.: iliustr. – ISBN 9986-853-96-6
  • Ukmergės krašto laisvės kovų keliais (sud. Kazys Strazdas). – Kaunas: K. Strazdas, 2006. – 320 p.: iliustr. – ISBN 9955-665-66-1
  • Ukmergės krašto laisvės ir kovų keliais (sud. Kazys Strazdas). – Kaunas: K. Strazdas, 2008. – 260 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-800-93-4
  • Ukmergės žydų bendruomenės istorija: datos, dokumentai, faktai (sud. J. Zareckas). – Ukmergė: Valdo leidykla, 2008. – 136 p. – ISBN 978-9955-712-43-5
  • Ukmergė: knyga apie Ukmergės kraštą: informacinis-reprezentacinis leidinys (sud. Dalia Ivaškevičienė, Algimantas Matiukas, Julius Zareckas). – Vilnius: Jungtinės spaudos paslaugos, 2010. – 95 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95158-2-3
  • Ukmergės mėgėjiškiems sodams – 50 metų / Ukmergės sodininkų susivienijimas „Sodai“ (sud. Genovaitė Kazielienė). – Ukmergė: Valdo leidykla, 2010. – 195 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-712-53-4

Nuorodos

redaguoti
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Ukmergė&oldid=7393601"